Panevėžiečio Jono Mikėno (1914–2009) naudotą naminio alaus gaminimo reikmenų – kubilų ir statinių – kolekciją dar rudenį muziejui padovanojo Mikėnų šeimos bičiulė Danutė Liučvaitienė. Muziejininkų globai patikėta įvairių formų, talpos ir paskirties medinių kubilų bei statinių.
Kubilai suveržti metaliniais kalvio darbo lankais. Kai kurie jų – platėjantys į viršų, kiti – siaurėjantys.
Unikalūs eksponatai
Medinis ovalo formos kubilas, kurio šonuose pritvirtintos medinės rankenos, išsiskiria dar ir savo dydžiu. Jo skersmuo viršuje siekia 84 cm, o dugne – 78 cm, aukštis – 52 cm. Mažesnės talpyklos paprastai buvo skirtos raugui. Statinaitės, kurios seniau dažniausiai būdavo vadinamos „bačkutėmis“, yra su volėmis, kranais.
Prieš 75–80 metų pagamintos alaus gaminimo priemonės – dabar jau muziejinė vertybė. Išvalyta ir sutvarkyta dovana iškeliavo į fondo saugyklas. Kol kas, pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus vyriausiosios fondų saugotojos Jūratės Gaidelienės, reikmenys nebus eksponuojami – galbūt visuomenę paroda pasieks kiek vėliau.
Pasak jos, vienuolikos alaus gaminimo rakandų būklė vis dar yra puiki. Dauguma statinių pagamintos praėjusio amžiaus 4–5 dešimtmetyje ir, kaip muziejininkę patikino aludario duktė Matilda Mikėnaitė, jos visuomet buvo laikomos pastogėje, prižiūrimos ir saugomos.
Garsėjo kaip puikus aludaris
Garsus krašto aludaris J. Mikėnas gimė ir keletą dešimtmečių gyveno Storiškių kaime, Pasvalio rajone. Kaip ir dauguma to krašto ūkininkų, augino miežius ir mokėjo pasigaminti salyklą. Apylinkėse jis buvo žinomas kaip puikus aludaris, jo pagamintą alų liaupsino žinovai. Pats nepiktnaudžiavo šiuo gėrimu, bet mėgo vaišinti gimines, pažįstamus.
Netrukus po karo J. Mikėno šeima persikėlė gyventi į Panevėžį. Įsigijusi namą Smėlynės gatvėje, čia perkraustė sodyboje paliktus kubilus, statines.
Pasak aludario dukters, „tėtis buvo komunikabilus žmogus, už gerą būdą ir išmintį mylimas ir senolių, ir daug jaunesnių giminaičių, bičiulių, kaimynų“.
Po aludario mirties net dešimtmetį šį turtą kartu su vyru Zenonu saugojusi moteris nusprendė ją perduoti į saugų prieglobstį ir taip ateinančioms kartoms priminti apie Šiaurės Lietuvoje gyvavusias gilias alaus virimo tradicijas.
Aukštaitijoje aludarystės amatas kruopščiai puoselėjamas jau ištisus dešimtmečius. Alaus daryklos suklestėjo dar XIX a. dvaruose, o valstiečiai alų virdavo savo namuose. Sodriai apyniais kvepiančiu gėrimu buvo vaišinamasi per visas svarbias progas: krikštynas, vestuves, darbymečius ar net laidotuves, balta puta tekėjo įvairiose užeigose bei smuklėse.