Tam jie paėmė nedidelį Marso meteorito NWA 7034 mėginį ir sumaitino jį uolienas mintančioms žemiškoms archėjoms Metallosphaera sedula.
Šie organizmai gyvena karštose ir rūgštingose aplinkose – manoma, kad panašios galėjo egzistuoti ir kai kuriose Marso vietose, jose greičiausiai susiformavo ir uoliena, kurios gabalas tapo NWA 7034.
Archėja sėkmingai suvartojo sutrintą meteorito mėginį ir pavertė jį junginiais, ant kurių pati galėjo tarpti bei daugintis. Palyginimui tyrėjai išaugino archėjas dviejuose kitokiuose substratuose – žemiškame ir iš kito meteorito, kuris atskrido ne iš Marso. M. sedula poveikis trims substratams skyrėsi. Jei jauname Marse buvo gyvybės, kuri galėjo vartoti panašias uolienas, jos sukelti pokyčiai galėtų būti identifikuojami dar ir šiandien.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.
Kitame tyrime buvo bandoma išsiaiškinti, ar šiandieniniame Marso paviršiuje galėtų išgyventi kokie nors žemiški mikroorganizmai.
Atmosferos slėgis, temperatūra ir žalinga spinduliuotė Marso paviršiuje maždaug atitinka Žemės stratosferą, ~38 kilometrų aukštį virš mūsų planetos paviršiaus. Taigi mokslininkai nusiuntė bakterijų ir grybų kultūrų į tokį aukštį specialioje dėžėje, kurioje buvo sudarytos į Marso atmosferą panašios sąlygos, ir ištyrė, kaip jie pakito per penkias valandas.
Pasirodė, kad kai kurie organizmai tokį eksperimentą išgyveno, nors visiems jiems sąlygos buvo kenksmingos. Geriausiai išsilaikė juodasis pelėsis – tai nestebina, nes jis auga ir Tarptautinėje kosminėje stotyje. Taip pat išsilaikė ir bakterijos Salinisphaera shabanensis. Abu šiuos organizmus, sugrąžintus į laboratoriją, pavyko atgaivinti. Kiti du organizmai – stafilokoko bakterijų porūšis ir Buttiauxella bakterijos – neišgyveno ultravioletinės spinduliuotės srauto. Taigi Marso paviršiuje kai kurie žemiški organizmai galbūt galėtų išsilaikyti, bet nelabai ilgai, o daugintis jiems ten sąlygos nėra tinkamos.