– Papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų veikla? Kodėl palikote įprastą darbą ir ėmėtės darbo su moterimis?
– Buvau vienos didelės įmonės direktorė ir tiesiog atėjo momentas, kai supratau, kad man visko yra per daug. Nusprendžiau mesti darbą. Buvo labai baisu, nes įmonėje dirbau 10 metų. Išėjau į niekur, neturėjau jokių minčių, ką veikti, kuo užsiimti. Po kokio mėnesio mane draugė pakvietė pravesti moterų ratą Birštone. Jau buvau dariusi tokius susitikimus su moterims savo namuose, jau kurį laiką buvau sąmoningumo kelyje, padėdavau draugams, pažįstamiems. Tąkart buvo pirmas kartas, kai moterų ratą vedžiau nepažįstamiems. Supratau, kaip žmonių energija gali pasikeisti per porą valandų. Tai mane įkvėpė ir viskas po truputį įsibėgėjo. Moterų ratai, miško meditacijos buvo tarsi mano hobis. Po pusmečio persikrausčiau gyventi į Rygą, mane pakvietė viena įmonė. Sutariau, kad dirbsiu tik tris dienas per savaitę, o kitomis dienomis skirsiu laiką savo veiklai. Bet viskas taip įsivažiavo, kad pamačiau, jog net tos trys dienos atima iš manęs energiją, kurią galėčiau skirti savo veiklai. Nutariau išeiti iš oficialaus darbo. Dabar užsiimu tik moterų koučingu.
– Kaip tai, ką pasakojate savo seminaruose, atsispindi jūsų pačios kasdienybėje? Kas pasikeitė jūsų gyvenime, pradėjus šią kelionę į save?
– Labai daug kas pasikeitė. Tarkime, anksčiau man niekada nesisekė santykiai. Kai padariau vidines transformacijas, dirbau su savo vidiniu vaiku, saviverte, ribų brėžimu, į mano gyvenimą atėjo visiškai kitoks žmogus, dabartinis mano vyras. Kitas pokytis – anksčiau mano balsas buvo žemas, dabar jis tapo švelnesnis. Dar vienas svarbus dalykas – savo mokymuose labai daug kalbu apie menstruacijų ciklą, nors pati neturėjau kažkokių labai skausmingų menstruacijų, jos būdavo labai gausios ir ilgos, dėl ko turėjau mažakraujystę. Specialiomis praktikomis savo kraujavimą sutrumpinau iki trijų dienų, sumažėjo gausumas, kuo aš labai džiaugiuosi, ir apie ką aš irgi pasakoju kitoms moterims. Apskritai pasikeitė mano požiūris, vertybės. Dar vienas dalykas – anksčiau bijodavau būti viena, o dabar man labai gera būti vienai. Priimu viską, kaip yra.
– Minėjote, kad investicijos į save atsieina 7-8 tūkstančius eurų per metus. Ką daryti toms, kurios tokių pinigų neturi? Juk dažniausiai būtent jos ir turi daugiausiai problemų.
– Nebūtinai. Problemų turi visi. O kiekvienam savo problemos yra didžiausios. Aš dar nedaug išleidžiu. Daugiausiai kainuoja, kai dirbu privačiai su mentore. Bet suprantu, kad ne visi turi tokias galimybes. Bet yra Youtube, aš pati Instagram'e kuriu labai daug nemokamo turinio, kuriuo moterys gali laisvai pasinaudoti. Jei nori, šiandien tikrai galima rasti labai daug informacijos.
– Kaip manote, kiek pinigai apskritai turi įtakos mūsų laimei? O gal požiūris į juos?
– Laimei neturi įtakos pinigai. Turime pavyzdžių, kai žmogus yra turtingas, bet nelaimingas. Pinigai suteikia pasirinkimo laisvę, bet laisvė nelygu laimė. Laimė ateina ne iš išorinių dalykų, ji susikuria viduje. Jei mes rišime laimę prie pinigų ar partnerio, niekada nesijausime saugūs, nes šituos dalykus visada galime prarasti.
– O kaip dažnai moterys yra linkusios užkrauti atsakomybę už savo laimę vyrams?
– Sunku pasakyti. Tos moterys, su kuriomis dirbu aš, didžioji jų dalis suvokia, kad jos pačios turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Po truputį moterys supranta, kad nėra laimė, kai visą save atiduodi kažkam kitam.
– O kur slypi didžiausios moterų problemos šiandien? Kokios jos?
– Savirealizacijoje. Moterys vis dažniau klausia savęs, ar joms tikrai patinka daryti tai, ką daro, kokią vertę pasauliui kuria jų darbas ir pan. Kita dažna problema – savęs priėmimas. Šiandien yra daugybę kursų, mokymų moterims, bet juose slypi nematomas pavojus: daugelis eina į juos, tikėdamosis pasikeisti. Bet norėdama pasikeisti, pirmiau turi priimti save tokią, kokia esi.
– Kaip tą padaryti? Ypač jei kalbėsime apie draugystę su savo kūnu. Galbūt susidraugauti su juo 20-30 metų moteriai nėra sunku, o ką daryti 40-50 metų moteriai?
– Amžius čia neturi skirtumo. Mus riboja vidiniai įsitikinimą. Kartais net jaunoms moterims yra sunku priimti savo kūną ir didžiąja dalimi taip yra dėl socialinės medijos įtakos. Paauglė, kuri nori visiems patikti, mato tą standartą, jos pasąmonėje įsirėžia, kaip ji turi atrodyti, kad būtų laiminga ir sėkminga, ir ji to siekia. Tuo tarpu daugelis vyresnių moterų jau yra praėjusios daug įvairių pamokų, tapusios sąmoningesnės, todėl jos daug paprasčiau priima savo kūną. Jei moteris nori ir dirba su save ribojančiais įsitikinimais ir traumuojančia patirtimi, amžius neturi įtakos. Nebent kalbame apie menopauzę, bet tai jau kita tema.
– Kas labiausiai trukdo moterims siekti savo svajonių?
– Mūsų ribojantys įsitikinimai, kurie kažkada vaikystėje įsirėžė į mūsų pasąmonę. Sociumas, tėvai, aplinka – visa tai daro įtaką tam, kaip mes užaugę priimsime save. Kai pajudiname tą vidinį bloką, tada būna pačios gražiausios transformacijos. Tada galime pamatyti save kitaip. Bet tai ilgas darbas. To nepadarysi per valandą.
– Kaip nepasiklysti tarp socialinių medijų, visuomenėje sklandančių žinučių, kurios yra gana skirtingos: vieni sako būk moteriška, kiti – būk stipri, vieni – rūpinkis vaikais, kiti – daryk karjerą...
– Aš atsakymo nežinau. Bet esu paleidusi tokį kursą: „Esu viskas, ko ieškojau“. Jo esmė yra ta, kad nieko tau nereikia. Ką aš pasiūlyčiau, išjungti visas medijas ir pabūti savaitę gamtoje. Mes taip atitolome nuo gamtos, o ji mus grąžina į būtį, į tai, kas esame. Man gamta, miškas yra geriausia medicina, kuri yra kol kas nemokama. Informacijos srautai yra be galo dideli ir atsirinkti labai sunku. Todėl geriausia viską išjungti ir pabūti su savimi. Nes ko žmonės daro mažai, tai klauso savęs ir būna su savimi. Mes nebegirdime savo kūno. O ko jis nori? Gal jis nori poilsio. Reikia grįžti į save ir būti su savimi, be medijų, be šurmulio. Tik taip grįš harmonija.
– Sakote, kad socialinė medija veikia ir ne visada teigiamai?
– Be abejo. Neigiamai veikia ne tiek turinys, kiek pats buvimas jose. Žydrasis ekranas nėra gerai mūsų smegenims. Reikia leisti sau panuobodžiauti. Žmonės nebežino, ką reiškia nuobodžiauti. Kai jiems nuobodu, jie pasiima telefoną. Reikėtų kiekvienam įsivesti soc.tinklų discipliną. Tarkime, ryte aš pasiimu telefoną jau tik kokią 10 val., tai yra po visų rytinių jogų, pusryčių ir pan. Anksčiau dar lovoje jį paimdavau. Tas pats – vakare. Leiskite sau pabūti be išmaniųjų įrenginių.
– Dar viena žinutė – lyčių lygybė. Kaip nepasiklysti tarp lyčių lygybės ir moters prigimties?
– Tai yra du skirtingi dalykai. Moters prigimtinės dovanos: jausmai, atjauta. Jei vyras yra logika ir protas, moteris – atjauta ir meilė. Bet lyčių lygybei tai neturi jokios reikšmės, nes lyčių lygybė yra apie lygias teises, bet ne apie prigimtį. Teises mes visi kaip žmones turime turėti vienodas. O kas yra moteriškumas, geriausiai suvokia kiekviena moteris. Būna ateina moterys ir sako: noriu būti moteriška. Aš klausiu, o ką jums reiškia būti moteriška. Kiekvienos atsakymai yra skirtingi ir tai yra labai gerai. Viena nori vilkėti sijoną, kitai tai reiškia būti silpnai ir ji to bijo. Moteriškumas yra autentiškas, nėra taip, kad visos turime atrodyti vienodai ir elgtis vienodai. Moteriškumas yra tai, kai moteris pati sau užduoda šį klausimą, pati jį atsako ir bando tai atskleisti savyje.
– Kokie yra praktiniai pratimai, kaip tą pažadinti savyje, kaip atrasti?
– Mano viena mėgstamiausių praktikų yra šokis. Aš ir savo klientams patariu šokti kiek įmanoma daugiau. Jei moteris šoka visą mėnesį kad ir 5 min per dieną, ji pajaus, kad kažkas pasikeitė. Šokis yra kūryba. Gal kuriai kitai kūryba yra piešimas, maisto gaminimas. Moteris, kuri atsiveria kūrybai, išlaisvina savo moteriškumą.
– Kokia būtų jūsų pagrindinė žinutė, kur ieškoti savo tikrojo aš?
– Svarbiausia leisti sau jausti viską: ir liūdesį, ir skausmą. Labai daug žmonių, ne tik moterys, neleidžia sau jausti. O kai neleidžiame, mūsų vidinė energija negali būti harmonijoje, dėl to ir turime tiek daug nelaimingų žmonių. Niekas nenori jausti skausmo. Bet gyvenimas yra toks: čia yra ir laimės, ir nelaimės, ir džiaugsmo, ir skausmo, kai leidžiame sau visa tai patirti, pradedame jausti laimę. Gyvenimas yra laimė pats savaime, kai jį jaučiame. Leiskite sau jausti viską.
– Tai yra kelionė, kuri trunka visą gyvenimą?
– Be abejo. Reikia suprasti, kad laimė nepriklauso nuo emocijų. Visi turime emocijų. Yra toks šventas susimaišymas, kai žmonės galvoja: štai šitą praeisiu, šitą padarysiu ir tada jau būsiu laimingas. Taip nebūna. Kai susitaikai, kad gyvenimas yra lyg bangos, kurios tai kyla, tai leidžiasi, tada gali išlaikyti balansą. Gyvenimą turi priimi tokį, koks jis yra. Tik tada net skaudžios patirtys nebus tokios skaudžios, nes žinosi, kad viskas praeina. Štai kuo skiriasi sąmoningas žmogus, kuris suvokia, nuo nesąmoningo, kuris pastoviai kenčia. Žmogui kentėti nereikia, bet tai nereiškia, kad jam neskaudės ar jam nebus liūdna.