4 dienos, 120 km – taip trumpai galima apibūdinti įspūdingame Turkijos regione vykusį pusmaratonį, kuriame dalyvavo Ignė. Tiesa, didžiulio atstumo pabūgusieji galėjo rinktis ir mažesnes distancijas – 70 km arba 100 km.
Pirmąją dieną pusmaratonio dalyviai turėjo įveikti 30 km (arba 25 km), antrąją – 60 km atstumą (kiti variantai – 20 km ir 40 km). Trečioji diena buvo skirta poilsiui, o ketvirtoji – pabaigti pusmaratonį ir likusius 30 km (arba 25 km). Vis tik, anot Ignės, tai buvo kur kas daugiau, nei paprastas žygis – pašnekovė pabrėžia, kad šį atstumą buvo galima ne tik nueiti, bet ir nubėgti. Pati moteris pasirinko eiti, nes jai bėgti tiesiog nepatinka.
„Šio pusmaratonio pliusas – eiti gali visi, nepaisant amžiaus, kūno sudėjimo ar kitų faktorių. Organizatoriai nurodė, kad minimalus pusmaratonio greitis – 3,5 km/h. Vadinasi, atstumą pavyktų nueiti kone kiekvienam. Tiesa, vos atvykus mane buvo ištikusi trumpalaikė baimė – ar aš sugebėsiu? Vis tik organizatoriai ramino teigdami, kad svarbiausia yra ateiti iki finišo ir neapsunkinti savęs nuolatiniu laiko stebėjimu“, – pasakoja I. Kinčiūtė.
Ant pečių – 9 kilogramus sverianti kuprinė
Pasak pašnekovės, pusmaratonis ypatingas tuo, kad visą turimą mantą reikia neštis kartu su savimi kuprinėje – ten turi tilpti maistas, miegmaišis, čiužinys, keli drabužiai pasikeitimui, svarbiausios medicininės priemonės. Organizatoriai duoda tik palapinę.
„Labai svarbu, kad kuprinė būtų kuo lengvesnė, rekomenduojama, kad ji svertų iki 6–7 kg. be vandens. Maistą taip pat reikia susiplanuoti kruopščiai – yra minimali rekomenduojama kalorijų norma (apie 2000 kcal), kurios svarbu laikytis. Mano kuprinė buvo sunkesnė, svėrė apie 9 kg. – rinkausi kokybišką, tik tą dieną, kai ėjau 60 km, truputį jutau svorį ant pečių. Buvau pasiėmusi daugiau maisto, vis bijojau jo pritrūkti, – juokiasi Ignė. – Tiesa, organizatoriai patikino, kad dėl didžiulio karščio man jo neprireiks, tad dalį išėmiau. Daugiau nei kiti turėjau ir medicininių priemonių, purškalų nuo uodų, uždegimų.“
Ignė sako, kad lengvinanti smėlio pusmaratonio aplinkybė buvo ta, kad čia buvo nedaug smėlio. Vis dėlto alino svilino karštis – pavėsyje oro temperatūra siekė 38 laipsnius. Pasak Delfi pašnekovės, žygiuoti teko 1200 m. aukštyje, tad prireikė tam tikros technikos, padedančios nulipti nuo kalno, įkopti į jį, įveikti siaurus keliukus.
„Šie momentai buvo sudėtingi. Vis tik asmeniškai man sunkiausia buvo įveikti lygų kelią, kuris tiesiog degino kojas. Einant kalnais nuolat mąstai, kur dėti koją, kad nepaslysti, o tiesiame kelyje jutau kiekvieną skaudančią kūno dalį, kiekvieną pūslelę“, – sako I. Kinčiūtė.
Vyriausiam pusmaratonio dalyviui – 73 metai, pagalbos jis atsisakė
Kapadokijoje vykusiame pusmaratonyje dalyvavo žmonės iš 25 valstybių, daugiausiai – belgai ir prancūzai. Ignė tikina buvusi vienintelė lietuvė čia.
„30 proc. dalyvių jau buvo dalyvavę panašiuose maratonuose, taip pat įdomu, kad 60 proc. dalyvių sudarė moterys. Pusmaratoninkų amžiaus amplitudė – 20–73 m.“, – vardija ji.
Anot I. Kinčiūtės, finišo nepasiekė 4 žmonės. „Half Marathon des Sables“ vyksta tokiu principu, kad jei neateini ar nutrauki maratoną, gali nemokamai dalyvauti kitame smėlio maratone.
„Kas 10 km. buvo įrengtos stotelės, kuriose buvo galima užkasti ar atsigerti ledinio vandens. Kas pasijusdavo prasčiau, medikai iškart suteikdavo pagalbą. Dažniausia problema buvo perkaitimas – girdėjau, kad vienas iš dalyvių valandą gulėjo lediniame vandenyje, kad galėtų atsigauti. Buvo įdomu, kad po tos valandos žmogus tęsė žygį. Kita problema – ant kojų susidariusios pūslės. Viena iš pusmaratonio dalyvių apdovanojimo dieną sėdėjo invalido vežimėlyje, visos jos pėdos buvo subintuotos. Vis dėlto, ji nuėjo visus 120 km.“, – sako Ignė.
Pašnekovė prisimena ir vyriausiąjį žygeivį – 73-ejų senuką, kuris antrąją pusmaratonio dieną ėjo ilgąjį 60 km atstumą.
„Kai jį pamačiau 50-ame kilometre, jis buvo visas perlinkęs – man taip jo pagailo. Norėjau eiti iš paskos ir jį stebėti, bet senukas nesutiko. Jis atsisakė pagalbos ir tuomet, kai buvo pasiūlyta nusiimti nuo pečių kuprinę. Tad kiekvienas ėjo su savo kančiomis – taip, kaip mokėjo. Per kančias, per džiaugsmą, perlūžę“, – šypteli moteris.
Pasiruošimas pusmaratoniui truko kelis mėnesius
Prieš metus iš Telšių kilusi Ignė ėjo Šv. Jokūbo keliu – iš viso įveikė 1000 km. Ji sako, kad jausti kiekvieną pūslelę jau buvo pratusi, tad baisu nebuvo.
„Neišgąsdino ir karštis. Anksčiau daug metų gyvenau Maldyvuose, tad didelė šiluma man gerai pažįstama. Kaip treniravausi? Pastaruosius metus gyvenu Šveicarijoje, tad turėjau galimybę eiti į kalnus – kas antrą savaitgalį treniravausi ten, maždaug nuo kovo mėnesio. Taip pat visur su savimi nešiojausi kuprinę su daiktais – kad priprasčiau prie naštos svorio“, – pabrėžia moteris.
Viso pusmaratonio metu Ignė teigia galvojusi tik viena – kaip nueiti likusį kelią. Ji juokiasi iš pradžių maniusi, kad eidama išspręs problemas, vis tik jokios gyvenimą keičiančios mintys į galvą neatėjo.
„Buvau čia ir dabar, šioje akimirkoje. Tik parvykus į viešbutį į galvą grįžo gyvenimiški rūpesčiai“, – juokiasi ji.
Dalyvavimas Kapadokijoje vykusiame pusmaratonyje Ignei kainavo apie 2000 eurų. Į šią kainą įėjo pervežimas iš oro uosto į viešbutį, pirma naktis viešbutyje, trys naktys organizatorių duotoje palapinėje, taip pat medikų pagalba prireikus, vanduo ir paskutinės dvi naktys viešbutyje.
„Šiandien turiu kitą svajonę ar tikslą. Norėčiau dalyvauti ne smėlio pusmaratonyje, o smėlio maratone, kuris vadinamas ekstremaliausiu pasaulyje. Toks vyksta Maroke, dykumoje. Trunka 6–7 dienas, per tą laiką reikia įveikti 250 km. Žinoma, jam reikia atitinkamo pasiruošimo, bet viskas įmanoma“, – įsitikinusi I. Kinčiūtė.
