Izabelė gimė 1389 m. lapkričio 9 d. Paryžiuje, Prancūzijos karaliaus Karolio VI Mylimojo (vėliau Pamišėlio) ir Izabelės Bavarės šeimoje.
Kai Izabelei buvo vos šešeri, prasidėjo derybos dėl jos ištekinimo už našliu likusio Anglijos karaliaus Ričardo II, kuris buvo 22 metais už ją vyresnis – taip, anot užsienio šaltinių, siekta užtikrinti taiką tarp šalių. Izabelė Anglijos pasiuntiniams, kurie, beje, ją apibūdino kaip gražuolę, sakė, kad ji mielai taps Anglijos karaliene – kilmingai mergaitei buvo žadama didingos damos ateitis.
Vestuvių dieną Ričardui II buvo 29-eri, o jo nuotakai – šešeri. Pažymima, kad karalius dėl nuotakos keliavo į Paryžių, o Prancūzijos mieste Kalė 1396 m. spalio 31 d. įvyko vestuvių ceremonija. Iki 7-ojo Izabelės gimtadienio buvo likusios vos kelios dienos.
Po vestuvių Izabelė išvyko į Angliją ir buvo perkelta į Vindzoro pilį Berkšyre. 1397 m. Vestminsterio abatijoje septynmetė karūnuota Anglijos karaliene.
Teigiama, kad po vestuvių dvi savaites vyko prabangios iškilmės. Žmonės priekaištavo dėl didžiulių išlaidų. Izabelė, jų manymu, buvo netinkama nuotaka karaliui dėl savo jaunystės ir negalėjimo greitai susilaukti įpėdinio. Be to, daugelis didikų nepritarė paliauboms su Prancūzija, todėl kai kurie Izabelę vertino nepalankiai.
Svarbu paminėti, kad netrukus po to Ričardas II, kuris jau anksčiau turėjo politinių problemų su didikais ir pusbroliu Henriku Bolingbroku, tapo vis labiau tironiškas ir paranojiškas. Jis išsiuntė pusbrolį į tremtį.
Karalius valdė neilgai
Nepaisant amžiaus skirtumo ir politiškai surežisuotos santuokos, Izabelė ir Ričardas II užmezgė abipusiai pagarbius santykius. Dėl Izabelės amžiaus (pagal kanonų teisę lytinis santykiavimas galėjo prasidėti, kai partneriams daugiau nei 12 metų) santuoka ir sutuoktinių santykiai buvo platoniški. Istorikai juos lygina su tėvo ir įvaikintos dukters arba dukterėčios ir rūpestingo dėdės santykiais. Pastebėta, kad jis elgėsi su ja ne kaip su žmona, o veikiau kaip su dukra, kurios su pirmąja žmona Ana taip ir nesusilaukė. Karalius reguliariai lankė ją Vindzore, kur Izabelę globojo ponia Margaret de Courcy. Karalius elgėsi su ja pagarbiai, linksmino ją humoristiniais pokalbiais, lepino dovanomis ir žaislais. Izabelė, manoma, džiaugėsi ir laukė šių vizitų.
1399 m. gegužę Ričardas II išvyko į Airiją, norėdamas numalšinti regione kilusius neramumus. Pranešama, kad prieš išvykdamas jis „aplankė karalienę, pabučiavo jai ranką ir pažadėjo, kad netrukus leis jai atvykti pas jį“. Bet birželio mėnesį Izabelės dėdė, Orleano kunigaikštis Liudvikas I, perėmė valdžią Prancūzijoje iš su psichikos problemomis susidūrusio jos tėvo. Jis nusprendė, kad taikūs santykiai su Anglija nebėra svarbūs ar pageidautini, ir leido Henrikui Bolingbrokui, Ričardo II ištremtam pusbroliui ir varžovui, grįžti į Angliją. Henriko paskelbtas tikslas buvo susigrąžinti savo tėvo, mirusio tų pačių metų vasarį, žemes.
Daugelis Anglijos lordų palaikė Henriką, o jis , pasinaudodamas tuo, kad Ričardas lankosi Airijoje, pradėjo karinę kampaniją, be didesnio pasipriešinimo nuvertė jį bei parlamento buvo paskelbtas karaliumi. Jis perkėlė Izabelę į Lidso pilį. Rugpjūčio 19 d. Ričardas II pasidavė, o rugsėjo 1 d. buvo įkalintas. 1399 m. spalio 13 d. Henrikas buvo karūnuotas karaliumi, o Izabelė uždaryta Solsberio vyskupo rezidencijoje.
1400 m. vasario 14 d. Ričardas II paslaptingomis aplinkybėmis mirė kalėjime, spėjama, iš bado. Izabelės padėtis buvo trapi. Ji nebuvo sulaukusi kanoninio amžiaus ir techniškai nebuvo našlė.
Prancūzijos teismas prašė, kad jo našlė būtų grąžinta į Prancūziją, tačiau Henrikas IV norėjo, kad Izabelė ištekėtų už jo sūnaus ir įpėdinio Henriko V. Izabelė nesutiko su jo reikalavimais ir toliau gedėjo savo mirusio vyro. Kitų gegužę Henrikas IV, po ilgai trukusių derybų, pažadėjo grąžinti Izabelę į Prancūziją.
Vis dėlto Henrikas IV pasiliko Izabelės kraitį, kurį ji turėjo atgauti, jei santuoka nebus sudaryta. Kiek vėliau prasidėjo derybos dėl princo Henriko ir kitos moters, Catherine santuokos.
Mirė gimdydama
Kai Velso princo ir Catherine vedybų derybos buvo nutrauktos, Henrikas IV dar kartą pasiūlė Izabelei ištekėti už jo sūnaus, tačiau Prancūzija pasiūlymą atmetė. Šaltiniuose nurodoma, kad vėliau Henriko sūnus vedė Izabelės seserį.
Mirus Ričardui II, Izabelė gedėjo ketverius metus, o 1406 m. birželio 29 d. šešiolikmetė ištekėjo už savo pusbrolio iš tėvo pusės, vienuolikamečio Karolio, kuris 1407 m. po tėvo nužudymo tapo Orleano hercogu. Šią santuoką, teigiama, Izabelė galėjo vertinti kaip pažeminimą, nes jos naujasis vyras nebuvo toks kilmingas.
Įrašai rodo, kad Izabelė 1409 m. balandį, būdama nėščia, ji aplankė savo motiną. Tiesa, lemtis jai buvo negailestinga – Izabelė mirė gimdydama, būdama 19 m. Jos ir Karolio duktė Joana išgyveno.
Izabelė buvo palaidota Blua esančioje abatijoje, kur 1624 m. buvo rastas jos kūnas. Vėliau palaikai buvo perkelti į vienuolyną Paryžiuje, kuris išniekintas per Prancūzijos revoliuciją.
Dauguma istorikų sutinka, kad Izabelė nenusipelnė mirti tokia jauna. Teigiama, kad visą gyvenimą ji buvo tarsi derybų įrankis tarp dviejų besivaržančių tautų.
