Joniškio kultūros centro renginių režisierė laisvalaikiu groja ir dainuoja šventėse bei renginiuose, taip pat yra profesionali renginių vedėja. Jūratė sako – vis dėlto žmones jai tenka ne tik linksminti, kone 20 metų ji groja ne tik vestuvėse, bet ir laidotuvėse.
Laidotuvių įpročiai kinta
Į laidotuves Jūratė vyksta ne viena – čia ją lydi gitarą įvaldžiusi kolegė. Savo ruožtu pati pašnekovė groja smuiku, tad duetas gali puikiai išpildyti užsakovų pageidavimus.
„Kai žmonės man paskambina, jie jau žino, kas esu ir ką darau, tad jokių nesusipratimų nekyla. Dažniausiai grojam Paškevičiaus, „Rondo“, Jazzu, SEL dainas. Įdomu tai, kad saugelis jų gali būti pritaikytos ir meilės įžadams, ir laidotuvėms. Pavyzdžiui, laidotuvėms tinka SEL daina „Aš žiūriu į tave, pasauli“ – ten yra žodžiai „Aš žiūriu į tave, pasauli, pro atvirus langus; Kai kyla saulė už kalnų, kol tyliai miegi tu“. Žmonės dažnai klausia, iš kur tokios dainos? Jie jų neatpažįsta. Aišku, mes tas dainas dainuojam lyriškai, sulėtintu tempu, tai visi labai gerai priima. Patinka ir mums“, – sako J. Malinauskaitė.
Moteris tikina, kad gerai žinomomis dainomis neapsiriboja – repertuare yra ir giesmių. Vis dėlto laidotuvių tradicijos šiandien gerokai pakitusios ir senieji įpročiai nustumiami į antrą planą, sako ji.
„Pavyzdžiui, tų tradicinių giesmių pageidauja vienetai, o daugelis apskritai apsiriboja tik muzikiniu fonu, kai ekrane tuo metu rodomos velionio nuotraukos, gyvenimo akimirkos. Tad dažnai laidotuvėse tik pagroju smuiku, – tikina Jūratė. – Tiesa, pasitaiko, kad žmonės pageidauja konkrečių giesmių ar dainų, primenančių velionį. Jei nemokam jos ar nespėjam išmokti, laidojimo namuose artimieji tiesiog paleidžia tą kūrinį groti. Pavyzdžiui, teko dalyvauti vieno vyro laidotuvėse, kur artimieji pageidavo vieno rusiško maršo. Mes jo nei dainavom, nei giedojom – bet klausydamiesi maršo įrašo visi artimieji verkė. Matyt, tai siejasi su tuo žmogumi – na, toks jų sprendimas. Bet tikrai būna, kad artimieji pageidauja kūrinių, kurie, stereotipiškai žvelgiant, su laidotuvėmis neturi nieko bendro.“
Renginių vedėja ir atlikėja įsitikinusi – žmonės keičiasi, vertybės taip pat, tad natūralu, kad formuojasi naujos tradicijos.
„Artimieji atsisako daugelio dalykų. Iš mados išeina ir gedulingi pietūs – kiek pastebiu, jie retai kada bebūna. Po laidotuvių artimieji padėkoja susirinkusiems atsisveikinti su velioniu ir išsiskirsto. O ir šarvojimo laikas trumpėja – laidotuvės įvyksta po poros dienų nuo mirties, – teigia Jūratė. – Anksčiau sakydavo, kad su giminėmis susitinki vestuvėse ir laidotuvėse. Dabar nebėra ir to – žmonės masiškai nebeateina į laidotuves. Atvyksta tik tie, kurie gyvena netoliese, bet kad suvažiuotų visa giminė – labai retas atvejis. Pas artimąjį nebeatvažiuoja patys artimiausi, šeimos branduolys. Žmonės tam neatranda laiko.“
Vestuvėse pageidauja estradinių dainų
Jūratė pasakoja, kad teko išgyventi situaciją, kai pirmoje dienos pusėje grojo itin skausmingose laidotuvėse, kur dar nepilnamečiai vaikai laidojo savo mamą, o po kelių valandų turėjo vesti vestuves. Ji tikina, kad slogią nuotaiką paversti džiaugsminga turėjo per itin trumpą laiką.
„Bet susikoncentruoji, supranti, kad niekam neįdomu, iš kur tu atvažiavai ir kaip jautiesi. Tai dabar įvažiuoju iškart – matyt todėl, kad esu profesionalė“, – šypteli moteris.
Vestuvėse, lygiai taip pat kaip ir laidotuvėse, šiandien dominuoja naujos tradicijos ir įpročiai, sako Jūratė. Prieš 10 metų ir anksčiau, pasakoja pašnekovė, vestuvėse grodavo muzikantai ir to užtekdavo. O dabar renginių vedėjų – be galo daug. Anot moters, yra didžiulė paklausa, o žmonės žino, kad gali iš to užsidirbti pinigų.
„Turi linksminti žmones, susigalvoti naujų žaidimų – renginių vedėjas tapo kone pagrindiniu, privalomu veikėju vestuvėse. Anksčiau žmonės mokėdavo linksmintis ir be šitų dalykų, užtekdavo muzikos, – teigia J. Malinauskaitė. – Groju nuo 16 metų, tad man dalyvauti ir tose vestuvėse, kurios vykdavo palapinėse. Dabar viskas visiškai kitaip. Vis dėlto, jeigu valdai instrumentą – tai žmonėms labai patinka. Gal dėl to, kad tai tapo retu atveju, visi dainuoja su fonogramomis.“
Nors senųjų tradicijų, tokių kaip piršlio karimas, jau nebetenka matyti, bet tam tikri dalykai išlikę, sako Jūratė. Pavyzdžiui, dviejų dienų vestuvės.
„Praėjusią vasarą ne kartą teko dainuoti ne pirmąją, o antrą vestuvių dieną – žmonės sakė, kad šventė buvo nuostabi, – šypteli ji. – Kas mažiausiai kinta, tai dainų repertuaras, kurį įprastai sudaro klientai. Pastebėjau vieną dalyką – kad ir kaip besikeistų muzikos skoniai, vistiek viršūnėje išlieka populiarioji muzika, senoji muzika. Jaunieji prašo Paškevičiaus, Povilaičio, Žvagulio, Starošaitės dainų. Tas niekaip nedingsta. Iš jaunesnių atlikėjų – prašo Jazzu, Jessicos Shy kūrinių. Bet vakaro eigoje grįžtama prie senosios estrados, jaunimas dar nepaėmė viršaus. Tokia muzika visus vienija.“
Kalbėdama apie švenčių minėjimą didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir mažesniuose miesteliuose, Jūratė užsimena, kad tų skirtumų – ne tiek ir daug. Labiausiai, anot jos, skiriasi tik muzikinis pasirinkimas.
„Didmiesčiuose, pastebėjau, į vestuves dažnai kviečiami atlikėjai – padainuoja kokią valandą ar net trumpiau. O muzikantų jie nesamdo. Mažesniuose miesteliuose žmonės taip pat jau nori kažko šiuolaikiško, bet vakaro eigoje vistiek grįžta senoji muzika“, – pasakoja Delfi pašnekovė.
Mažėja suvartojamas alkoholio kiekis
Jūratė tikina, kad nors anksčiau ne kartą teko susidurti su alkoholio padauginusiais svečiais ir jų ne itin korektišku elgesiu, vis dėlto šiandien šioje srityje – dideli pokyčiai.
„Alkoholio vestuvėse likę labai nedaug. Jo yra, bet žmonės jį vartoja kitaip. Kaip reaguodavau anksčiau? Prisitaikydavau. Suprasdavau, kad esu žmogus, ateinantis dirbti už pinigus – turėdavau susitaikyti ir labai gražiai išlaviruoti. O dabar su tuo tikrai netenka susidurti, – sako renginių vedėja, kuri tuo pačiu pasidžiaugia, kad geros emocijos visada ima viršų. – Smagu, kad švenčių metu gimsta ir gražių draugysčių – susimojuojame su klientais mieste ar parduotuvėje. Būna, kad sakau – jūsų nepamenu, o jie mane prisimena labai gerai.“
Vis tik mieliausia Jūratei pasirodyti ne laidotuvėse ar vestuvėse, o miesto šventėse.
„Tai man kažkas naujo, nors jau pamažu ir čia įgyju patirties. Smagu būti ten, kur dar niekada nebuvai“, – šypteli pašnekovė.
