– Kada įvyko lemtingoji nelaimė?
– Kai buvau septyniolikos ir gyvenau Faro, dalyvavau automobilių ralyje. Dėl šturmano klaidos per varžybas skriejome nuo kelio į medžius. Stebint, kaip mane stato ant kojų, moko daryti mankštas, masažuoja, atpalaiduoja raumenis ir fasciją, gimė mintis pačiam to išmokti bei padėti žmones. Medikai įrodė, kad galima suteikti ligoniui viltį. Pats patyriau, kad pozityvus mąstymas ir tikėjimas labai stipriai prisideda prie fizinio kūno gijimo.
– Ar neįgaliojo vežimėliu atriedėjote į universitetą studijuoti medicinos?
– Taip. Prieš nelaimę ketinau tapti inžinieriumi mechaniku, tačiau, kadangi nelabai sekėsi matematika, nutariau rinktis kineziterapiją Portugalijos Silves universitete, kur studijos truko trejus metus. Vėliau dar penkerius metus Londono osteopatijos mokykloje, London school of osteopathy, studijavau osteopatiją.
