Ernaux motina, kuri taip pat daug rašė, atsisakė pripažinti tariamą savo socialinį menkumą – nuo varginančio darbo gamykloje ji pakilo iki mažos kavinės-parduotuvėlės savininkės statuso ir „buvo išimtis savo socialinėje klasėje“. Būtent mama ir stūmė į priekį Annie.
„Mama visada nusiplaudavo rankas prieš atsiversdama knygą“, – nuotrupas ir meilę rašytiniam žodžiui dar iš vaikystės prisimena Nobelio premiją 2022 m. pelniusi rašytoja.
Jos pačios vaikystė buvo kupina darbininkų klasei priskiriamos kultūros, populiarių dainų ir romantinių romanų, kuriuos skaitė jos motina. Tačiau nuo mažens ji taip pat aistringai skaitė prancūzų klasiką. Vėliau Annie studijavo literatūrą universitete, dėstė ją vidurinėje mokykloje, o septintajame dešimtmetyje tapo rašytoja.
Prancūzijoje Ernaux šiandien yra viena iš nedaugelio moterų, kurios kūryba įtraukta į šalies vidurinių mokyklų literatūros programas – kol kas čia vis dar dominuoja rašytojai vyrai. Apgaulingai lakonišku, faktais paremtu stiliumi ji atskleidžia nerimą keliančias paslaptis ir dažnai slepiamas kūno patirtis – nelegalius abortus, demencijos užkaborius, onkologines ligas, seksą.
Pastaruosius 30 metų jos knygos kruopščiai lipdomos iš tikrų įvykių stebėjimo ir atminties – viskas tikslu ir paremta faktais, o pasakojimai nepaprastai įtraukia. Vėliau imta ginčytis – ar unikalūs kūrėjos tekstai turėtų būti priskirti grožinei ar negrožinei literatūrai? Kai kurie anglakalbiai kritikai ir leidėjai linkę priskirti A. Ernaux kūrybą memuarų žanrui. Pati rašytoja yra įsitikinusi rašanti romanus, grožinę literatūrą. Ji mano, kad pasinerti į tam tikrą epochą ir papasakoti įtikinamą istoriją, „atkurti ir perkurti ją iš žodžių ir jausmų“, yra neabejotinai literatūrinis veiksmas.
„Rašytojo darbas – sakyti tiesą. Kartais ir pati nežinau, kokios tiesos ieškau, bet paieškas tęsiu“, – sako ji.
Patirtys sukrečia ir įtraukia
Užsienyje A. Ernaux išgarsėjo išleidusi kūrinį „Metai“. Knygoje pasakojama apie Prancūziją nuo 1941 m. iki šių dienų, rašytoja remiasi savo gyvenimo patirtimi. Štai ji aprašo pirmojo ir antrojo pasaulinių karų kareivių pokalbį, išgirstą vaikystėje kavinėje, kurioje dirbo rašytojos mama. Ji skrupulingai nurodo kiekvieno laikmečio iššūkius, vartojamus posakius, vartotojiškumo principus ir kitas reikšmingas smulkmenas.
Vis dėlto JAV ir Jungtinėje Karalystėje Annie išgarsėjo papasakojusi savo itin intymią jaunystės istoriją ir ją sudėjusi į knygą „Įvykis“. Knygoje A. Ernaux itin laisvu stiliumi pasakoja sukrečiančią patirtį – neteisėtą abortą, kurį pačiai rašytojai 1963 m. savo bute atliko viena gydytoja. Knygoje aprašomos desperatiškos gydytojo, sutiksiančio atlikti abortą, paieškos, miglotas laikas, kai bėga nepageidaujamo nėštumo dienos ir savaitės, kai „šaltiniai“ nesuteikia jokios informacijos, į ką galima kreiptis. Šiuo metu ši knyga ne vienoje šalyje tapo privalomu skaitiniu.
„Prieš dvejus metus Prancūzijos nacionaliniame teatre buvo rengiami šios knygos skaitymai. Salės visada būdavo pilnos ir visada kas nors alpdavo, dažniausiai vyrai“, – pasakoja rašytoja.
Knyga „Įvykis“ signalizuoja apie tipinį Ernaux pasakojimo stilių – ji itin kruopščiai atkuria išgyventus įvykius – viską iki detalių, paminėdama net abortą atlikusios gydytojos instrumentus, virinamus ant virtuvės viryklės. Nuo nesėkmingų bandymų ir galiausiai kankinančio šoko sukelto vaisiaus išmetimo universiteto bendrabučio tualete bei po to sekusių medicininių problemų – pasakojime nenuslepiama niekas.
„Ar aš pasiėmiau popieriaus, kad vėliau nusišluostyčiau? – dalijasi ji siaubinga vaisiaus pašalinimo scena tualete. – Nežinau. Tai buvo bendras visų tualetas, o ar aš po to jį išvaliau? Taip pat nežinau. Man šios vietos atmintyje liko tuščios.“
„Buvo tūkstančiai moterų, tuomet patyrusių slaptus abortus. Aš norėjau atkurti tiesą būtent tokią, kokia ji buvo tą akimirką, nesivadovaudama jokiomis žiniomis apie vėliau vykusią kovą už žmonių teises. Nes 1963 m. ir 1964 m., kai man buvo atliktas abortas, buvo neįsivaizduojama, kad vieną dieną nutraukti nėštumą bus galima legaliai.“
Annie sako, kad visi jos tekstai rašomi iš juntamos „būtinybės ką nors išsaugoti“, o ypač prisiminimus, kad jie nebūtų pamiršti ir neišnyktų. Rašydama knygą „Įvykis“ ji ir norėjo „išsaugoti prisiminimus, bet tik tam, kad tokie įvykiai daugiau niekada nepasikartotų“.
Į praeitį grąžino ir mamos liga
Knyga „I Remain In Darkness“ – tai dienoraštis, kuriame rašytoja aprašė jos mamą užklupusią Alzheimerio ligą. Annie pasakojimas apie tai, kaip ji išgyveno ligos nuosmukį ir gulėjimą ligoninėje, yra šiltas ir kartais kiek juokingas. „Galbūt net groteskiškas“, – šypteli ji.
Vienoje ankstyvojoje ligos scenoje, kai šeimos nariai padeda Annie motinai įeiti į miegamąjį, pagyvenusi moteris labai aukštai pakelia koją, kad tyčia peržengtų kilimu išklotą slenkstį, tarsi dramatiškai įlipdama į baseiną, ir kartu su kitais juokiasi iš šio absurdiško savo poelgio. Kitoje scenoje ji laikosi įsikibusi į savo tualeto reikmenų maišelį, kad neleistų daiktams pasprukti.
„Atrodė, tarsi visos jos gyvenimo nuoskaudos vėl iškyla į paviršių. Ligoninėje ji staiga pasakydavo: „aš taip sunkiai dirbu“ arba „man čia niekada neduoda valgyti“. Apie kitų moterų, kurios gyveno viename kambaryje su ja, lankytojus ji sakydavo: „nesijaudink dėl jų, tai klientai, pusę jų nemokūs.“ Taigi tokių momentų akivaizdoje visa mano vaikystė grįžo – prisiminiau, kaip ji padėdavo žmonėms savo parduotuvėje, suteikdama jiems produktų į skolą, kol jie gaudavo pašalpas. Vis dar negaliu apie tai galvoti be jaudulio“, – prisimena A. Ernaux.
Buvo akimirkų, kai motina rašytojai atrodė tokia tolima, kitomis – viską žinanti apie Annie. Ernaux prisiminė akimirkas, kai išsiskyrė su vyru.
„Tuo metu aš turėjau, kaip sakoma, audringus santykius“, – sako rašytoja, pridurdama, kad motina apie tai nežinojo.
„Manyje atsinaujino sena, giliai įsišaknijusi gėda – mano mama visada norėjo drausti bet kokį seksualumą. Ir vieną kartą, iškart po to, kai praleidau naktį su tuo vyru, nuėjau pas ją ir ji staiga pasakė: „Kaip tau ne gėda?“ – prisimena Annie.
Ernaux rašė dienoraštį, kad susidorotų su sudėtingais išgyvenimais.
„Kai esi užsidaręs dabartyje, dienoraštis yra tikra išeitis, kurią suteikiame sau – pabėgimas, kuris, aišku, yra laikinas, bet padėjo situacijoje, kurią išgyvenau.“
Ji daugelį metų laikė dienoraštį, bet niekada jo neskaitė.
„Niekada nebūčiau norėjusi to publikuoti, bet vieną dieną ruošiausi vykti į kelionę – į universitetą JAV ir, nežinau kodėl, bet pagalvojau, kad turiu perrašyti anksčiau ranka rašytus užrašus. Pajutau, kad tai, ką matau prieš akis, jokiu būdu nėra nepadoru, o juk to labiausiai ir bijojau“, – prisimena rašytoja.
Pakaitinis vaikas
Jau sirgdama Alzheimerio liga, Ernaux motina papasakojo jai, kad iki gimstant Annie šeimoje augo kitas vaikas. Tai buvo didžioji šeimos paslaptis – Ernaux turėjo seserį, kuri mirė nuo difterijos būdama šešerių.
„Jie norėjo tik vieno vaiko, bet po sesers mirties nusprendė susilaukti dar vieno“, – sako Ernaux. Daugiau apie šį šeimos išgyvenimą kalbama nebebuvo.
„Esu pakaitinis vaikas – nebūčiau gimusi, jei mano sesuo būtų gyvenusi. Ši mintis man buvo didelis atradimas – nors galvoje vyko kova, rašant staiga viskas tapo labai aišku.“
Daugelį metų Ernaux manė, kad jei jai pavyks rašyti, ji galės kaip nors „atkeršyti“ savo aplinkos žmonėms, savo socialinei padėčiai – „tam jausmui, kad priklauso žemesnei klasei“.
Ji pasakoja: „Buvau vienintelis žmogus motinos šeimoje, kuris studijavo, o iš tėvo pusės mokėsi dar vienas pusbrolis. Maniau, kad jei rašysiu, atkeršysiu visai savo tautai. Vis dėlto, aš klydau“.
