Apie parodą ir autorinę juvelyriką kalbamės jos studijoje Vilniuje, kur girdėti Gedimino bokšto varpai.

Susiję straipsniai

– Kas jus atvedė į juvelyriką? Kodėl ją pasirinkote?

– Manau, kad kiekvienas turi savo kelią. Telšiuose stojau į Vilniaus dailės akademijos dizaino specialybę. Vienas dėstytojas, pamatęs mano eskizus, pasakė, kad labiau tikčiau juvelyrikai, ir taip parodė į naujas duris. Juvelyrika patiko nuo pirmosios paskaitos.

– Ko išmokote studijų metais?

– Svarbiausia kūriniui yra idėja, o amato įgūdžiai atsiranda dirbant. Dailės akademijos filiale Telšiuose išmokau leisti kūrybai tekėti pasitelkus vaizduotę, iš anksto negalvoti apie technologiją. Tik tada, kai jaučiu, kad pavyko eskizas, galiu pradėti galvoti apie medžiagas ir technologiją.

– Prieš kelerius metus Londone pristatydama savo parodą „Žemaitijos balsai ir daiktai“ britus nustebinote talpia žemaitiška fraze „a i“. Šiuo metu Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje vykstančiai parodai pasirinkote žemaitišką žodelį „ujei“, kuris talpina ir nuostabą, ir staigmeną, ir džiaugsmą, ir išgąstį, ir gerumą. Ar sunku žemaitei išsiversti su lietuviškais žodžiais?

– Vilniuje gyvenu daugiau kaip dvidešimt metų. Mokykloje paklausta neretai atsakydavau „tep“ arba kitu vienu žodžiu. Tuomet lankiau folkloro ansamblį „Čiučiuruks“, su kuriuo atvažiavome koncertuoti į televizijos laidą „Duokim garo“. Zita Kelmickaitė greitakalbe uždavė ilgiausią klausimą. Mano atsakymas buvo: „Tep.“ Visa salė pradėjo juoktis, o aš nesupratau, kodėl. Prireikė dešimtmečio, kad suprasčiau. Žemaičiai nedaugiažodžiauja.

Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
FOTO: GINTARE_GRIGENAITE | Asmeninis archyvas

– Ankstesnėse parodoje teko matyti meno kūriniais tapusius jūsų senelio stiklo rėžtuką, duonai kepti skirtas ližes, sviestmušio dangtį, kuriame išauginote aukso daigą. Šį kartą naują prasmę suteikėte senelio vandens naščiams ir arklio ašutams. Iš kur kyla noras seniems rakandams suteikti naują gyvenimą?

– Mano parodos gimsta ne iš racionalaus proto. Parodą pirmiausia pamatau vaizdais. Ekspozicijoje matote keletą daiktų, kurie pasitarnavo pagrindinei kūrinio idėjai. Taip atsirado gyvenimą nugyvenę senelio naščiai, sena dviračio padangos guma. Ankstesnėje parodoje „Žemaitijos balsai ir daiktai“ prasidėjo draugystė su senais, niekam nebereikalingais, bet kartu atsiminimus saugančiais, man pačiai itin brangiais daiktais. Protėvių daiktus pasikviečiau su meile taip išreikšdama dėkingumą savo šaknims.

– Kas svarbu kuriant juvelyrikos parodas?

– Svarbiausia – pasirinkti man aktualią temą, nemeluoti sau ir nebūgštauti, ką vienas ar kitas žmogus gali apie tai pagalvoti.

Parodose matote mano minčių sankaupas, noriu, kad jos kuo plačiau išsiskleistų. Dėl to stengiuosi giliau nerti į savo patirtis, vaizdus, neretai aplankančius paryčiais, kai protas dar būdravimo būsenoje. Tada aplanko geriausios idėjos.

Tačiau, kuriu konkrečiam žmogui, turiu girdėti ne tik save, bet ir įsiklausyti į šalia esantį žmogų. Autorinė juvelyrika yra mano kasdienis darbas.

– Užsiminėte apie autorinę juvelyriką, dėl kurios esate gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kuo ypatingas šis žanras?

– Man tai – asmeniškas dalykas. Man papuošalas yra tarsi žmogaus dalis, nes yra kurtas konkrečiam žmogui ir konkrečiomis mintimis. Papuošalas ne tik liečiasi su kūnu, bet ir neša tam tikrą žinutę.

Kūrinio kompozicija gimsta tik pasikalbėjus su žmogumi. Su kiekvienu žmogumi, kuriam kuriu papuošalą, tarsi esu sujungta nematomu raudonu siūlu. Man rūpi ne tik papuošalo vizualumas, bet ir jausmas. Nedirbu pagal vieną ar kitą šabloną, įdedu daug minčių ir energijos. Man įdomu kurti autorinę juvelyriką, nes per ją dar labiau pažįstu žmones ir juos supančią aplinką.

Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
FOTO: Asmeninis archyvas

Nuo seniausių laikų, dar geležies amžiuje, vos gimusiems kūdikiams uždėdavo antkaklius. Manyta, kad toks amuletas apsaugos nuo nužiūrėjimo. Tas mistinis aspektas išliko. Dabar kai kam atrodo, kad juvelyrika nuėjo į puošybą, bet taip nėra. Stengiuosi kurti klausydama savo širdies ir įgyvendinti savo sumanymą nesižvalgant į madas ar to meto tendencijas.

– Kokie būna asmeniniai, į autorinį papuošalą įdėti akcentai? Esu girdėjusi apie jūsų įspaustus rankų pirštų antspaudus.

– Dabar atrodo, kad rankų antspaudus daro visi, tačiau prieš dvidešimt penkerius metus taip nebuvo. Pasaulis yra senas, didelis, viskas jau seniai sukurta ir padaryta. Nieko naujo, ko nebuvo XIV, XV ar XVI amžiuje, nebesugalvosi. Kaip ir prieš daugelių šimtmečių antroje sagės pusėje įdedu artimo žmogaus plaukus, iš kūdikio sruogos padarau kryželį, atspaudžiu svarbių vietų, kaip antai, bažnyčios, kurioje tuokėsi, fasadą. Žmonėms norisi įvairių simbolių, kurių kiekvienas turi savo reikšmę ir prasmę.

Man darbe svarbi pagarba: žmogui, kuris nešios papuošalą, pasirinktam simboliui, medžiagai, iš kurios daromas. Be to, labai svarbu kurti papuošalą su geromis mintimis. Geriausiai gimsta papuošalai, kuriuos kuriu su šypsena.

– Ką darote, jeigu esate blogos nuotaikos?

– Tuomet imuosi techninio darbo, kurio irgi netrūksta. Lieju sidabrą, kaitinu jį aukštoje temperatūroje. Ugnis viską išdegina, o kartu su ja išgaruoja ir blogos mintys. Nors juvelyrika graži, juvelyrų rankos rodo ką kita.

– Dabar vykstančiai parodai sukūrėte sages, išsiuvinėtas raudonu siūlu ir įrėmintas į sidabrą. Jos primena gerai išdirbtą odą, o, pasirodo, padarytos iš dviračio padangos. Ar taip siekėte nustebinti lankytojus?

– Medžiaga padeda atskleisti idėją – kaip nevertingas gali tapti vertingu. Visa mano paroda yra apie žmones, jų ryšius, savęs ir kitų priėmimą, bendrystes, sociumą. Medžiagos, kaip ir žmonės, lyginami. Ir medžiaga, ir žmogus, subtiliai atvertas, suskamba savo grožiu ir kitoniškumu.

Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
FOTO: Asmeninis archyvas

– Kokios medžiagos jums yra kasdienės, kurias prisijaukinote ir galite dirbti vos ne užmerktomis akimis?

– Tai – sidabras, auksas, akmenys ir gintaras, kurį esu prisijaukinusi, bet nedrįsčiau sakyti, kad juo žongliruoju. Gintaras man kaip gyvas žemės kūrinys, su kuriuo turiu elgtis pagarbiai.

Mėgstu įvairias medžiagas. Man juvelyrika gali būti ir iš siūlų, man ir siūlas kalba, ir arklio ašutai.

– Su kuriomis medžiagomis dirbti sunku, kurios nepaklūsta?

– Gal tos, kurias retai naudoju. Bet, praleidus daugiau laiko, kiekvieną medžiagą galima prakalbinti.

– Jūs, smulkiausio ir kruopščiausio darbo meistrė, šį kartą nustebinote parodos masteliu. Salę, kurioje galima žaisti tenisą, pripildėte juvelyrikos kūriniais, sukūrėte didelio formato paveikslus. Kas padiktavo norą tapyti paveikslus?

– Man pačiai buvo įdomūs šie darbai. Iki tol nieko panašaus nebuvau dariusi. Ant didelio formato medžio rėmų, apvilktų juoda drobe, iškalinėti plieno ir sidabro vielos ritmai, tarsi atkartojantys vienokią ar kitokią žmogaus būseną, jausmą, kartais ramų, kartais išsigandusį.

Paveiksluose matomi vaizdai atplaukė vaizduotėje. Man pačiai tai kaip mano pačios raštas iš gelmės.

– Turite daug idėjų. Ar visas jas aplankiusias ir įgyvendinate?

– Vis dažniau pagalvoju, kad reikia užsirašyti, bet įgyvendinu tas, kurios atsiranda tinkamu metu. Jeigu neužsirašau, dažnai ir nuplaukia. Kai prieš porą metų padėjau galvoti apie dabartinę parodą, važiuodama traukiniu užsirašinėjau idėjas ant atvirutės. Po parodos atidarymo aptikau tą pačią atvirutę, kurioje aprašyti trys gana rimti darbai. Pagalvojau, kad neblogos mintys, kurias galėjau įgyvendinti.

Kita vertus, ateina tiek daug gerų minčių, kad nespėčiau visų įgyvendinti. Dažnai idėjos kabo ore kaip debesėliai. Jeigu būni arčiau, išgirsti jį. Ta pati idėja vienu metu gali aplankyti kelis menininkus. Nebestebina, kad du, skirtingose šalyse gyvenantys žmonės, mąsto panašiai ir sukuria panašius kūrinius. Kad ir dabar vykstančioje šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalėje „METALOfonas“, kurioje savo kūrinius rodo 130 menininkų iš 30 šalių, galiu pamatyti, kas regėjo tuos pačius idėjų debesis.

– Dabar vykstančioje parodoje gausu mažų, iš sidabro siūlų nunertų rezginių, primenančių sietkas, kuriose sovietmečiu tilpdavo butelis kefyro ir batonas. Rezginės vienodos, tačiau jų rankenos skirtingos: grėblio rankena, šokdynė, oro balionas. Kaip dažnai ieškote žmonėms atpažįstamų simbolių?

– Mane kaip ir kitus veikia aplinka. Gyvenu šiandienos pasaulyje, esu susijusi su juo, žeme, laikmečiu. Jeigu gyvenčiau viena miške trobelėje, galbūt būčiau labiau atsieta nuo visuomenės gyvenimo, labiau susijusi su gamta ir bandyčiau išjausti, ką jaučia nukritęs sudžiūvęs lapas... Bet tada man užtektų tik būti, nemanau, kad daryčiau parodas. Paroda neretai gimsta iš ilgesio.

Rezginės man primena žmogui būdingą norą viską turėti. Krauname į jas viską negalvodami – ir nuoskaudas, ir sunkumus. Aš pati nemėgsta mažų rankinių, maniškė didelė. Galbūt man saugu su didesne. Neretai pagalvoju, kad pusę reikėtų išimti, tačiau tuomet aplanko mintis, kad gal prireiks visų ten esančių daiktų.

Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
FOTO: Asmeninis archyvas

Kas sudėta į mūsų minčių rezgines? Į tai gali atsakyti tik pats žmogus. Naudinga vis peržiūrėti, ką nešamės savo rezginėse. Gal verta kažko atsisakyti ir nebenešti? Jeigu pats išsilaisvini nuo savo pykčių, slegiančių dalykų, tuomet ir greta esančiam žmogui tampi lengvesnis.

– Ne pirmą kartą stebinate šmaikštumu. Atsimenu juvelyrinį musgaudį su užrašu „mysliju, ka jau išeinu ir ka nieks neis su munim“, sidabro kastetą, išpuoštą aštriais gėlių žiedais. Šį kartą – nematytomis segėmis iš plastmasinio maišelio su sidabro sagtimi. Ar tai naujas pokštas, ar naujas požiūris į plastiką?

– Tai – ir ironija, ir žaidimas medžiagomis. Su plastiko maišeliu pradėjau džiazuoti, todėl negaliu labai rimtai apie tai kalbėti. Peršviečiamas maišelis suteikė progą parodyti, kad jis meta labai gražų šešėlį. Be to, plastiko maišelis yra ne prastesnis už sidabrą. Maišeliai padaryti iš naftos, kuri iš žemės, kaip ir sidabras. Taigi nėra atskirties. Tas pats pasakytina apie žmones, nesvarbu, ar jie bendrauja, ar ne. Juk žiūrint į žmones atsitraukus nematai jų veidų.

Šioje parodoje kalbu apie ryšius, kurie man rūpi. Visi esame susiję. Pirmiausia žmogus susijęs su savimi, savo artimu, tolimu, nepažįstamuoju. Žmonės susiję kaip tinklas, todėl parodoje daug darbų, sukurtų iš daugybės jungčių ir segmentų.

– Iš kur kyla noras kalbėti apie žmonių ryšius ir jų suvienijimą?

– Nesvarbu, ar žmonės randa bendrą kalbą, ar ne, visi esame susijungę. Tik ne viskas matoma plika akimi, kai kas jaučiama. Man pačiai panirimas į kūrybą reiškia savęs pažinimą. Susitelkus ties darbu ir į jį panirusi galiu dar labiau jausti aplinką.

– Koks jausmas, kai jūsų darbus Lietuvos valstybė dovanoja Ispanijos karališkai šeimai ir Japonijos imperatoriui?

– Malonu. Kiekvienas į mano dirbtuvę atėjęs žmogus man yra brangus.

– Bendros parodos, kuriose rodėte savo darbus, peržengė šimtą, solo parodos – dvidešimt. Dalyvavote savo parodų atidarymuose Ukrainoje, Japonijoje, Jungtinėje Karalystė, Suomijoje. Kuo skyrėsi šių šalių žmonių vertinimai, priėmimai, jūsų kūrinių suvokimas? Kuri valstybė pasirodė artimiausia, kurioje jautėtės lyg namuose?

– Nustebino Japonija, kur gyvena santūrūs žmonės, bet kiekvienas, apsilankęs parodoje, prieidavo ir pasakydavo, kuris darbas patiko ir kodėl rezonavo. Su japonais pajutau bendrystę ir artumą.

Jungtinėje Karalystėje, kur irgi, atrodo, laikomasi atstumo, nustebau, kaip per parodos atidarymą žmonės pradėjo nuoširdžiai pasakoti apie savo močiutes ir senelius. Supratau, kad protėvių ir giminės medžio tema svarbi ir jautri visiems, nesvarbu, kokioje šalyje gyvena.

Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniai
FOTO: Asmeninis archyvas

– Sakoma, kriaučius be palto, šiaušius – be batų. Ar tai būdinga ir juvelyrams?

– Taip, kaip ir visiems dirbantiems. Visada atrodo, sau papuošalą pasidarysiu rytoj. Kartais, kai dirbinys pats apsiveja kaklą ir lyg prilimpa, pasipuošiu. Bet netrukus kažkas užsuka, nuima nuo kaklo sakydamas, kad sau dar susikursiu.

Paprastai kuriu kitiems. Gal būtų įdomu skirti laiko ir susikurti papuošalą sau. Esu sakiusi, kad stipriausias mano amuletas yra mano žemaitiškos šaknys.

– Ar būna, kad gimsta labai gražus darbas ir nesinori su juo atsisveikinti?

– Atsisveikinti nesunku ir negaila. Tačiau dažnai užbaigusi darbą noriu dar su juo pabūti, keletą dienų ar savaitę. Prieš išleisdama papuošalą gyventi savo gyvenimą noriu dar juo pasidžiaugti, jį paglostyti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės