Švabros skiriasi nuo mymrų. Mymros yra šiaip niūrios bambeklės, bet jos yra savo bambesius koncentravusios į save ir aplinkiniams jeigu ir gadina nuotaiką, tai tik savo šiknasnuke veido išraiška. Tuo tarpu švabros aktyviai stengiasi, kad kitiems būtų blogiau. Jos aktyviai ir kryptingai sėja blogį.
Yra nedaug žmonių, kurie būtų tik geri arba tik blogi. Švabros teigiamų aspektų neturi. Jos yra grynasis blogis. Jei kam nors kažką padaro ar pasako gero, tai netyčia, tiesiog ne iš geros valios, o netyčia išeina.
Švabros taip pat vadinamos vėdmomis, raganomis arba žiežulomis. Tautosaka jas pažino nuo seno ir net pasakose jos aprašytos.
Kaip sutikti švabrą? Lengva.
Parašykite absoliučiai apie bet ką internetuose. Nesvarbu – gėles, sriubą, lėktuvo bilietus į Paragvajų. Jūsų parašymas bus užuostas per bet kokį atstumą, kaip rykliai užuodžia kraują, ir švabros geluonis jau skris į jus. Nėra įmanoma, kad neišlįstų Genutė ar Danguolė ir nepradėtų aiškinti, kad jūs neteisus. Jos viską žino geriau ir viskas būna TEISINGAI tik pagal jas. Jos žino, kaip kas turi būti, net tada, kai nežino.
Švabros klasika: „Čia ne taip reikia daryti, kažkaip kitaip.“ Kaip? Nesvarbu kaip, ji pati nemoka ir paaiškint negali, bet tik ne taip, kaip darot jūs. Prisiminkite: švabros darbas ne spręsti problemas, bet kurti naujas. Jei kažkas veikia, ji padarys, kad neveiktų. Jei kažkam gera, ji sročnai padarys, kad būtų bloga. Ir jei kažkas (pavyzdžiui, jos vyras) ilsisi ir turi gerą laiką, tai ji pasirūpins, kad jo ramybė ir atsipalaidavimas mygom užsibaigtų. Ji sugalvos jam užduotį, kad tik jis negalėtų toliau daryti, ką daręs, ir kad jo ramybė būtų sugriauta.
Ir senos švabros nebūtinai yra senos. Čia ne apie senus žmones. Kai kurios senos švabros yra amžiumi visai jaunos švabros. Bet širdimi jos yra senos švabros. Tai sielos būsena. Ne amžiaus reikalai.
Elementarios senos švabros labai mėgsta internetus, nes ten jos gali prie visko kabinėtis. Jos prašo receptuko kokiam patiekalui, ir kai tik receptukas išpublikuotas, jos ateina, pasitrina rankas ir praneša, kad ne taip reikia gaminti. Ne tos sudėtinės dalys, ne nuo ten pradėti, ne taip pilti. Norit eksperimento? Paimkit nuo lentynos parduotuvėje bet kurio aliejaus butelį, nusifotkinkit ir įkelkit į internetą. Mygom sužinosite, kad ne tą reikėjo pirkti.
Prieš kelias savaites turėjau plastinę operaciją, tai žabos aiškino, kad man jos nereikėjo. Jos vizualiai nustatė iš DELFI fotonuotraukų, ko man reikia ir ko ne. Kitos gali iš jūsų foto nustatyt, kada jums laikas gimdyt vaikus. Jos viską geriau už jus žino ir jos nebijo jums paaiškinti. Jei tik pabandai joms pasakyti, kad jų nuomonės nereikia, visada seka pasyviai-agresyvi drama. „Gerai! Gyvenk kaip nori, daryk ką nori! Nors ir nusinuodyk, AŠ TAU DAUGIAU NĖ ŽODŽIO NESAKYSIU! Norejau kaip geriau, iš širdies tau pasakiau, bet kam čia reikia to mano gerumo ir patarimų!“ Jos sulošia auką taip gerai ir taip staigiai patikimai, kad jums atvips žiauna.
Pačios terorizuodamos kitus, jos labai gerai stebi ir kopijuoja savo aukų emocijų pasireiškimus ir kartais gali pasirodyti, kad jos turi širdį ir kad gali būti užsigavusios ar jautrios. Nė velnio. Jos nieko nejaučia, nes žino, kaip narcizės, kad yra geriausios ir tobulos. Pabandykit švabrai pasakyt, kad ponia, labai tikiuosi, kad kada nors būsiu protingas ir viską žinosiu, kaip jūs – jos niekada nepagauna ironijos ir mano, kad čia jūs rimtai.
Švabros ir vėdmos yra didžiosios mano restoranų apžvalgų skaitytojos, ir visada pasakys, kad TIKRA paella, pica, kardžuvė ir sušiai yra NE TOKIE. Jos valgė tikrą, pas tikrą ispaną, ir visa kita yra tik klastotė ir profanacija. Kai buvau jaunesnis, kažkada Beatos Nicholson bloge parašiau kukulių receptą, kurie man patinka. Tai jūs nepatikėsit, su kokiu malonumu ten buvusios senos švabros mane kalė prie kryžiaus (įtariu, kai kurioms jų buvo ne daugiau nei trisdešimt): nugi toks jau specialistas, o nežino, kad padažo negalima dėt ant viršaus, o vat jau puode reik įmaišyt į makaronus, dėve dėve, toks specialistas ir nežino ELEMENTARIŲ dalykų – VIENINTELIO teisingo pateikimo.
Ir dar švabros man visada praneša, kad ne tą restoraną pasirinkau. Reikėjo jų paklausti. Jos būtų pasakiusios.
Senos mymros ir švabros taip pat jus įverins pagal tai, kaip jūs auginate savo šunį, diagnozuos, kad ne tuo šeriate, maudote per dažnai arba per retai, skraidinate be reikalo, leidžiate arba neleidžiate į lovą. Nors šunis laiko dažniau geri žmonės, todėl ten būna patarimai apie keliones su šunim iš žmonių, kurie patys šunų neturi ir niekur nekeliauja.
Jau net nieko nesakysiu apie tai, kad man pranešama, kad mano 200 kvepalų kolekcija žinok suges ir turėsiu išmesti. Tada pasakau, kad dar nė vienas nesugedo, ir jie (jos) trumpam užsikemša, nes nežino, ką čia dar blogo pasakyt. Jų gyvenimo prasmė, tų švabrų, yra sakyti blogus dalykus visada ir apie viską.
Ne tai kad čia tik apie moteris. Yra vyrų pasaulyje analogiški seni švabrinai (švabrai), jie dažniausiai kabinėjasi prie kitų dalykų, bet veikimo mechanizmas toks pat. Jų temos yra automobiliai, finansų paslaugos, pirkiniai, nekilnojamasis turtas bei maisto gamyba.
Jei moterys švabros šaudo be pasiruošimo, tai diedai švabrinai dažniausiai pradeda, rituališkai gaidindami pašnekovą: įjungia patronizuojantį toną, pavadina pašnekovą „berniuk“, „jaunuoli“, jeigu moteris – „mergyte“ (moteris žeminti jiems dvigubas malonumas), ir paaiškina, kaip jums būtų protinga jo klausyti, nes jis toje sferoje yra jau 30 metų ir jums reikės dar „tris metus rakom šūdais plaukti“, kol bent priartėsite prie jo lygio. „Tau iki manęs, ponaiti, tai kaip rakom iki Magadano“. Dar paklaus, ar išvis karuomenėje tarnavęs (švabros-moterys būtinai paklaus, ar pats/pati vaikų turi, ir dar priplos „pienas nuo lūpų nenudžiūvo“).
Ir švabrinai, ir švabros dar mėgsta pamokyti, su kuo jums reikia pasitarti (atsiklausti), prieš kalbant tokiom temom, kuriom jūs bandote kalbėti. Ypatingais atvejais pasiūlys „atsiklausti vyresnių“. Nenustebkite: jie yra kryptingo žeminimo biznyje. Jūsų sugadinta nuotaika per paniekinimą yra ne bonusas, o jų žaidimo tikslas. Dar kai kurios formuluotės: „pasigūglink“ (be abejo, švabros dažniausiai tujinasi) arba „nueik į biblioteką, jei esi apie tokią girdėjęs“.
Dar jie prideda pasūdančių ir patronizuojančių tėviškų žodelių: „neverk taip labai“, „nepergyvenk, tu dar jaunas, tu suprasi, viskas bus gerai“ ir dažnai užmeta „peace“, tipo, tu neteisus, bet tau atleidau. Švabros dažniausiai meta arogantišką „na tiek to, ne esmė“ – suprask, aš šitą laimėjau, ir pasitraukiu.
Kaip su jais kovoti? Drakės yra beprasmiškos, ginčai irgi: jie neturi gėdos ir nepatiria emocijų. Vienintelis užtikrintas skausmingas smūgis, prieš įkalant joms/jiems baną, yra skelti asimetrinį smūgį tarpuragėn, nuo ko švabras ištinka baisus kognityvinis disonansas, nes jos neturi humoro jausmo ir – oba – banas jau yra, atsakyti negali.
Atsimenu, kažkada parašiau, kad mane nuo peršalimo vaikystėje gydė amitriptilinu, ir persikreipusios švabros sienom lipo, cypdamos, kad NEGALI TAIP BŪTI, kad amitriptilinas yra psichotropinis vaistas, ir kuo daugiau jos cypė, tuo smarkiau įrodinėjau, kad tikrai taip, ir kad dar pradinėse klasėse man skyrė aminaziną ir tizerciną ir kad juos užgerdavau tekila. Tai buvo švabrų siaubas – jos negalėjo susidoroti su tokia informacija. Kodėl tekila? Nu tai negi 8 metų vaikui duosi šnapso, bijokit jūs Dievo.
Todėl prieš baninant reikia žiebti tokį, kurio jos (jie) nemoka atmušti. Pavyzdžiui, palinkėti 22 metų švabrai geros senatvės, paklausti diedo-švabrino, kodėl, jei toks protingas, niekad nebuvo toliau Palangos išvykęs (ypač jei jis išvis gyvena Ilinojaus valstijoje), mokytojos paklausti, o kodėl nė vienas jos mokinys nėra gavęs atestato ir pusė jų sėdi įkalinimo įstaigose?
Tikėtina, kad po išbaninimo jie jus suras per kitus socialinius tinklus, kad „pabaigti pokalbį iki galo“. Tada apsimeskite, kad jų neprisimenate, ir paklauskite, ar jie čia kreipiasi skiepų klausimu. Skiepai ne prie ko, bet tai galutinai švabras atjungs nuo jūsų visam likusiam gyvenimui.