Žurnalistė, ,,WoW University“ kurso „Stiprios“, kuriame akcentuojamas emocinio imuniteto ugdymas ir darnių santykių kūrimas, idėjinė autorė Daiva Žeimytė-Bylienė į neformalų susitikimą su universiteto bendruomenės moterimis pakvietė išties labai stiprias, įdomias, gyvenimo patirties turinčias moteris. Jautrioje ir šiandien itin aktualioje diskusijoje patarimais dalijosi žinoma psichologė-psichoterapeutė, lektorė, Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė ir ,,WoW University“ kurso „Stiprios“ dėstytoja dr. Agnė Matulaitė. Diskusijos viešnia – TV laidų vedėja Edita Mildažytė, kuri be skrupulų atvirai papasakojo apie savo gyvenimo patirtis, rašoma organizatorių atsiųstame pranešime.
Renginyje buvo kalbama ne tik apie tikrumą, atvirumą, bet ir nekaltą melą, apie tai, kaip asmeninės krizės ir išgyvenimai mus veikia, kaip su tuo tvarkytis. Iškilo klausimas, ar tikrai nebijome reikšti savo emocijų, ir ar jas užgniauždami liekame tikri patys sau? Kiek aplinka diktuoja tai, ką ir kiek savęs galime kitiems parodyti? Ir priešingai – kiek, nepaisant aplinkos, galime išlikti savimi mes patys? Buvo aptarti ir bandymo prakalbinti vyrus ypatumai.
Iš kartos į kartą besitęsiančios traumos, neišjausti jausmai
Socialinių mokslų daktarė A. Matulaitė, knygos „Žali sausainiai: knyga sveikiems neurotikams“ autorė, interaktyvią paskaitą pradėjo nuo tikrumo, kuris pirmiausia yra vidinė kategorija, apibrėžimo. O paklausta apie tai, kas gi slypi mūsų viduje, ką atsinešame, tęsė apie mūsų asmeninės tautinės patirties įtaką: „Teko ir mokytis, ir dėstyti Anglijoje. Bendraudama su kolegomis jaučiau, kad esu sutraumuota... Sibiro. Ir, nors atrodo, nesu to amžiaus, tad tarsi manęs tai niekaip neliečia. Ir visgi tas jausmas – „neišsišok, neparodyk, ką iš tikrųjų jauti, ką galvoji. Jeigu žinai, o kiti nežino, tai geriau patylėk“ – kažkur labai stipriai įsišaknijęs viduje. Toks jausmas, lyg tave kas už tai į Sibirą išvežtų. Nors koks iš tikrųjų Sibiras šiandien? Ir tai tikrai ne man vienai čia taip. Tokio jausmo kolegos Britanijoje neturi, jie bent jau tokios baimės išsiskirti iš minios neturi. Mums tai gali būti tarpgeneracinės traumos pasekmė – jausmas, atėjęs iš prosenelių realybės, – to laikmečio beviltiškumo, baimės, nerimo. Aišku, ne visi tai išgyvename. Kiti galbūt kitokį savo protėvių paliktą „lagaminą“ tampom. Tačiau aišku viena – kad vieno ar kito dalyko netektų kentėti ir mūsų vaikaičiams, reikalingas darbas su pačiu savimi.“
Žurnalistei D. Žeimytei-Bilienei prabilus apie savo asmeninę patirtį dėl sunkaus jos mamos gyvenimo, kurio traumos persidavė ir jai pačiai, bei paklausus, kaip sukontroliuoti tokias traumines patirtis, A. Matulaitė sakė, kad pats šio dalyko suvokimas, trauminių patirčių refleksija, jau yra nuostabi pradžia: „Kuo mes galime padėti ne tik sau, bet ir savo vaikams, tai imti reflektuoti, tai ką jaučiame, ką iš tikrųjų išgyvename. Tik tokiu būdu, patys nenustumdami neišspręstų savo problemų, neperkelsime jų ateities kartoms. Tik tokiu būdu, patys išgyvendami savo ir protėvių skausmą, užtikrinsime, kad mūsų senelių, tėvų, mūsų pačių traumos nenukeliautų dar toliau.
Paprastai, visgi, mes pasąmoningai elgiamės priešingai – nereflektuojame, o tiesiog nusprendžiame elgtis priešingai nei mūsų tėvai. O tai reiškia, kad išliekame toje pačioje traumos tiesėje, nepastebėdami, kad galimybių yra milijonai. Tarkim, bijodama smurtaujančio vyro, nes tai patyrė tavo mama, renkiesi bet kokį, bet tik, kad tas nesmurtautų. Bet ar tikrai to užtenka, nes juk kiek dar visko gali būti tame žmoguje? Tad jei neatsiras refleksijos, ir mes tik bijosime kartoti savo tėvus, tada kiekviena karta, metaforiškai kalbant, bėgios toje pačioje trajektorijoje, kad ir kita kryptimi. O kas antros kartos žmonės praktiškai dubliuos vieni kitus.
Dar vienas pavyzdys galėtų būti su taupumu ir švaistymu. Nenorėdami gyventi taupiai kaip mūsų tėvai, galime pasirinkti švaistymą, tada mūsų vaikai, baimindamiesi mūsų švaistūniškumo, gali imti gyventi pernelyg užsigniaužę, pinigą ant pjedestalo statydami.“
Socialiniai tinklai neretai tampa sprogimų arenomis
Paklausta apie pastaruoju metu pasirodžiusius itin atvirus asmeninius garsių žmonių pasisakymus viešoje erdvėje, psichologė-psichoterapeutė, viena vertus, pasiūlė neskubėti teisti ir žiūrėti giliau į tai, kokie poreikiai taip skatina žmones elgtis. Tai gali būti noras būti išgirstam, suprastam, kažką suvokti. Kita vertus, svarstant pačiam ar pačiai prabilti viešai, būtina apsvarstyti savo emocinį saugumą. Atviras, kone sprogimui prilygstantis išsisakymas viešai, jos nuomone, galėtų būti prilygintinas katarsiui psichodramos sesijoje. Tačiau čia jau seniai žinomi kai kurie saugos dalykai. Pavyzdžiui, tam, kad poveikis pačiam išsisakančiam žmogui nepakenktų, būtini ne tik žiūrovai (klausytojai, skaitytojai) ir norintis išsisakyti ar savo traumą paanalizuoti žmogus, bet būtinas ir saugus perėjimas/ grįžimas į normalų gyvenimą vėl – vadinamasis „nulipimas nuo scenos“. Jei to nebus, žmogus gali patirti antiklimaksą, galutinį nesaugumo, asmeninės vertės nebuvimo jausmą, gali pasijusti kur kas mažiau girdimas nei kada nors galvojo. Tuomet tokio atvirumo kaina gali būti ir labai didelė. Ir per didelė. Jei išsiliejame apie kitus žmones, o tai reiškia, kad tos žinutės gali būti skirtingai suprastos, gali paliesti ir labai daug artimų žmonių, vaikų, jei jie įtraukiami.
„Savo praktikoje esu susidūrusi su tokiais momentais, kai žmonės labai atvirai prakalba apie kažką skaudaus, išnešioto... Ir dėmesio sulaukia. Tuo metu jie tarsi gyvena katarsio, sprogimo momente. Tačiau reikia suvokti, kad šiandien dėmesio herojumi ilgai nepabūsi, nes tuoj atsiranda kažkas, kuris pasiima tą dėmesį. Tada supranti, kad nors va ką tik emociškai išsirengei, bet dėmesį jau pasiima kitas žmogus. Žmonės tokiais momentais tampa labai pažeidžiami. O vertinti, kaip ir kodėl žmonės pasielgė, dėl ko taip atvirai pasisakė, nėra lengva. Tačiau ir teisti nereikėtų, nes nežinome tikrosios situacijos“, – sako psichologė-psichoterapeutė.
Tikrumas ir atvirumas – skirtingi dalykai
Paklausta, kaip atskirti tikrumą nuo atvirumo, lektorė atsakė, kad jie tikrai skiriasi. Galima amžinai artėti prie savęs pažinimo, prie buvimo tikru. Visgi, atvirumas turi tiek visuomenės dėliojamas, tiek iš vidaus atsineštas ribas. Situacijos gali keistis pokalbio eigoje, bet visada pats nusprendi, kiek būsi atviras kalbėdamas, nes taip būsi sąžiningas su savimi. Normalu pasverti, kiek nori pasakyti, kiek ne.
„Mylėti save, klausytis savo kūno – tai reiškia būti tikram, jei tikrumą apibrėžiame kaip buvimą tikru su savimi, savęs girdėjimą. Tikrumas yra ir savęs pažinimas ar artėjimas link to – ko aš noriu, katu žinant, kas yra tinkama ir netinkama žiūrint iš socialinio konteksto, nes mes visi jo apsupty gyvename ir kartais turime impulsus, kuriuos slopiname. Tarkim, gal dabar norėčiau patogiai kojas užsikelti ant stalo, bet suprantu, kad ir koks tas jausmas būtų stiprus, to nepadarysiu, nes visgi suprantu, kaip elgtis viešosiose vietose dera (juokiasi – aut. pastaba). Naivu būtų galvoti, kad viską darysi, ką norėsi. Idealiausia gyventi pasaulyje, kur pildosi visi tavo norai, bet taip nebūna, nes gyvenimas yra kompromisai, susitarimai. Gyvename tame socialiniame burbule, kuriame pasirenkame gyventi. Man pačiai padeda galvojimas ir pažiūrėjimas iš aukštesnės perspektyvos, nuolatinė gyvenimo refleksija“, – priduria psichologė-psichoterapeutė.
Kalbėdama apie atvirumą A. Matulaitė sako, kad atvirumas turi savo ribas, nes turi galvoti, ką pasakysi ir pasverti, ar iš vis norėtumei tai sakyti: „Galbūt nebūtina visko, ką galvoji, rėžti į akis. Jeigu nematote, kad tai, ką pasakysite, padės kažkam, tai gal geriau jau nieko nesakyti. Juk nereikia prieš vestuves nuotakai sakyti, kaip ji blogai atrodo ar koks santuoka yra beviltiškas reikalas apskritai. Galima tiesiog bandyti pajusti kito žmogaus jausmą, pasidžiaugti kartu su juo. Empatijos būdu praplėsti savo paties patyrimo ribas.“
Nekaltas melas – ar toks dalykas egzistuoja?
D. Žeimytei-Bilienei paklausus apie nekaltą melą, A. Matulaitė, sako, kad ši tema yra labai įdomi, tačiau, jei atsakyti trumpai – tiesa, kokia ji bebūtų ar kraštutiniais atvejais, kad ir pasakymas, „deja, kol kas iki galo negaliu kažko sakyti, nes tai susiję su trečiais asmenimis ar panašiai“, visada geriau, nei bet koks melas.
„Reiktų suvokti, kad mes niekad nenorėtume atsidurti tų „pasaugomų“ vietoje. Nes... nekaltas melas paprastai rodo, kad tuos ką „pasaugome“, laikome silpnesniais už save. Tarsi laipteliu žemiau. Būna, kad vėliau žmonės pripažįsta, jog melavo ar kažko nepasakė todėl, kad bijojo, jog kitas žmogus neatlaikys. Bet leiskite tam pačiam žmogui nuspręsti, atlaikys jis, ar ne! Prieš sakant galima numatyti ar pasiruošti reakcijoms, būti šalia to žmogaus, nepalikti jo su skaudžia tiesa vieno. Verkti kartu! Kai saugome kitą, iš tiesų saugome save nuo to žmogaus sunkių reakcijų, nuo sunkių emocijų. Mums atrodo, kad mes esame dideli altruistai, nes saugojame brangius žmones, bet iš tiesų esame visiški egoistai. Nes realiai saugome save!
Kita vertus, kaip jau minėjau, nebūtina visiems viską visada atvirai sakyti. Dar vienas pavyzdys –
jeigu eini ir pasakojiesi savo dabartiniam draugui visas ankstesnes seksualines patirtis, tai kam to reikia? Tuo metu, jei, tarkime, žmogus planuoja pirkti namą, ir aš žinau, kad jis tuoj bus užstatytas ir nutyliu, tai gal jau nelabai gerai. Tad verta apsukti situaciją iš kitos pusės ir pagalvoti, o kaip būtų man, ar man patiktų šiuo atveju (ne)žinoti“, – pataria psichologė-psichoterapeutė.
Visko kontrolė – tai tik iliuzija
Pokalbiui pasisukus apie savo gyvenimų kontroliavimą, A. Matulaitė sako, kad jeigu viską visada kontroliuotume, tai niekas niekada nebūtų įžeistas, sumenkintas, išprievartautas, būtų idealus gyvenimas, bet taip nebūna: „Mes negalime pasirinkti savo protėvių, nekontroliuojame senatvės, mirties, kai kurių ligų, nelaimingų atsitikimų. Kaip mūsų gyvenimai ir visuomenė besisuktų, reikia su tuo susitaikyti. Su evoliucija mes galime ilgiau gyventi, turime įrankius, kaip sveikatą pagerinti, net lytį pakeisti galime, bet realiai visko kontrolė yra tik iliuzija, nes prieš pagrindinius dalykus esame bejėgiai. Pavyzdžiui, grožio industrija juk tik ant to ir laikosi, kad suteikia laiko kontrolės iliuziją. Mes, psichologai, kviesdami susitaikyti su tuo, kas vyksta, dirbame priešinga kryptimi, nekurdami iliuzijų, o rodydami kai kam ganėtinai liūdną tiesą – nuo atsakomybės prieš patį save ir nuo mirties nepabėgsi.“
Lektorė vis tik priminė, kad kartais nemokame pasinaudoti savo kontrolės galimybe ir ten, kur realiai galime. Ne kartą jai teko girdėti situacijų, kai moterys suvokia, pavyzdžiui, kad šeimą išaugino, bet pačios taip niekad ir negyveno...Ar nė sekundės negyveno taip, kaip norėjo gyventi.
„Kokia privalai būti, visgi, mums, moterims, įkalta gana stipriai. Žinoma, ir mūsų vyrams ne ką ne lengviau. Jie patys, būna, sako, kad pavydi mums, moterims, kad mes bent emocinį žodyną turime ir galime drąsiau ieškoti išeičių, nes vyrams ieškoti pagalbos vis dar nėra taip vyriška. Kiekvienam kaimyno žolė atrodo žalesnė, bet man atrodo, kad lūkesčiai moterims yra milžiniški ir esame užprogramuotos nuo labai anksti. Bet vis tik, juk pati moterimi ir esu. Todėl vis kartoju, kad džiaukimės, kai mūsų vaikai mūsų neklauso, nes jeigu jie labai gerai klauso, tai reiškia, kad jie gyvens pagal mūsų scenarijų. Tuomet auginame nuostabius vykdytojus, o ne galvojančias, kuriančias asmenybes. Jeigu mums nelabai pasisekė, kad tėvai neleido būti laisvesniems, tai padarykime, kad mūsų vaikams taip nenutiktų“, – pataria A. Matulaitė.
Prakalbinti vyrus būna sunku, bet tikrai galima
Vienai iš klausytojų paklausus, kaip jai sugyventi su vyru, kuris yra pesimistas, save vadinantis realistu, o ji yra optimistė, lektorė atsakė, kad tikrai nėra tokios taisyklės, kad visi privalom būti optimistais, nes vien pozityvumas irgi negerai: „Čia tas pats, kas kasdien valgyti uogienę. Bet juk norisi ir pipirų, ir kito maisto, kitaip darosi nuobodu. Manau, kad daug porų gyvena melancholiškame liūdesyje. Jeigu abiem tai yra gerai, tai nereikia jokių taisyklių ar diagnozių, kuris pesimistas, kuris optimistas. Bet jeigu vienam norisi daugiau džiaugtis, o kitas yra ramesnis ir tarsi neleidžia savo ramumu džiaugtis savo partneriui, tai siūlyčiau daugiau kalbėtis, nes tikrai per mažai tai darome, išsakyti, kas negerai, žiūrėti, ką įmanoma pakeisti, kad nesijaustume santykiuose blogai. O galimybe keistis, jei tik yra abiejų valia, tikrai tikiu.“
Paklausus, kaip tuos vyrus prakalbinti, A. Matulaitė juokiasi, kad vyrų yra visokių, netgi ir labai plepių, ir jai sunku duoti bendrinius patarimus. Tačiau iš tiesų gali būti, kad vyrai mažiau linkę reflektuoti savo emocijas ir kai juos moterys kviečia ateiti pasikalbėti, tai dažnai juos gali tiesiog „užmušti“ vietoje, juos gali apimti nerimas ir siaubas, tad jie tokių pokalbių privengia.
„Kažkiek juos visgi gali nuraminti anonsavimas, kiek laiko kalbėsitės, ar kokia tema, ar kad tai nebus apie viską, nes mūsų, moterų, smegenys veikia taip, mes galime apie viską kalbėti iškart. Vyrams kitaip. Svarbu konkrečiai pasakyti, apie ką kalbėsimės. O kai jau pradedam kalbėtis, tuomet reiktų gerbti vienas kitą, išgirsti nuomones, nes paskui galite nesulaukti, kol vyras prakalbės dar kartą.“
Pabaigai – apie vieną drąsiausių dalykų gyvenime
A. Matulaitė sako, kad moterys įkvėps aplinkinius, jei pačios bus laimingos. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad mums reiktų „užsidėti“ dirbtinas šypsenas ir vaidinti, kad viskas gerai, kad geri santykiai, kad lengva dirbti, paprasta vaikus auginti, patinka amžinoje buityje suktis, jei taip nėra: „Ką mes padarome pavargusios, tai perspaudžiame, ir savęs pradedame negerbti, tada ir kiti mūsų nebegerbia. Ko mes pačios neturime, negalime ir kitiems suteikti. Užburtas ratas, iš kurio galima išeiti. Viskas visada prasideda nuo savęs ir savęs auginimo. Tada būtina kalbėtis. Su partneriu. Su vaikais. Derėtis. Verta nebijoti ir paprašyti pagalbos iš šono. Ne tik realios, bet ir emocinės. Tai vienas drąsiausių dalykų pasaulyje. Nes kartais tikrai nedrąsu vienai ar vienam pačiam lįsti į savo paties vidinę spintą, nes ten tikrai visko galima rasti. Bet radus, ne tik fizinę, bet ir emocinę spintą sutvarkius, gyvenimas tikrai turi potencijos tapti šviesesnis.“