Mane erzino mergaitės. Kažkas apie jas, nė nežinau, kas. Gal judesiai. Gal kalbėjimo maniera. Kažkas, ko tiksliai ir aiškiai nė į žodžius nemokėjau įvilkti.
Mano mylimasis kažkada norėjo man padaryti staigmeną, taigi, nuėjo į mano mylimiausią batų parduotuvę ir išrinko man batus. Atėjo pasitikti prie darbo ir įteikė. Pasirodė, kad teks pakeisti dydį. Taigi, grįžome į parduotuvę kartu, o pakeliui jis man pasakojo, kokios malonios ir mielos buvo pardavėjos. Kai įėjome į parduotuvę drauge, mus pasitiko dvi šnypščiančios, lyg tavo kvėpavimu nepatenkintos hienos, neseniai buvusios lakštingalomis, parduotuvėje pasirodžius vienišam, mielam jaunikaičiui.
Mylimasis buvo priblokštas pokyčio. Nesuprato, kas įvyko. Tada aš jam papasakojau apie moteris, kurios nekenčia moterų. Apie moteris, kurios viena kitai yra didžiausias priešas. Apie tai, kaip moteris moteriai kanda.
Taip jau susiklostė, kad pirmasis mano ginekologas buvo vyras. Tą kartą, paauglė, negalėjau pasirinkti, nes atvykau pas budintį gydytoją. Ko gero intuityviai, iš nedrąsumo būčiau pasirinkusi moterį, bet kadangi tokios galimybės nebuvo, priėmiau, kas prieinama. Ir tai buvo supratingiausia, švelniausia patirtis. Gal todėl gyvenime mielai rinkausi specialistus vyrus. Ir gal tik sutapimas, bet vargu: nors gyvenime turėjau ypač mažai nekokių ginekologinių patirčių, visos jos, grubios, skaudžios, nejautrios, buvo susijusios būtent su gydytojomis moterimis, paprastai vyresnės kartos.
Tai anaiptol nediskredituoja gydytojų moterų ir vyresnių specialisčių. Aš jų žinau puikių. Bet tuo pačiu matau tendenciją. Ji vadinasi „aš kentėjau, dabar pakentėk tu“.
Mano gydytojas, man pasidalinus įžvalgomis, sakė apie tai taip pat girdėjęs. Ir net turintis teoriją: kad vyras prigimtinai ir instinktyviai nori saugoti moterį, todėl dažnai yra švelnesnis. Jo teoriją aš pratęsiau savąja: kad moterims karta iš kartos perduodama nepagrįsta konkurencija, persimainanti netgi į pasąmoningą panieką.
Kažkada vedžiau vieną renginį ir paklausiau moterų, kiek jų jaučia kažkokią nepagrįstą, beveik nepaaiškinamą antipatiją kitai moteriai. Suirzimą. Toji lyg ir nieko tau nepadariusi, tu gal jos nė nepažįsti, tik iš matymo žinai, o pasąmoningai ima nervas. Rankas pakėlė dauguma.
Aš neturiu iliuzijų, kad visos privalome būti draugėmis. Mes galime būti netgi priešėmis: požiūrių priešėmis, priešėmis dėl patirtos neteisybės. O ko čia draugauti, jei kita apgavo.
Bet moterystės patirtyse mes vis tiek galėtume būti sesėmis.
Ko gero dauguma atsimena močiutę, gal ne savo, gal kažkieno kito, kuri pirmiausiai suvadovaus anūkei pasirūpinti vyru. Jį apšokinėti. Ne žiūrės, kad toji pati būtų apšokinėta, o kad jos jaunikiui žirnis į nugarą nedurtų.
Ar jūs matėte vyrus smerkiant moteris, kad tos – prastos mamos? Kad kritikuotų davus čiulptuką, kad gėdintų dėl to, jog nespėja? Retas atvejis. Moterys sukritikuos moteris ir saldžiais žodžiais žavėsis vyru, pakeitusiu sauskelnes. Mama gali pakeisti visas pasaulio sauskelnes ir netapti šaunuole kitų moterų akyse. Bet nepakankamai gera mama, nepakankamai save prižiūrinčia, nepakankamai spėjančia moterimi – laisvai.
Neseniai man parašė moteris, pasakė, kad dėl kažko nesutarėme feisbuke ir, kaip suprantu, nors ir nepamenu, tai buvo konfliktas, o konfliktai nebūna nei mieli, nei malonūs. Atliepdama mano nemalonią patirtį papasakojo, kaip ją ligoninėje įžeidinėjo per gimdymą. Mes nebuvome draugės, greičiau jau priešės, nors žodis ir skambus bei šiek tiek išpūstas. Bet nė už ką nemanau, kad kas vertas tokios patirties, net ta, su kuria ginčijausi ir net riebesniu žodžiu apsikeičiau. Ir jei būčiau galėjusi, būčiau ją gynusi. Nes viena yra požiūrių nesutapimai ir ginčas, o kita – kai žmogų skriaudžia pažeidžiamiausioje jo būsenoje.
Mes skiriamės, tačiau tuo pačiu dalinamės patirtimis. Bendrų baimių, bendrų stereotipų, bendrų skausmų. Kaip galime su malonumu palikti kitą tokiame išgyvenime, koks, savo kailiu žinome, šitaip skauda?
Nenorėjau vaikų, o labiau už viską nenorėjau mergaitės. Taip buvo ne todėl, kad mergaičių ir moterų aš nemylėjau – savęs. Jos buvo aš. Augau fone, kur moterys nemyli viena kitos, kur konkuruoja, kur moterims keliami nesibaigiantys krupštumo, tyrumo, gražumo reikalavimai. Fone, kur vieniša moteris, jei jau vyresnė, yra šiek tiek prastesnė, net jei sakoma kitaip. Viskas vis tiek susivesdavo į vyro troškimą.
Po kelių metų psichoterapijoje pasakiau savo specialistei, kad vaikų nenoriu, bet jei vis dėlto persigalvočiau, tikiuosi, jog tai bus mergaitė. Mano draugė, mano sesuo, mano dukra. Tai buvo mano išgijimas, moteriškumo kaip stiprybės priėmimas, didžiausias ir svarbiausias žingsnis į meilę sau.
Iš pernelyg arti žinau, kad moterys, garsiai ir kritikuojančiu žodynu reikšdamos reikalavimus kitoms, žerdamos kritiką, kalbasi su savimi. Ar jos kalbėtų apie išorinį grožį, ar apie vidines silpnybes, ar apie vaikų auginimą, ar apie asmeninio gyvenimo ir kelio pasirinkimus – jos piktinasi tuo, ko nemyli savyje, ko bijo, ko nemoka, dėl ko savęs nepriima. Ir labiau negu pikta, man dėl jų liūdna. Nes kanda tas, kas nemoka, bet labai nori paprašyti būti priglaustas.
Neturiu iliuzijų, visos mes nebūsim draugės. Ir nereikia. Tik norėčiau, kad moterystės patirtyse vis dėlto būtume sesės. Nes kas geriau supras, jei ne ta, kuri išgyveno tą patį?