Taip yra todėl, kad labai daug žmonių – yra tėvai. Mažų, suaugusių ar net pasenusių vaikų tėvai. Ir jie į šitą temą žiūri labai asmeniškai. Jie suvokia, kad kėsinamasi į tai, kas, jie manė, bus neliečiama. Tėvystė ilgus metus buvo taip sutaurinama, lyg pats vaiko pagimdymo faktas būtų aureolę virš galvos išbūręs. Pagimdžiau, neišmečiau – tai indulgencijos pirkimo aktas.
Taip mes juk augome – mokomi nė nekvestionuoti suaugusiųjų teisumo. Nesiginčyk. Būk tyliai. Pasakiau – ir šventa.
Kas, kad mokytoja buvo pikta žaba drimbančiomis putomis, kas, kad visa kretanti iš pykčio klasę vadino debilais. Juk vyresnė, o tu tik vaikas – negalima nei ginčytis, nei atsikirsti. O jau tėvai – apskritai šventorius, aplink kurį tūpčioji atsargiai, kad tik niekas nieko nepagalvotų. Svarbiausia – kad kiti nepagalvotų.
Labai daug tėvų geriau rėks iš visų plaučių, kad tik užgožtų bet kokius svarstymus, ar galima su vaikais elgtis taip, kaip jie elgėsi, negu prisileis nors galimybę, kad kažkada su savo pačių vaikais pasielgė neteisingai. Kad juos įskaudino, užgavo, traumavo. Ne – ir viskas. Blogas tas, kas tokią mintį iškėlė, o jie – geri. Jų ir mušimas buvo geras, ir staugimas buvo geras.
Kiti mesis į kitą kraštutinumą – aukos vaidmenį, kaip dažniau pasitaiko motinoms. Rausis plaukus, mušis į krūtinę, kad mylėjo, oi mylėjo, bet buvo netikę, oi netikę, tačiau tik taip temokėjo, oi, nemokėjo. O tada iš naujo elgsis taip pat.
Galėčiau jums dviem sakiniais išaiškinti, kodėl suaugę vaikai nustoja bendrauti su tėvais.
Jie nutraukia ryšius greičiausiai visai ne todėl, kad jų vaikystė buvo siaubinga – nors kai kurių iš tiesų buvo. Už šitai vaikai galėtų atleisti ir dažniausiai atleidžia – bet jie nebenori bendrauti, nes tėvai dabar, šiandien, elgiasi taip pat. Čia jūsų du sakiniai.
Man neteko išgirsti nei vieno suaugusio žmogaus, kuris sakytų nebendraujantis su savo tėvais arba maksimaliai užsukęs ryšį su jais, nors tėvai ėjo į terapijas, dirbo su savo emocijomis, išdirbinėjo toksiškus elgesius ir jų sielos bei elgesiai pasveiko.
Ne. Tie žmonės nustoja bendrauti, nes tai nebepakeliama dabar. Nes tėvai be perstojo kritikavo vaikystėje, o ir dabar užsičiaupti negali. Nes keldavo dramas, nekalbadienius tuomet, o dabar mielai tai kartoja. Nes be perstojo girdavo visus kitus, gailėdavo visų kitų, o tada sumindydavo savo vaiką kaip nuorūką anuomet, o ir dabar bendradarbės vaiko sėkmė atrodo patrauklesnė ir tai – dažno susitikimo tema. Galima tęsti, bet tie, kurie pasirinko pirma perskaityti, o tik tada viskam prieštarauti, jau suprato.
Jūsų vaikai ne baudžia jus už praeitį, jiems nepatinka tai, kokie jūs esate dabar. Vieni nuo to saugo save, kiti saugo savo vaikus, jūsų anūkus. Dėl to nenori jų atvežti, o ne todėl, nes kažkas kažkada buvo.
Viena yra praeitis, kurios, dauguma supranta, tu nepakeisi. Ji gali skaudėti, gali vis pramušti kamščius, bet vaikai taip myli savo tėvus, kad dauguma renkasi atleisti. Visada sakiau, kad tai ne tėvų, tai vaikų meilė tėvams – kone besąlygiška. Vaikai labai retai baudžia savo tėvus už praeitį, dažniausiai – nebaudžia.
Vaikai paprastai netrokšta nei kad rautumėtės plaukus, nei kad muštumėtės į krūtinę, nei kad kentėtumėte, raudotumėte, baustumėte save. Vienintelis tikras atsiprašymas yra elgesio transformacija dabartyje. Tai yra viskas, ko prašoma, ko norima, apie ką svajojama.
Vaikai atleidžia daug. Atleidžia alkoholizmą ir visas neorias, žeminančias, šlykščias to pasekmes. Atleidžia riksmus, mušimą, menkinimą, bausmes. Suaugę vaikai pokalbių grupėse ir forumuose rimtais veidais klausia, kaip apginti save nuo nuolat juos suaugusius menkinančios motinos, jos neįžeidžiant. Jūs suprantate šito ironiją ir skausmą? „Kaip man neįskaudinti to, kuris mane taip skaudina”, – klausia jie.
„Kaip taip galima apie tėvus”, – gėdina visuomenė kiekvieną, kuris drįsta abejoti tėvų šventumu. Kodėl niekas ir niekada neklausia, kaip taip galima su savo paties vaiku? Kaip, pavyzdžiui, buvo galima savo paties vaiką mušti? Kaip buvo galima jį šitaip skaudžiai kritikuoti ir spausti, kad jis bijotų jūsų žingsnių? Kaip buvo galima savo vaiko neginti? Ir kaip galima dabar jį ėsti, ant jo krauti kaltės jausmą? O jūs dar klausiate, kaip galima apie tėvus blogai atsiliepti. Tėvų paklauskite. Tie, su kuriais suaugę vaikai nutraukia bendravimą arba jį ekstremaliai prisuka, puikiai žino, kaip tai daroma iš kitos pusės, taigi, nėra kuo stebėtis.
Skauda, nepatogu? Na, ko gero taip jų vaikas jautėsi ne vieną dešimtį metų. Skaudžiai ir nepatogiai.
Na, o tada pabyra gąsdinimai: o jei tavo paties vaikas su tavimi nustos bendrauti? Ar nebijai?
Ir aš galvoju, kodėl sveikuose santykiuose kažkas turėtų bijoti, kad vienas nustos bendrauti. Nei iš šio, nei iš to nenustojama niekada. Jei tu savo vaikui buvai mūras ir siena, jei buvai ramybė ir palaikymas, jei gerą žodį liežuvis dažniau pasiganyti išvesdavo nei blogą, kodėl reiktų bijoti tokio keisto dalyko?
Nuo džiaugsmo ir ramybės nieks nebėga. Taip nebūna.
Taip, aš nė neabejoju, kad vaikus auginti labai sunku. Gal todėl jų ir nereikia, jei nesiruoši atiduoti jiems širdies. Jei tikiesi, kad jie bus dėkingi už stogą ir ėdesį.
