Tie, kurie rėkė, buvo normalūs, o tie, kurie klykdavo be jokių stabdžių, taip, kad putos dirbdavo, baisiausiais vardais apšaukdami savo vaikus, sutuoktinius ir kaimynus, buvo laikomi pakrikusių nervų, bet niekas į juos kaip į visuomenės broką vis tiek nežiūrėjo. Rėkimas buvo normali bendravimo dalis. Įprasta ir nieko nešokiruojanti.
Pavyzdžiui, jei vaikas sudaužė kvepalų buteliuką, pavogė litą iš tėvo kišenės ar gavo pastabą mokykloje, ką darysi? Negi imsi kalbėtis? Žinoma, kad ne – tu rėksi. Arba – jei vyras grįžo prisiliuobęs ir dar ne tuo laiku, kuriuo pasižadėjo grįžti, ko imsiesi tada? Negi palinkėsi labos nakties ir ryte pasikalbėsi? Ne, tu rėksi. Taip buvo.
Turtingas ir įtakingas ponas ar ponia buvo įsivaizduojami ne kitaip, kaip keliantys balsą ant aptarnaujančio personalo. Santykis, kai tau patarnaujantis žmogus turi tavęs bijoti, buvo norma. Žmonės net stebėdavosi, kai savomis akimis pamatydavo esant priešingai, ir ilgai pasakodavo bei atsimindavo savo susidūrimo istoriją.
Mokytojams buvo normalu rėkti ant mokinių. Staugti ir netgi keiktis. Taip darė dauguma ir tos retos išimtys buvo malonios, bet keistos. Mano mokykloje istorijos mokytoja buvo kieto charakterio, bet niekada nerėkė. Mokiniai tą fiksavo iškart ir labai ją gerbė. Žinoma, ji buvo ir nuostabi savo srities žinovė, bet vaikams įspūdį darė jos ramus tonas, nes tai buvo neįprasta. Nerėkė ir daugiau žmonių, o be to, su laiku rėkiančių kažkiek vis mažėjo, bet dar kurį laiką rėkimas buvo tiesiog bendravimo forma.
Ir, deja, kai kur tokiu liko.
Panašu, kad šiais laikais dauguma supranta streso pasekmes sveikatai. Pavyzdžiui, kai kalba pasisuka apie aukštu streso lygiu pasižyminčias darbo sąlygas, dauguma moko, kad sveikata svarbiau. Tiesą pasakius, tai suprato ir mūsų močiutės, kurios sakė, kad visos ligos – nuo nervų. Ir bent jau dalinai jos buvo teisios, nes tą patį kalba ir mokslas. Didesnis stresas siejamas ir su autoimuninėmis ligomis, kai organizmas pradeda naikinti pats save, ir su psichologinės sveikatos problemomis, pavyzdžiui, depresija. Bet kodėl tą senolių ir liaudies išmintį pamirštame tada, kai sukyla pyktis ir atidarome kakarinę?
Pavyzdžiui, jei vaikystėje patyrėte fizinį ar emocinį smurtą, o rėkimas šių laikų psichologijoje suprantamas būtent kaip smurtas, ir dabar turite nerimą, depresiją ar autoimuninę ligą, mokslas randa stiprių jungčių tarp šių dviejų taškų. Tai aiškinama didele streso įtaka sveikatai.
Vaikai, kurie patyrė didelius streso kiekius, turi didesnę riziką šioms sveikatos dovanėlėms. Žinoma, tai nereiškia, kad sveikoje, saugioje aplinkoje augę vaikai niekuo nesirgs, bet medicinoje dalykai paprastai matuojami procentais, rizikomis ir šansais. Jei jums sako, kad turite 95% galimybę išgyventi, galimybė didžiulė ir greičiausiai taip ir bus. Deja, kai kuriems nepasiseka patekti į nelaimingus penkis procentus.
Ir vis dėlto, tie skaičiai reiškia daug. Taigi, žmogus, patiriantis mažiau streso, turi daug daugiau šansų į sveiką, ilgą, kokybišką gyvenimą. Žmogus, ant kurio nerėkia, turi šansą gyventi gerokai kokybiškiau.
O stresas, kaip žinia, veikia ne tik vaikus. Veikia jūsų partnerį ar partnerę, jūsų darbuotoją ar kolegą. Pavyzdžiui, stresas, o apšaukiamas žmogus visada patiria stresą, gali sukelti chroniško skausmo kondicijas. Patiriant stresą mūsų raumenys įsitempia ir tai gali lemti migreną ar įtampą pečių, kaklo, apatinės nugaros srityje. Žmonėms, kurie patiria dažną įtampą, ne taip jau retai išsivysto net artritas.
Rėkimas gadina santykius. O blogiausia, kad kartą santykiuose priėmus rėkimą kaip normą, jis ir tampa norma, bet ne mūsų kūnui ir ne mūsų sielai. Kažkada tai buvo siekiama romantizuoti kaip aistringų santykių dalį, bet jei pabandysite tai dekonstruoti, pamatysite, kad romantikos čia mažai.
Kai tavo mylimasis ant tavęs rėkia, jauti nesaugumo jausmą. Tai tave infantilizuoja, padaro mažu baramu vaiku prieš piktą dėdę ar tetą. Tai mažina emocinį intymumą, nes ten, kur atsiranda baimė ir nesaugumas, ryšio lieka mažiau. Emocinių išsidraskymų metu įvyksta didžiulės iškrovos, pasakoma tai, ko pasakyti neturėtum. Galiausiai meilė gali išsekti. Nugalėti gali nuovargis. Žmonės tiesiog nebenori grįžti į namus ir tada sėdi mašinoje namų kieme, rasdami begalę priežasčių dar nežengti pro duris.
Turėčiau pažymėti, kad pyktis – normali emocija. Reikalinga ir svarbi, duota mums tam, kad galėtume apsiginti. Tačiau suaugęs žmogus turi žinoti, ką vienokios ar kitokios pykčio išraiškos padaro žmogui, ant kurio jis pyktį lieja. Mes negalime kontroliuoti to, ką jaučiame, bet galime kontroliuoti išraiškos formas.
Ką sakome apie žmogų, kuris negali kontroliuoti, pavyzdžiui, savo geismo? Vadiname jį prievartautoju. Žmonių gatvėje, kuriems gali pajusti fizinį potraukį, yra begalė, ir tame nieko gėdingo ar blogo, klausimas, ką su tuo jausmu darai. Taigi, visiškai normalu, kad ir savo pykčio išraiškas žmonės turėtų gebėti kontroliuoti.
Jei žmogus kažkuo labai džiaugėsi ir iš to džiaugsmo audringai užbaliavojo, o užbaliavojęs pagautas emocijų visą naktį garsiai leido muziką savo bute ir šaudė šampano kamščius į lubas, neleisdamas kaimynams miegoti ir nereaguodamas į jų prašymus, juk nesakysime, kad ten tiesiog aistringa emocija? Ne, tai žmogus, kuris negeba kontroliuoti savo elgesio, ir tai nėra gerai.
Todėl mums reikia išmokti sąmoningo kalbėjimosi ir pykčio išraiškų – taip sveikiau ir mums, ir mus supantiems. Pavyzdžiui, mes turėtume išmokti išklausyti kito nepertraukinėdami. Neužsipulti žmogaus tik jam žengus per duris. Aiškiai identifikuoti savo pykčio priežastis, o ne sprogti rėkiant beleką. Sąmoningai parinkti mažiau skaudinančius žodžius, paklausiant savęs, koks mūsų tikslas – įžeisti ir įskaudinti kitą ar išspręsti problemą. Ne kaltinti, o bandyti išsakyti, ką jaučiame. Ir visa tai daryti nerėkiant.
O dar turėtume išmokti žmogui, keliančiam ant mūsų balsą pasakyti: „Prašau ant manęs nerėki.“ Ramiai, šaltai, užtikrintai. Prašau nerėkti, nes kol rėksite, aš jūsų neklausysiu. Mano klausai viskas gerai, prašau kalbėti tyliau ir nekelti balso. Nesvarbu, ar tai kolega, ar viršininkas, ar isterikas kaimynas, ar mama, ar žmona.
Tiesiog gana vienas ant kito rėkauti ir tai toleruoti. Gyvenkime ilgiau, gyvenkime sveikiau, pašalinę vieną visai nereikalingą frustracijos išraišką. Frustracijos paprastai reiškia, kad negebame išreikšti to, kas mums skauda, netenkina, kad nepažįstame savo emocijų. Bet šiandien aplink tiek nemokamų ir nesudėtingų būdų to išmokti. Mes tiesiog nebeturime pasiteisinimo gyventi kaip laukiniai.