Ne koks pacanas, o, atrodytų, brandaus amžiaus vyras, sporto komentatorius Nerijus Kesminas, kurį aš pati atsimenu kaip legendą, svarbiausių varžybų balsą iš vakarų, leistų pas senelius, atrodo, šiuo klausimu niekuo nesiskiria nuo kompleksuotų, stigmų ir stereotipų sulaužytų ypatų su šakėmis rankose. Ir tai mane tiek glumina, tiek tempia į neviltį.
Pokytis žmonėse yra ypač sudėtingas veiksmas – tą aš suprantu. Sena ir pažįstama, net jei iš to nieko gero, juntasi saugiau nei nauja. Būtent todėl mes taip sunkiai laužome savo įpročius ir keičiame juos naujais. Pažįstama yra saugu, nepažįstama lygu pavojaus galimybei. Dėl tų pačių priežasčių minios žmonių rėkia, kad nemato nieko blogo, komentuojant svetimą kūną: „Ji yra apkūni, kodėl negalima to paminėti“, – komentavo žmonės, apgindami Nerijaus Kesmino prunkštelėjimą apie olimpinę plaukikę ir jos figūrą. Žinote, ką man tai priminė? Laiką, kai mokiniai ėmė filmuoti besidraskančias, rėkiančias, besiplūstančias mokytojas, kurioms net seilės drimba. Ir tada dalis jų sukilo – mat pažeidžiamos jų „teisės“. Kilo pasipiktinimas, kaip mokinys – niekas – drįsta filmuoti mokytoją – neklystančiąją. Užbėgsiu už akių patikindama, kad visiškai pilnai pritariu, jog mokiniai savo pareigas neretai taip pat išmano prastai, o dažniausiai jas tiesiog ignoruoja, bet tai tiesiog niekaip nesusiję. Mokytojas negali elgtis kaip įsiutęs gyvulys, negali muštis, daužytis ir nevaldomai klykti. Jis gali kviesti direktorių, policiją, tėvus, atsisakyti mokyti ir visaip kitaip civilizuotai apginti savo garbę. Taigi, tas pasipiktinimas kilo iš to, kad buvo sujudintas jų įprotis elgtis nekontroliuojamai. Ilgametis įprotis, į kurį metų metus niekas nesikėsino. O ką dabar? Juk jei filmuos, jei baus, jei atleidinės, teks kažkaip keisti savo elgesį. Agresoriai į tokius pokyčius dažnai reaguoja audringai, jie nenori keisti savo tvarkos, jie nenori mokytis, dirbti su savimi.
Taip ir plaukikės atveju – žmonės buvo pratę taip asocialiai elgtis: komentuoti nepažįstamojo figūrą, kritikuoti nepažįstamojo figūrą, pasišaipyti iš jos. Žmonės metų metus dėl šito nebuvo tarkuojami ar baudžiami, buvo laikas, kai medijos šaipydavosi iš M dydį nešiojančių žvaigždžių ir vadindavo jas storulėmis. Įprotis – nusėdo galvose.
Ačiū dievui, šiandien vis daugiau kalbame apie savo įgūdžių tobulinimą. Kažkam juk raugėti prie stalo, o gal net ir vieną kitą šaibą mesti nieko. Tie žmonės lygiai taip pat gintųsi: „Ką noriu, tą darau. Čia gi natūralu.“ Galima skersai išilgai apginti savo laukinį elgesį ir asocialumą, dengiantis įpročiu ar natūralumu. Nenorint laikytis visuomenės normų, kažkokios etikos, visada galima važiuoti į atokų mišką, lipti į medį ir čiulpti bananą. Ten ir užpakalį gali krapštytis, ir snarglius į rutuliukus vynioti, net ir rankų neplauti – ten tokių nesąmonių nebūna.
Kodėl komentuoti kito žmogaus kūną yra asocialu? Žmogus yra apdovanotas gebėjimu filtruoti savo mintis, prieš jas pasakant. Jei jis eina ir komentuoja viską, ką pamato, be išimties, jei iš jo burnos tiesiog eina sugeriamos aplinkos srautas, jis turi problemų. Negaliu jo vadinti ligoniu, nes nesu gydytoja, bet vis dėlto, toks elgesys yra būdingas ligoms bei sutrikimams. Įsivaizduokite, eina žmogus ir sau šneka: „Stovi medis, lyg ir beržas, nežinau, o, dvi moterys ateina, tos blondinės kojos kreivos, vedasi šunį, kažin, čia jos? Va, pasilenkė kakutį surinkti į maišelį, kažin, ar maišelis ekologiškas. Parduotuvė po kaire, reklaminių plakatų prikabinta, važiuoja raudona mašina, pati šlykščiausia spalva, praėjo vyras, jo kojų nagai geltoni, gal grybelis.“ Tai – dalykai, kuriuos mes pastebime. Pravažiavusią mašiną, gamtinius reikalus atliekantį šuniuką, praeivius. Socialinius įgūdžius turintys žmonės viso šito minčių srauto balsu neištransliuoja į aplinką.
O štai Nerijus Kesminas, nuo kurio mes ir pradėjome, pasielgė kaip tas minčių srautą pilantis keleivis. „Oho“, – prunkštelėjo. Ir leido mums žinoti, kad Olimpinėse žaidynėse dalyvaujančios sportininkės figūra jam nėra panaši į plaukikės. Sporto komentatorius atsiprašė ir aš tai vertinu – tačiau atsiprašymas skystas. Pasiteisinti, kad tavo toks stilius – ne argumentas. Kažkieno stilius yra šlapintis ant Prezidentūros. Prastas stilius, pasakysiu jums.
Beje, ką reiškia, kad figūra ne plaukikės? Toji mergina atėjo iki Olimpinių žaidynių – aukščiau jau nebėra kur. Ji yra plaukikė – jos figūra negali būti kitokia nei tik kaip plaukikės, nes su ta figūra ji, akivaizdu, puikiai plaukia. Ir čia geras būdas sudrebinti tuos įsisenijusius stereotipus, kad ir kaip baisu, sunku ar nemalonu. Valdyti pasaulį nebūtinas XS dydžio užpakalis. Pastarasis, beje, taip pat tinka, bet XXL užpakaliu nuveikti galima ne mažiau. Ir atrodo, kad tas didesnis užpakalis plaukikei pasitarnauja ne mažiau nei Nerijui Kesminui pasitarnauja jo sėdimoji. Gal neįžeisiu sakydama, kad galimai net ir daugiau?
Komentuoti figūrą, kai nesi gydytojas ir tavo pacientas to neprašė, yra laukinis elgesys. Valgymo sutrikimai yra viena didžiausią mirtingumą turinčių ligų. Pasaulyje vidutiniškai kas 52 minutes miršta po žmogų, kurio mirtis tiesiogiai susijusi su šiais sutrikimais. Pasaulyje fiksuojama bent 9 proc. populiacijos, turinčios valgymo sutrikimus. Ir turėkite galvoje, kaip dažnai tai nėra užfiksuojama, nes sergantys tai labai slepia. Nesvarbu, koks tavo stilius, tokiame kontekste nenorėti jo keisti, yra piktybiška.
Ši žinutė – ne tik sporto komentatoriui. Kiekvienam mūsų. Būkite tikri, kiekvienas žmogus yra matęs save veidrodyje. Pakomentuodami jo figūrą, jūs jam nieko naujo nepranešite. Jokios kitos naudos tokia informacija nesuteikia – todėl visai nesvarbu, ką jūs manote apie tas kojas ir tą pilvą, kurio jums nešioti visiškai nereikia.