Kvailys? Kvailys. Tėvai, parūkysi grįžęs. Dukrą namo pasiųsi arba į žaidimų aikštelę, pats už kampo paėjėsi ir parūkysi. Bet ne, jis, ko gero, bus iš tų, kurie paprašyti nepūsti dūmų į svetimą vežimą pasigyrė patys ne vieną vaiką turintys ir patys (geriau) žinantys kaip elgtis. Paskui, kai užaugs, dievagosis, kad mylėjo kaip mokėjo.
Jėzau, koks apgailėtinas padaras yra žmogus.
Neseniai mačiau besipiktinančius, kad vairuotojai iš telefonų neišlenda – mat todėl ir kamščiai. Iš telefonų – dar kažkaip išlįs. Bet kad kas antroje mašinoje vairuotojas įnirtingai vargsta čiulpdamas savo elektroninę cigaretę arba aikosiuką. Čiulpia, lyg nuo to priklausytų pasaulio taika ir gerovė. Vairą suka viena ranka, o kita kiša savo plastmasiuką burnon. Geriau mašina į medį nei pypkelė pro šalį.
Įlipi į pavežėjo automobilį, o ten – lyg pribezdėta, lyg kokio sugižusio pieno palieta. Tai jau žinai – pavežėjas įsitikinęs, kad „šitas nesmirdi“. O kadangi „nesmirdi“, tai dar ir nekenksminga. Gal netgi įsivaizduoja, kad yra toks net pusiau metęs rūkyti, nes cigarečių juk nerūko, o šitie visi aparatai nesiskaito.
Kad nesmirdi – papasakokite bobutei. Tai gal vis dėlto ir pavojingi?
O rūko ne tik pavežėjai, po to į tą smarvę ir kenksmingas medžiagas maloniai sodinantys keleivius. Rūko ir pakeleiviai, ir „nesumamėjusios“ mamulės prie vaikų namuose, ir būsimi tėveliai prie nėščiųjų, pūsdami beveik tiesiai į jas – čia tie patys, kurie galimą kitų planetų gyvybę įsivaizduoja kaip mielus burbulagalvius žmogeliukus, kalbančius robotų balsais, nes tiek supratimas ir fantazija neša apie gyvybę. Tiek pat ir apie pavojų, kai jis neužuodžiamas. Rūko automobiliuose, namuose, ką jau ten kalbėti apie uždaras patalpas. Rūko elektronines, aikosus, tada tas tutti frutti kvepiančias vienkartines pypkutes, maloniu ir prieinamu būdu pratinusias vaikus prie rūkalų.
Tai ar pavojinga? Apie tai, ar pavojinga rūkyti, nė kalbos nėra. Ko gero dėl to taip ir pykstu ant tų įrenginių – nes ilgus metus formavo įvaizdį, kad tos pypkelės, na, kaip ir nieko blogo. Kad jei meti cigaretes ir pereini prie rūkymo įrenginių, tai lyg ir metei rūkyti. Juk nesmirdi, turi švarų dizainą, beveik tinka įsimesti į kišenę išbėgant rytinio kroso. Jei neapsimestų vaflis tortu, tai ir pykčio tokio nesulauktų.
Bet pasikalbėti apie pasyvaus rūkymo, kai pats nerūkai, tačiau šalia tavęs rūko, o tu įkvėpi tai, ką rūkaliai iškvepia, pasekmes, tikrai vertėtų plačiau. Randu ne vieną studiją apie tai, kaip pasyvus rūkymas, net jei rūkaliai naudoja įrenginius, o ne paprastas cigaretes, yra visai nejuokingai pavojingas.
Į cigaretėmis prirūkytą taksi sėstumėte ir savo vaiką sodintumėte? Spėju, kad tik jei kas šautuvą į smilkinį įremtų – seniai devyniasdešimtieji praeityje. Bet nesodinti į prirūkytą visais tais įrenginiais yra panašiai tiek priežasčių.
O dabar, kai jau priklausomybę prisičiulpę vargšai ir pastirę cigarečių rūkoriai, žiemą susitraukę į snarglį trypiantys prie laiptinių, kad gautų savo dozę, nebetveria kailyje, kad išvadintų mane supermamyte, sumaišysiu visas kortas. Man asmeniškai cigarečių dūmai nė nesmirdi. Tiesą pasakius, kvepia.
Bet nerūkyti aš renkuosi sąmoningai, suvokdama, kad save myliu ir branginu. Jei kiti nemyli arba ne taip myli, tai nieko čia tokio. Rūkykite jūs, nė vienam iš burnos ištraukti nenoriu. Bet kaip tu gali būti toks asilas, kad eidamas minioje be mažiausios abejonės prisidegtum cigaretę ar užkurtum aparatą ir pūstum kitiems į veidus?
Kad ne visų smegeninės veikia – tai dar kažkaip galima suprasti. Na, ne visiems duota. Bet kai tavęs paprašo nerūkyti prie vaikų, kūdikių, prie ligonių – o tu nesupranti, kad vienintelis tavo pasirinkimas – tai pasakyti „atsiprašau“ ir paeiti į šoną, va čia tai nė asilu negali pavadinti. Nes asilas yra protingas gyvūnas, o čia – čia juk ne daugiau nei vazonas laiptinės kampe pastatytas, ant kurio nė šuo kojos nekelia.
„Aš pats turiu vaiką ir ne vieną“, – išsiviepia pokvailio veido vyras, kai jo praeivis paprašo nepūsti į vežimą. Girdėdama dialogą, prisiminusį tą tėvą, įsikandusį cigaretę, vedantį už rankos dukrą, garsiai pasiunčiu ano vaikams užuojautą. Tas taip nieko ir nesupranta.