Tik kad buvo gana mažas, taigi, pasirinkimas nekoks. Bet esu svetimame mieste, o laiko išnaršyti, kur čia geresnė parduotuvė, dar nebuvo. Taigi, pagalvojau – negi nerasiu kažko valgomo tiesiog nedideliame, bet žinomo vardo kaimynystės prekybos centre?
Kaip ten buvo, papasakosiu vėliau. Bet mane kaip akmeniu pritrenkė atsidūrus sveriamų saldainių skyriuje.
Iš tiesų turiu tokį mielą malonumą retkarčiais nusipirkti kokio vaikystės maisto. Tarkime, kartą per metus man patinka išsikepti tokių niekuo neypatingų karštų sumuštinių iš forminės duonos ir fermentinio sūrio, kurie vaikystėje mamai tikriausiai būdavo negaminimo atokvėpiai, o man ir broliui – šventė.
Arba retais kartais man patikdavo nusipirkti tų, jau nesuprasi, skanių ar tiesiog vaikyste burną užklojančių saldainių. Pavyzdžiui, „Miglės“, nes kai mes, vaikai, baliuose žaisdavome po stalais, šiuos išsirankiodavome pirmiausiai.
Arba „Ananasinių“, kurie, atrodė, niekam nepatikdavo, tik man. Nepopuliariausi saldainiai, kurių man likdavo daugiausiai. Atsimenu, pusbroliai ir pusseserės susigriebdavo „Karūnas“, o man jos – buvusios nebuvusios. Duokite „Ananasinį“.
Dar man patikdavo „Pupa“. Ne todėl, kad iš tikrųjų patikdavo, o nes jų visada turėdavo močiutė. O pas močiutę viskas automatiškai tampa skanu. Na, bent jau pas mano močiutę taip būdavo, kad vanduo vynu tampa. Ne tiesiogine prasme, bet pačia geriausia.
O mano mama visada mėgdavo „Kregždutes“. Su visu maišeliu įsitaisydavo ant lovos žiemų vakarais.
Taigi, ateinu aš į tą saldainių skyrių ir mane nusmelkia kažkokia nuojauta. Juk sudėties niekada nežiūrėjau! Nežinau, kodėl – matyt kažkoks paikas tikėjimas, kad vaikystės maistas – visas tyras it šaltinio vanduo. Juk čia mūsų – mūsiškis. Ne koks importinis ir plastmasinis.
Atvipo man lūpa pamačius. Ėjau per tų saldainių sudėtis, vieną po kitos skubiai verčiau. Palmių riebalai, palmių riebalai, palmių riebalai. Visuose. Visuose, kiek sugebėjau peržiūrėti. Tuose, kuriuos išvardinau, ir daugiau.
Sudėtys tokios, kad jose suprantami kokie trys žodžiai, o toliau jau reikia eiti ir verstis. Taip, aš suprantu, kad ne visi „E“ yra blogi arba labai blogi. Bet paprastas būdas atskirti gerą sudėtį nuo negeros, net nesant specialistu, yra toks: kuo suprantamesnė sudėtis, kuo trumpesnė ir švaresnė, tuo geriau. O ten – sąrašai pasakų ilgumo. Ir, žinoma, palmių riebalai.
Pasidalinau šiuo savo šiurpiu atradimu savo socialiniuose tinkluose, o skaitytojai man rašo: „Fausta, mūsų prekybcentriuose beveik nėra ką valgyti“. Ir tada pradėjo vardinti iš pirmo žvilgsnio nekaltus produktus.
Pavyzdžiui, pasirodo, „Gaidelio“ sausainiuose – ir tuose palmių aliejus. Kad nesugalvotų kas kaltinti kažkokiu konkurentų užsakymu ar kitais niekais, pasakysiu, kad „Selgos“ sausainių sudėtis šviečia tais pačiais palmių riebalais. Sausainiai „Javinukai“, kurie bent jau mano vaikystėje buvo tokio lyg ir sveikuoliško įvaizdžio – irgi pripumpuoti tų šlykščių palmių aliejų.
Ar jums neatrodo, kad mes į savo automobilius kokybiškesnį benziną pilti stengiamės negu kad į save dedamą maistą prižiūrime? Parduotuvės pilnos praktiškai nevalgomo šlamšto, bet mes valgome. Ir net nesusimąstome pasitikrinti: atrodo, negi savi savus šitaip šers, prasčiau už benamius šuvas?
Atsimenu tuos komentarus, kad amerikiečiai plastmasinį maistą valgo. „Pas juos plastmasiniai pomidorai“, – juokdavosi dėdės ryčiai ir viktorai. Ir tada – pažerdavo anekdotų, kaip amerikiečiai tik mikrobangėse šildo, kaip nežino net, kas tas medus.
Pasižiūrėkime dabar į savo lėkštes. Žmonėms nėra taip baisu tik todėl, kad didelė dalis nemoka skaityti sudėčių. Ką ten nemoka – net nesusimąsto atsiversti. O jei jau netyčia ir atsiverčia, tada mato ten špygą.
Jei suprastų, va tada tai kūnas eitų pagaugais, tada tai vorai per nugarą eitų ir į ausis lįstų. Tada galėtume rimtai pasikalbėti apie tai, ką toks maistas reiškia sveikatos prasme. Kuo iš tiesų prikišome save ir savo vaikus.
Tame pačiame prekybos centre, kurio pavadinimo sąmoningai nesakau, nes ir kiti tokie patys, pavarčiau rūkytą žuvį. Visa suvargus, lyg tie lavonėliai vis dar kentėtų pomirtines kančias. Per net kelias laidotuves esu girdėjusi, kad numirėlis gražiai atrodo. Ciocės sutartinai suokdavo, kad dar net geriau nei gyvas kad atrodė. Tai pagalvokite, kas su ta žuvimi negerai, kad visa tokia išvalyta ir paruošta atrodo lyg kankinimų kambaryje. Lentynose primėtyta tų liūdnų ferminių žuvų, skanaus, gerbiamieji.
Žinau, ką dalis žmonių sakys. Kad yra taip brangu, jog kokybė tampa nebesvarbi. Bet tai mūsų pareiga prieš save pačius geriau rinktis mažiau, geriau – paprasčiau, bet kokybiškai.
Paklausą diktuojame mes. Mūsų pirkimo įpročiai. Ir galite pykti, bet yra žmonių, kurie tiesiog infantiliai užsispyrę, kad jiems reikia prisiėsti.
Pavyzdžiui, pasiūlyk lietuviui valgyti daugiau kruopų, mažiau – antibiotikais prišertų, savo visą trumpą gyvenimą kankintų gyvulių mėsos. „Taigi vyras nepavalgys“, – sakys. Kas, kad kalorijos ir visa kita maistinė vertė sako ką kita. Jie patenkinti būdami užsispyrę su savo nežinojimu.
Bet tada nesijuokite iš amerikiečių. Nes kaip kaip, o geriau už juos mes nevalgome. Plastmasiniai mūsų saldainiai ir kartais atrodo geriau akmenis nuo gatvės surinktus kramtyti.
