Stebuklas, jei neužnešė prieš šventes.
O be to, kažkieno bukagalvis kolega, kitam gali būti padavėjas, pardavėjas, kurjeris ar bet kokią kitą paslaugą atliekantis specialistas. Gali pasirodyti, kad Naujų metų šventę sutikote ne tik už brangiai, bet ir aptarnaujami pasiligojusio personalo, kurio dalis – kas ligoninėje, kas namuose gydosi gripą arba net jo komplikacijas. Nes toks vienas nevisprotis norėjo pasijusti herojumi.
Truputį perspaudžiu? Ne, baikit, čia šių metų istorija. Ir praėjusių. Žinau, pažįstu, savo akimis mačiau.
Ateina toks visas varvantis herojus: akys plūsta kaip Kretingos rajonas pavasarį, gerklė džiūva, nosis pripurkšta iki pat smegenų. Bet jis išgėrė ibuprofeno, prisifarširavo antigripinių dirbtinio skonio citrinos ir imbiero gėralų, kurie truputėlį migdo ir daro tave šaltiena – ir pirmyn šaunuolis. Biuletenio neims ir visiems, kurie ateityje sirgs, apie tai primins.
Na, atėjo tai atėjo. Kaukė, manot, uždėta? Respiratorius? Tavo tėvas greičiau ims kasmet atlikinėti prevencinius sveikatos tyrimus ir kalbėti apie savo jausmus nei šitas šaunuolis prisidengs savo virusais kosėjantį šnobelį.
Savo turtu pasidalins ne tik su kolegomis, jų vaikais, jų kūdikiais, senais tėvais, ligotais ir lengvai pažeidžiamais šeimos nariais, bet ir su svečiais, užsukančiais į ofisą, parduotuvę ar restoraną. Argi gaila?
Ar susirgus gulėti lovoje, gerti arbatas ir bandyti keisčiausius liaudiškus būdus greitesniam pasveikimui tapo nebemadinga? Be abejonės, kai kas sakys, kad dabar darbdaviai tokie negailestingi, kad žmogus net ligos išsirgti negali, bet į tai turiu du atsakymus.
Visų pirma, anaiptol ne visada. Mano žinomi atvejai buvo kvailos pačių darbuotojų iniciatyvos. Jie tuo net didžiavosi ir ko gero, jei nepamatys šito straipsnio, pasididžiavimas taip ir neišblės, kas, kad pora kolegų į ligoninę atgulė.
Visų antra, ar jūs mokate pastovėti už save, ar taip ir leisitės stumdomi, kaltindami gyvenimą, neteisybę, prastą darbdavį? Žinote, kokia to pasekmė? Tai buvimas tuo pastumdėliu – ir tai pasekmė tik jums, niekam už jus net piršto nesudurs, nė truputėlio nesusops. Ir tada jums skambinės naktį, užkraus paskutinės minutės darbus, neduos atostogų, o jei duos – tai su sąlyga, kad visus darbus už atostogų laiką atliksite iš anksto. Ir, žinoma, nekels atlyginimo.
Šiame amžiuje egzistuoja darbo inspekcija, į žiniasklaidą pasikreipti – ypač lengva, o dar lengviau pačiam būti ta žiniasklaida: feisbukas žmonėms juk atvėrė ne tik galimybę rašinėti komentarus po kitų straipsniais – „kas ji tokia?“. Ten galima ir tikrą pirtį prastam darbdaviui užkurti.
Ir vargu, ar jaučiu kam didesnę alergiją, nei tinginiui darbuotojui, kuriam niekas neįdomu, kuris savo darbe atlieka plikiausią minimumą, o tada skundžiasi, kad jam mažai moka. Fu, kokie man šitie buožgalviai atgrasūs. Nieko jie nežino, viskas jiems sunku (su kirčiu ant „n“), visi juos skriaudžia. Bet jei jau savo darbą atlieki gerai ir pats tai žinai – tai apginti savo teisę į pasveikimą žmogus privalo ir tam suteikta tiek galimybių. Gal nėra labai malonu, kai reikia gintis, bet toks tas gyvenimas – kartais nelabai malonus.
Kai žmogus savęs neapgina – tai gal nėra pernelyg daug priežasčių ant jo pykti. Jis skriaudžia labiausiai save ir savęs jis negerbia. Bet kai neužsideda kaukės arba, geriausiai, respiratoriaus – tai aš žinau, kad jis tiesiog negerbia kitų. Piktybiškai.
Nepagalvojo? O jei aš nepagalvojusi ant 250 skrisiu miesto gatvėmis – ar kas manęs pagailės? Ir ar suaugęs žmogus visada turi teisę nepagalvoti? Ar nepagalvojimas – tai lyg mamos parašytas atleidimo raštelis? Galvoti reikia. Todėl suaugusiam žmogui tiek ir teisių suteikta – gerokai daugiau nei vaikui. Su sąlyga, kad jis galvos.
Atsimenu, kai rudeniui dar džiuginant šilumėle kavinėje vienas prietranka garsiai užbliovė, jog pagers kavos ir eis dėl kokliušo ir kovido tikrintis. Ir jūs gal sakysite – tu, Fausta, negražiai šneki. Bet aš nežinau, kaip apie šitai kalbėti gražiai. Man tai primena tokią absurdišką situaciją, kai kažkas apsidirbo, smirda baisiausiai, bet pasakyti negali, nes liksi kaltas. Ne tas, kuris prismardino, kad net kelnėse šilta, o tu – nes pasakei. Na, gana jau tikėtis, kad apie negražius dalykus reikia kalbėti gražiai.
