Dauguma jų man priminė tuos emocijas ir jausmus supresavusius tikrus virus, kurie nevengia moterų kūno komentavimo, visokio plauko seksizmo ir apskritai bukų komentarų, kurie patinka ūsuotam dėdei, gyvenančiam su daėdusia žmona, tam, ne aštriausiam peiliui stalčiuje, jei kalbėsim apie minties ir žodžio gylį. Tai čia toji vyresnioji karta. O jaunimėlis pasitaikydavo toks iki ausų savimi patenkintas ir pasipūtęs, kas paprastai sufleruoja, kad nei ten pūstis ko yra, nei jie iš tiesų patinka sau. Didelė poza, nenurimstantis sarkazmas paprastai išduoda nepasitikėjimą savimi ir kompleksus.
Deja, gyvename laikais, kai reikia pridurti, kad ne visi tokie. Na, tai ne visi. Nors atrodytų savaime aišku.
Bet, štai, pavyzdžiui, viena ausimi beklausydama Olimpinių žaidynių atidarymo, ir vėl prunkštelėjau. Vyrai komentavo, kaip renkasi ir fotografuojasi pasaulinės žvaigždės, pop veidai: dainininkė Ariana Grande, reperis Snoop Dogas ir kiti.
Žodžiu, duok tu jiems progą kažkaip kitą numenkinti. Tai šie rimtais veidais pastebėjo, nors citata nebus tiksli, kad čia šitos žvaigždutės nebus svarbios. Na, suprask, čia vyksta rimti reikalai. Rimti žmonės rimtus reikalus tvarkys. O tie dainorėliai šokėjėliai ir jų staipymasis menkaverčiai.
Juokinga, nes sporto stebėjimas ir sportininkų varžymasis publikai yra nieko kito, kaip tas pats šou pasaulis. Kaip kažkada minios rinkdavosi į viešas kartuves, o kai kur tebesirenka ir dabar, kaip iškėlę galvas stebėdavo ir tebestebi ant lynų aukštai vaikštančius ir besisupančius akrobatus, kaip nuo seno eidavo ir eina klausytis kitų grojamos muzikos, taip ir varžybas bei jų rezultatus žmonės stebi niekam kitam kaip tik pramogai.
Be abejonės, išnaudojant sportą ir sportininkų žinomumą galima gelbėti pasaulį. Jį galima gelbėti ir dainomis bei už jas uždirbtais pinigais. Bet apskritai, tai 5 ilgakojai vienoje komandoje ganantys kamuolį kitokios, kaip tik pramoginės, vertės tiesiogiai nesukuria.
Be to, nežinau, ar žaidynių organizatoriai sutiktų, jog pasaulyje svarbių ir įtakingų vardų dėmesys jiems nesvarbus. Aš spėčiau, kad jis beveik aukso vertės, ir kad šie jį žvejoja aistringai bei su dideliu susikaupimu. Na, bet mūsiškai viraikitaip mano.
Tai, ką čia pasakoju, tėra viena prie kitos besidedančios smulkmenos, kurios ilgainiui pradeda badyti akis. Tada ir supranti, kad Arvydas Sabonis, žinomas ne tik savo sportiniais pasiekimais, bet ir nekantriu bendravimu su žurnalistais, ko gero iš tiesų buvo pakankamai kantrus žmogus. Tiesiog net ir patiems kantriausiems po tiek kvailų, nepasiruoštų, neapgalvotų, atsainių, nenuovokių klausimų išmuštų kamščius. Jis nebuvo nemalonus. Jis buvo išvargintas.
Štai, pavyzdžiui, Mykolui Aleknai ne tik kuriam laikui pagerinus olimpinį rekordą, bet ir Olimpinėse žaidynėse taip nusviedus diską, kad galėjo pasipuošti sidabro medaliu, žurnalistas paklausė, kokios buvo jo spragos.
Ne kokia jo sėkmės paslaptis, ne koks kelias nueitas iki tokios didžiulės pergalės, o kokios spragos. Kas, atsiprašant, pakišo koją. Ar tik nebus pritrūkę pasiruošimo.
To žmogus klausia svarbiausiose pasaulio varžybose iškovojusio antrąją vietą.
Ir negaliu pasakyti, kad nebūčiau supratusi, jei Mykolas Alekna tokiam būtų tuo medaliu per ausį užvažiavęs. Neužvažiavo, kantriai atsakinėjo, bet buvo gėda klausyti.
Internete žmonės pasakojo, kad po Dominikos Banevič pasirodymo Konkordijos aikštėje mojuojant Lietuvos vėliava pribėgo lietuvis žurnalistas ir puolė klausinėti, ar nėra gaila, kad Dominika aukso neparveža.
Čia tikriausiai visi didieji Lietuvos sportininkai turėtų ką papasakoti. Kai sėkmė – „mes“ ir „mūsų“, o kai nors šiek tiek ne pagal jų pageidavimą – tada leidžia sau nurašyti ir net svarstyti „spragas“. Nors ne toks jau retas atvejis, kai valstybė ir tauta prie sportinių pasiekimų prisidėjusi šveniai tariant mažai.
Komentatoriai, sakykite, o kokios jūsų spragos, kad tokių nesąmonių klausinėjate? Ko jums pritrūko, kad paklaustumėte adekvačių, prasmingų, empatiškų klausimų? Kas pakišo koją inicijuojant sėkmingą pokalbį? Ar tik nebūsite pritrūkę pasiruošimo?