Beje, užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad baba – anoks ten rusiškas žodis. Jis tiek pat rusiškas, amerikoniškas ar prancūziškas, kiek toks gali būti ir žodis „mama“, visose kalbose skambantis panašiai, kuris iš tiesų ateina iš lotynų kalbos. O babomis mes Žemaitijoje vadiname savo močiutes. Gal ne kiekvienas, bet dažnas. Žemaitijoje, ko gero viename mažiausiai surusintų kraštų.
Galima pritarti, kad rusai savo močiutes panašiai vadina, bet kalbos viražai – platūs, ji migruoja, prigyja, maišosi ir to bijoti nereikia. Aš apie savo babą galvoju su tokia meile, tokiu pasididžiavimu ir tokiu jausmu, kad žodis ten – bejėgis.
O kad begalės lietuviškų žodžių turi slaviškas šaknis – tai jau kitas klausimas. Bet ar tiek pat pykčio jums kelia ir žodis „knyga“? Arba – „bėda“? O gal tiesiog nepagalvojote apie slaviškas jų šaknis?
Bet eikime prie esmės. Taip ir nutiko kartą, kai toji draugės baba pasilenkė vagą paravėti. Matyt aptemo galvoje, nukrito, kad ir iš visai neaukštai – ir stuburo lūžis. Visi tekinom gelbėti, už galvos imtis – kam tu taip darei, juk mes viską tau nudirbame, kam reikėjo.
Visi nori, kad baba ilgai gyventų. O ji, jei atvirai, ilgai ir gyvena – jei neklystu, stipriai daugiau nei aštuoniasdešimt metų. O gal jau ir devynias dešimtis nugyvenusi?
Kai artimieji tai sako, jie turi galvoje, kad norėtų, jog žmogus ilgiau liktų šalia jų. Kad neišeitų. Kad jų nepaliktų. Ir savanaudiškai pamiršta, ką iš tiesų reiškia tas gyvenimas. Ką iš tiesų reiškia gyventi.
Neseniai man parodė vieną eilėraštį. Ten rašė: „Bet argi tai gyvenimas, brolau, kai niekas tau širdies nepakutena?“. Štai ką mes, artimieji, savanaudiškai pamirštame.
Babai jos krapštymasis aplink namus – tai širdies pakutenimas. Įrodymas, kad ji dar gyvena. Tas senas žmogus gal visai nenori, kad apšokinėtumėte jį taip, kad jam pačiam visai erdvės ir oro nebeliktų. Kuo jam kvėpuoti, kai su savo užsidegimu viską į savo plaučius sutraukiame, o jie lieka kažkokioje beorėje erdvėje?
Kad padėtumėte – taip. Nes pagalbos apsitvarkyti net ir sveikas retas atsisakys. Pasakykite, kad norite išplauti man grindis ir aš paklausiu, kur privežti namų raktą. Bet kas nori atsisakyti visko? Kas nori atsisakyti orumo galėti savimi pasirūpinti?
Įsivaizduokite save. Sako jums artimas žmogus: negamink, aš pagaminsiu. Na, gal ir visai malonu. Galėtų dažniau, ypač, jei rankos ne iš užpakalio auga. Nedėk į lėkštę, aš įdėsiu. Gal irgi nieko. Smagu. Nepjaustyk peiliu ir negnaibyk šakute – aš susmulkinsiu. Darosi keista. Nekramtyk, aš sukramtysiu. Ką?
Ar vis dar norėtumėte tai nuryti? Žmogui savarankiškumas – vienas stipriausių poreikių, kad ir kaip kartais paikai norime jo atsikratyti. Bet tai – duotybė, joks sveiko proto padaras jo savo noru neatsisakys, tik paburbės sunkumams užgriuvus.
Todėl negaliu pasakyti, kad labai smerkiau ar nesupratau žmogaus, kuris neseniai, sirgdamas baisia vėžio forma ir pajutęs, kad artinasi pabaiga, pats galą pasidarė. Žinau žinau – negalima mūsuose taip kalbėti, nes skatini, ragini ir panašiai. O aš nei skatinu, nei raginu.
Aš sakau, kad šalyje turėtų būti prieinama eutanazija. Kad žmogus, patiriantis kančias, kurias anaiptol ne kiekvienas supras, galėtų to norėdamas oriai išeiti. Jūs galvojate – jis nori egzistuoti? Skausmuose, su iš rankų slystančia teise į savarankiškumą? Tiesiog gulėti lovoje?
Mes savanaudiškai žiūrim: tėtuk, dar pabūk. Močiute, neišeik. Mamyte, nepalik mūsų. Tai, aišku, natūralu, negalvokite, kad pati nagais nesikibčiau į mylimą žmogų. Instinktyviai norisi rankomis, kojomis apsivyti ir nepaleisti. Bet patys pagalvokite – prašom tų žmonių nepalikti mūsų, visiškai į paraštes išstumdami mintį, kad jie palieka patys save.
Būkite su mumis iš pareigos mūsų nenuliūdinti – štai, ką jiems transliuojame. Tikimės, kad jie džiaugsis vien galėjimu būti su mumis, nors patys greta to turime visokiausių širdies pakutenimų. Net jei tai – tas užknisantis ėjimas į darbą, erzinantis žolės pjovimas ir dar vienas nelabas cukinijų derlius, kurio nėra kur dėt, bet už tai gali savomis rankomis ir kojomis jas visiems grūsti.
Žmogui, kad iš tiesų gyventų, verkiant reikia, kad pakutentų širdį. Pažiūrėkit, kokie nelaimingi vaikšto tie, kurie gyvena kažkokiu autopilotu, be meilės, be teatro, be skanaus maisto, be ilgų tikslo neturinčių pasivaikščiojimų.
Todėl nepykite ant artimųjų, kad savęs nesaugo lyg porcelianinio. Žmogus sutvertas save sunaudoti. Iškrauti savo bateriją iki juodo ekrano, iš dugno iškabinti savo galimybes, pirštu išdažyti klaidas, sėkmes ir bandymus. O kai to nebelieka, žmogui rodosi, kad laikas Žemėje baigtas. Nes stovėti ant šito besisukančio rutulio be tikslo, be norų ir be jėgų – ne taip buvo sugalvota, ne taip žmogaus kraujyje įrašyta.