Vaikai yra nesugadinti, jie tylėti nemoka. Nenuslepia nei kai jiems linksma, nei kai liūdna, ant jų veidų dienoraščiai rašomi.
Ko gero, ir jūs patys tėvus per ilgą vaikišką liežuvį buvote išdavę? Aš buvau. Kai mama įteikė šeimos gydytojai didelę gražią knygą, susižavėjusi paklausiau, ar čia ne ta, kurią mamai padovanojo giminaičiai. Pamenu, kaip visi nervingai kikeno, ir tada aš supratau pasakiusi kažką, ko sakyti nederėjo. Bet veikiausiai vėliau taip dariau dar ir dar kartą. Ką galvodavau, tą ir sakydavau. Kaip vaikai daro.
O vaikai daro gerai. Jie sako taip, kaip mato. Be jokių perkeltinių prasmių, kurias inteligentėmis primetančios ypatos laiko aukštesniąja bendravimo forma. Kažkada mano rašto darbo vadovas pasakė, kad darbas parašytas puikiai, tik dabar reiktų jį truputį pataisyti: perrašyti taip, kad ne visi suprastų. Tada supratau, kad nenoriu būti kaip tokia akademinė bendruomenė. Man komunikacijos tikslas yra ne paleisti žinutę, kurią pagautų gal trys žmonės, o būti suprastai. Autistiški žmonės dažnai kalba tiesiai ir nelaido perkeltinių prasmių. Su jais bendrauti yra paprasta. Jei panorės, kad išjungtum muziką, jie taip ir pasakys, o ne dūsaus, nes atseit turi pats suprasti.
Nesakyti to, ką galvojame, ilgainiui išmokstame su socialinėmis normomis. Kartu su pamokomis garsiai nesriaubti, nusičiaudėjus prisidengti ir atsiprašyti, nekilnoti gatvėje sijono iš smagumo, nelakstyti tarp stalų restorane. Ir iš tiesų – filtruoti mintis, kurias įgarsini, prasminga. Vaikai gali sau leisti jų nefiltruoti, nes jų mintys – dar nepavojingos, tyros ir švelnios. Suaugusieji galvoje nešiojasi gyvačių, skaudulių, nerimo.
Bet ilgainiui žmonės išmoksta ir tiesiog nebesakyti, ką galvoja. Nesišnekėti. Ir naudoti tai kerštui. Bausmei. Manipuliacijai gauti tai, ko trokšta. O tai nieko bendro su emocine branda neturi.
Jau esu rašiusi apie tai, kad mano vaikystėje visos mamos rėkdavo. Na, beveik visos. Bet iš esmės rėkianti mama buvo vidutinių namų standartas.
Vis dėlto, gerokai baisiau už tą didelį garsą buvo ir yra visiškas riksmo antonimas. Tyla. Ir tylos, kaip standarto, kaip normalumo, laikuose, kuriuose augau, taip pat netrūko. Tik tada dar nesupratau, kaip tai nuodinga. Ir pati buvau išmokusi konfliktus spręsti gąsdinimu. Tyla.
Ko gero, reiktų pradėti nuo to, kad manipuliacija apskritai yra infantilus veiksmas. Ragelio mėtymas arba neatsakinėjimas į skambučius, žinutes, nesakymas, kad pyksti, arba išraiškingas dūsavimas „nieko“, paklausus, kas yra. Taip elgiasi emociškai nesuaugę žmonės, nesugebantys suvokti savo jausmų, demonų ir juo labiau nemokantys su jais gyventi. Jie nuodija kitus, ypač pačius artimiausius, bet baisiausiai apsinuodiję yra patys. Panašiai veikia tie patys vaikai, kurie krenta ant žemės rėkdami, kad nori žaislo. Tik vaikas neturi tokios pykčio energijos ir tokios galios. Jis težaidžia smėlio dėžėje.
Mentaliai suaugę žmonės aiškiai įvardija problemą ir eina prie sprendimo būdo. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jie neturi baimės jausmo, kad jie nepyksta ar kad visada nori kalbėtis. Bet užuot dūsavę ir tyla užpildę savo atsakymus jie gali taip ir pasakyti: supykau, dabar man reikia erdvės, paskambinsiu tau vėliau. Vėliau ateisiu pasišnekėti, man reikia nusiraminti. Deja, nesugebu suvaldyti savo baimių, bet nenoriu tau jų perduoti, taigi, parašysiu, kai audra aprims. Jiems tyla yra reikalinga sau: sugyti, nusiraminti, pagalvoti. O ne pagąsdinti kitą: nesišnekant, nepasakant, kodėl nesišneka, neatsakinėjant į klausimus arba atsakinėjant į juos įmantriai keliant kaltės jausmą.
Nori užauginti neramų, nelaimingą vaiką? Leisk jam kasryt ryte pabudus nežinoti, kalbėsiesi tu ar ne. Tėvai, bent mano patirtyje – dažniau motinos, šitaip manipuliuoti puikiausiai sugeba ir vaikams suaugus. Sugeba kelti kaltės jausmą taip, kad jei šis sportas galėtų varžytis Olimpinėse žaidynėse, būtų rimtos konkurencijos.
Deja, tylėtojai paprastai turi ne tik šią vieną ydą. Ji – viso manipuliacinio rinkinio sudedamoji dalis. Ir kad ir kaip bebūtų liūdna, išgijusių matyti man neteko. Arba tiksliau – besigydančių. Jiems kaip susitarus nereikia psichoterapijos ir tai jie paprastai dalina atleidimus kaip kokia bažnyčia indulgencijas. Atsiprašyti jiems nereikia.
Kaip jaučiasi tas, į kurį nukreipta tyla? Jis jaučia baimės sinonimą, tai, ką randame išlukštenę baimes: nežinią. Toks žmogus nerimauja. Kiekvienas jo nervas įtampoje, jis nuolat svarsto, kas nutiko, kaip tai baigsis, jei kitas dingo kaip į vandenį – galvoja, ar šis sveikas. Nerimo lygis toks didelis, kad jo nepakeldami tylą kenčiantieji neretai atsiprašo už nieką. Net jei yra nekalti, arba įtiki savo kalte, arba maldauja atleidimo ramybės labui. Nežinios našta yra pati baisiausia, ja sočiai pavalgo nerimas.
Jei mane šiandien pasiūlytų pasirinktinai būti artimojo pridaužyta diržo sagtimi arba gauti ilgą baudimą tyla, aš veikiausiai pasirinkčiau pirmąjį. Na, gerai, dabar antrasis man nebeatrodo toks baisus, nes turėdama psichologinių žinių demaskuoju manipuliaciją ir iškart pasitraukiu. Bet jei rinktis reiktų man prieš dešimtį metų, būčiau pasirinkusi mažiau baisų sagties skausmą.
Ir šitaip baudžia žmonės, šalia kurių turėtų būti ramu ir gera. Tokia manipuliacija įmanoma tik pakankamai intymiame ryšyje, nes jei tu bandysi tyla priveikti turgaus pardavėją, tai ji pažiūrės į tave kaip į kvailą ir toliau kitam pirkėjui svers pomidorus. Būtent todėl ji tokia galinga. Tave virtuoziškai kankina tas, kuriam rodai savo minkštą ir pažeidžiamą pilvuką.
Jie kankina, bet kadangi jų smurtas neapima nei keiksmažodžių, nei mėlynių, tokie manipuliatoriai veikiau save laiko aukomis nei smurtautojais. O kai tai tavo mama, sesuo, žmona, dukra – tu siaubingai pasimeti ir kartais net imi guosti tą vargšą užpuoliką.
Tylos karaliai ir karalienės keliaus į pragarą. Tai sadistiškas būdas gauti tai, ko nori, atkreipti dėmesį į save, pakelti kitus ant blakstienų, ir kažkur už jį turi laukti atpildas.