Ir vis dėlto, dieną prieš šventes, stovėdama eilėje prie ikrų, supratau užsikrėtusi maisto pirkimu. Gal dar to, dar šito truputį, dar ano ir kito – tik paragauti! Nors aiškiai žinojau, kad ir be mano vaišių prie stalo ne tik kad nieko netrūks, bet ir bus per daug. Kaip visada.
Prieš mane žmonės pirko tiek, kad aš prisiekiu – arba jie Kūčias sutinka kuklioje 70-ies žmonių kompanijoje, arba sandėliuke augina mėlynąjį banginį, tokį didelio apetito žuvelioką, kuris per parą gali suvalgyti 16 tonų smulkių vėžiagyvių ir mailiaus.
Kad ir kaip žvelgsi į žiemos šventes – iš krikščioniškosios perspektyvos ar tiesiog žmogiškosios, socialinės, mūsų Kūčios yra apgaulė. O apgaudinėjame save.
Šie laikai „pasninkauti“ leidžia taip, kad norisi prisiminti dainą iš 2011-ųjų: Johnny,
la gente esta muy loca, wtf (žmonės yra išprotėję, kas per…). Pasninkaujame lašišomis, ikrais, įprastą majonezą pakeičiame veganišku, o veganiškas kumpis, šiais laikais išdirbtas ir perdirbtas iki tiek, kad aklame ragavime mano šuo pasirinko veganišką, prieš tikrą, mėsos kumpį, puikiai tinka į Kūčių pusryčių sumuštinį.
Nevalgome mėsos, bet dalyvaujame kalėdiniuose vakarėliuose, po kurių reikia sodrios kopūstienės ir dienos lovoje. O per Kūčias prisikemšame iki blogumo, su antruoju raundu, bet svarbu kad mėsos nėra.
Aš mėsos nevalgau jau tris su puse metų ir nė Kūčių nereikia. Ar įsivaizduojate, kas man yra Kūčios? Maisto festivalis su išskirtinai mano mylimu maistu, kurio laukiu ištisus metus. Silkė su džiovintais baravykais, marinuota silkė, silkė su morkomis, vinigretas, virtiniai su džiovintais baravykais – lyg pagal mano užsakymą.
Be abejonės, į šventes galima žiūrėti kaip tik nori ir švęsti jas galima kaip tik nori. Bet man sprendimuose patinka sąmoningumas, o ne automatizmas, taigi stengiuosi vis peržiūrėti savo sprendimus. Todėl šįkart kviečiu juos peržiūrėti kartu su manimi, liečiant du kampus.
Pirmasis kampas – dvasingumo. Manau, kad be dvasinės perspektyvos šventės tėra pjankė. Vis dėlto, daugelis į savo šventinį susirinkimą nors tą lašą dvasingumo įmaišo. Kažkas – savo religinį tikėjimą. Kažkas – grįžimo prie šaknų troškimą. Ilgesį šeimos, savumo, vienybės jausmui. Protėvių pagerbimą ir juntamą ryšį su jais. Dvasingumui būdingi ritualai, jie įprasmina. Būtent todėl per Kūčias dažnam vis dėlto mieliau silkė, o ne sušiai, kurie įprastą dieną gal ir skaniau. Todėl ir trauki tą šiaudą, paslėptą po staltiese, nors alergiją kelia ir horoskopai, ir būrėjos.
O dvasingumas ir melas nedera. Ir jei jau turime pasninko tradiciją, tai pasninkas nėra mėsos nevalgymas. Tai – susilaikymas. Asketizmas. Ir ko gero arčiau susilaikymo būtų mažas prabangios jautienos gabaliukas Kūčių vakarienei, nei visas silkių choras, po kurio gausos tris dienas dujos kaupiasi.
Antrasis kampas – švaistymo, persivalgymo, neprasmingo savęs farširavimo. Vakar perskaičiau, kad sveikatos centras ir medikai pagamintą maistą rekomenduoja suvalgyti per 24 valandas nuo pagaminimo, su sąlyga, kad dar ir laikomas buvo teisingai. Kiek laiko vidutiniai namai valgo visas tas silkes, mišraines ir net ir šviežius sunkiai virškinamus grybų patiekalus? Kad pauostome, akylai apžiūrime ir maistas neatrodo sugedęs – tai viena. Bet jis gesti pradeda gerokai anksčiau nei pradeda jaustis gedimo ženklai, o toksinai į mūsų organizmą jau patenka.
Ir kemšame tuos likučius, nes yra, nes reikia, nes sustoti sunku, ir vaikštome apsunkę, ir svarstyklių bijome, ir pajudėti į šonus, kad prie svečių nepirs…et, patys žinote. O gal iš tiesų kitąmet pavyktų visko pagaminti tiek, kad tik paragautume? Kad rytui teliktų kukliam pusryčiui, jei liktų apskritai?
Žmonės nemėgsta, kai moko gyventi. Todėl tiesiog prisipažinsiu, kad šiemet persivalgiau ir tiesiog nesaikingai elgiausi su maistu tiek jį perkant, tiek valgant. O jūs?