Vieną dieną atsikėliau ir supratau, kad noriu išbandyti... kikboksą. Kodėl kikboksą? Tiesiog man kartais kyla noras kam nors nuo dūšios legaliai spirtelt.
Po pirmos tokios minties praėjo gal penkeri metai, bet visi mes žmonės.
Kaip įgyvendint dalykus, jei esi nuskalautas gyvenimo tėkmės, o ir šiaip mes, mirtingieji, labai linkę į prokrastinaciją? Padeda galimybė užsiregistruoti ir susimokėti iš anksto – tuomet gaila, suprantat, nenueit.
Veiksmas vyksta Stokholme, nes, kaip jau ištrimituota visai Lietuvai, esu ta suskandinavėjusi lietuvaitė, neseniai sugrįžusi į Vilnių (nesijaudinkite, rašysiu ir apie naujų dalykų bandymą mūsų nuostabioje sostinėje).
Stokholme užsiregistruoju į vieną populiaresnių kikbokso salių. Tai mano pirmas kartas bet kokios formos koviniame sporte.
Sporto klubas, kaip ir daug kas Švedijoje, įrengtas spartietiškai, mano galva, minimaliomis investicijomis. Prie įėjimo nusimetu lauko batus (švedai neleidžia eiti su lauko avalyne niekur viduje – nuo sporto klubų iki darželių, nuo mokyklų iki poliklinikų), į nosį tvoksteli sporto klubams būdingas tvaikas. Studija įrengta rūsyje, čia dvelkia labai stipriu visa nustelbiančiu, neištrinamu vyriško prakaito kvapu, o tie palei lubas kabantys ventiliatoriai, atrodo, yra labiau simboliniai nei atliekantys kažkokią funkciją.
Salėje įrengtas bokso ringas, šalia jo – erdvė treniruotėms. Besileidžiant žemyn kvapas stiprėja – dabar visa esu apsemta testosterono ir vyriškų vibracijų, bet visgi jaučiuosi labai natūralioje aplinkoje. Moterų persirengimo kambaryje nėra spintelių, tik keletas dušų, suoliukai, kuklus veidrodis ir plaukų džiovintuvas.
Persirengiu sporto rūbais ir pritūpusi nedrąsiai laukiu ant suoliuko, paraleliai tyrinėdama publiką: daugiausia susirinkę jauni ar vidutinio amžiaus vyrai, bet pamažu renkasi ir moterys. Galiausiai suskaičiavau, kad mūsų grupėje buvo gal 30% moterų, kuo šiaip ganėtinai stebėjausi ir dėl to džiūgavau.
Iš pradžių padarome apšilimą, viskas vyksta basomis, tad nuspiriu savo sportbačius po suoliuku. Apšilimas – daug šuoliukų, pritūpimų ir šiaip pašokčiojimų. Kažkaip gana intensyvu, man jau norisi prigulti, o dar net spardyt nepradėjom. Vėliau mus suskirsto poromis – į porininkes gaunu panašaus į savo sudėjimo, tik mažesnio ūgio vokietaitę. O tuomet jau mokomės spyrimo ir boksavimosi technikos.
Kikboksas labai aiškiai yra HIIT treniruotė (high-intensity interval training – labai aukšto intensyvumo intervalinė treniruotė). Iš pradžių spardo ir boksuoja vienas, o porininkas su specialia apsauga atlaiko smūgius. Po to apsikeiti. Iš pradžių galvojau, kad atlaikyti smūgius bus labai paprasta, stovėsiu sau pasišvilpaudama ir niūniuodama, bet realybėje norint atsilaikyti būtina įjungti visus pagrindinius kūno raumenis – smūgis stebėtinai stiprus.
Su manimi vienu metu atėjo padirbėti trenerė, matėsi, kad ji su manimi dirba ne visa jėga. Nepaisant to, galvojau, kad savo suvaldytu precizišku spyriu ji mane nusvies į kitą salės galą. Pati spirti visa jėga per pirmąsias treniruotes taip ir neišdrįsau. Prieš savo akis taip ir regėjau antraštę – „Keturiasdešimtmetė Vlada Dapkos vis dar turi parako – jos kikbokso porininkė gydosi sulaužytą ranką“. Tpfu tpfu tpfu.
Mūsų trenerė – nerealaus puikumo streetwise juodaodė, kalbanti anglų ir švedų kalbų kratiniu, nors jos anglų kalba panėšėja į Niujorko Bruklino rajono šneką, ir dar ji tarp muzikinių intarpų sodriai šūkčioja: „Nagi, parodykite tiems velnio išperoms!“ Išgirdę tokią jos komandą, visi dar labiau pasiuntam ir pliekiamės iki tol, kol mus sustabdo. Manau, kad jeigu kokią naktį ją kas nors užpultų, ji tiems užpuolikams taip atspardytų užpakalius, kad šie dingtų cypdami kaip šunyčiai, pabrukę uodegas.
Tos penkiasdešimt treniruotės minučių yra kaip egzorcizmas, velnio išvarymas, mišios ir angelų šou viename. Apima labai didelis laisvės jausmas. Nerealu.
Treniruotė labai intensyvi tiek fiziškai, tiek psichologiškai, prakaituoju daugiau nei tuo didžiuočiausi – ką ten slėpti, nuo manęs prakaitas varva srovelėmis ir kaskadomis. O aš dar galvojau, kad esu neprastos fizinės formos. Mano bėgiojimas lyginant su kikboksu man pradeda atrodyti kaip gulėjimas paplūdimyje. Pulsas kala stabiliai iki 160, gal ir daugiau (čiuopiu pulsą rieše, todėl galima paklaida).
Bendra patirtis/ mano vertinimas. Net smirdanti salė negadina reikalo. 4 iš 5, ir ne žvaigždučių, o bokso pirštinių (įsivaizduokite tokias mielas nupieštas mini bokso pirštinytes – vertinimo simbolius).
Būsena kitą dieną. Tokia gana nusivariusi nuo kojų, bet neblogai – esu įgali turėti sau įprastą aktyvią dieną. Dėl raumenų skausmo – aktyviai maudžia, bet gyventi galima. Būsena treniruotės metu – dopaminas, endorfinai ir serotininas pakilę – visi malonumo hormonai skausmą kompensuoja.
Ar reikia specialios įrangos ar aprangos? Kaip jau minėjau, kikboksas praktikuojamas basomis, todėl net sportbačių nereikia. Būtina tik patogi, prakaitą išventiliuojanti arba sugerianti apranga, su kuria galėtumėte rangytis trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu. Jei galvojate dėtis beisbolo kepurėlę, nes taip mandriau atrodytumėte, tai galvokit iš naujo. Aš taip irgi galvojau, tačiau snapelis sportuojant blokuoja matymo lauką. Moterims būtina susirišti plaukus. Svarsčiau pirkti pirštines, bet čia jau būtų nemaža investicija. Mūsų klube buvo pirštinių pasibandymui, tiesa, reiktų įspėti, kad jos labai priprakaituotos ir ganėtinai nudėvėtos, tačiau savo funkciją atlieka. Jautresniems visgi rekomenduočiau neštis savo.
Ar norėčiau pakartoti? Neabejotinai, taip. Rekomenduokite, prašau, man gerą kikbokso vietą Vilniuje.
Kaina už vienkartinę treniruotę: 200 kr (apie 17 Eur).
Jeigu norite, kad išbandyčiau kažką naujo – sporto šaką, užsiėmimą ar kitas patirtis, galite rašyti man tiesiogiai (esu visoje socialinėje medijoje) arba redakcijai, ir aš pažadu tai apsvarstyti. Galite siūlyti viską – nuo mezgimo iki bungee jump, tik, prašau, būkim realistai – patys suprantam, kad į mezgimą aš neisiu – mirčiau iš nuobodulio.