Kas nutiko pametus laiko planavimo įgūdį?
Padidėjo nerimas
Nerimo priepuoliai ar didesni jo kiekiai reiškėsi rudenį bei žiemą, tai buvo sudėtingiausias laikas, kurį man teko išgyventi savo gyvenime. Tačiau ilgainiui nerimas atslūgo, tik karts nuo karto pasirodydamas, bet nesugebėdamas manęs išmušti iš vėžių. Kai pamečiau laiko planavimo įpročius, vėl pasijutau, kaip rudenį. Rytais bei vakarais vis dažniau atsirasdavo nerimas, kurio kilimo priežastys pradžioje man buvo neaiškios. Nerimo lygis kilo, o nusileisdavo tik tada, kada pavykdavo bent mažumėlę susiplanuoti dieną.
Susirgau atidėliotitu
Tai man irgi nėra būdinga, kai tik pajuntu, kad vilkinu užduotį ar bet kokį kitą darbą atlikti, iškart griebiuosi jį padaryti. Tačiau nustojus planuoti laiką pastebėjau, kad vis dažniau kilo noras vilkinti užduotis. Minimaliai pasidarydavau dalykus, bet ne taip produktyviai, kaip man būdinga. O ir dienos pabaigoje matydavau, kad ne itin pasistūmėdavau į priekį su atliekamomis užduotimis.
Šokinėjau nuo vienos užduoties prie kitos
Siaubą kėlė tai, kad nušokus nuo vienos užduoties prie kitos, pirmosios nebūdavau atlikusi. Negebėjimas susikoncentruoti ir atlikti užduotį iki galo, mane blaško. Lyg ir rodytųsi, kad padarau daug, tačiau nieko iki galo. Taip sau prikurdavau be skaičiaus einamųjų darbų, kurių aš neapkenčiu. Žinau, kad jų neišvengsiu, tačiau jeigu didžiąją dienos dalį privalau skirti tik galų užbaigimui, mane erzina ir demotyvuoja imtis bet kokios kitos veiklos.
Taigi, iš esmės tapau nelaiminga
Na ši būsena nedžiugina. Nenoriu pasakyti, kad tapau vien liūdesio bei nerimo maišeliu, bet ši būsena manęs nedžiugino. Jaučiausi taip lyg kažkas mane perskėlė pusiau, lyg ir noriu daryti dalykus, bet kažkas stabdo. Todėl turėjau kažką daryti, kad įstengčiau sugrįžti į aikštelę savo pačios jėgomis.
Kas man padėjo?
Pripažinimas
Pripažinau būseną, kurią jaučiau, tad nebėgau nuo jos. Būklė ne iš maloniųjų, tačiau pripažinimas, kad būtent išgyveni tai, leidžia griebtis veiksmų, kurie gali padėti sugrįžti į aikštelę.
Fizinis aktyvumas
Sportas man yra artimas ir siejasi su rūpesčiu savimi. Žiemą sportuodavau namie: šokdavau, atlikdavau cardio pratimus, joga. Pavasarį, kovo pabaigoje apsisprendžiau vėl pradėti bėgioti, todėl balandį išsikėliau sau iššūkį, kad bėgiosiu tris kartus per savaitę, po 20 minučių. Man pavyko šį tikslą įgyvendinti! Tai nereikalavo didelių pastangų, nes nusimačiau, jog neskaičiuosiu nubėgtų kilometrų, o rinksiu minutes ir prižiūrėsiu savo pulsą. O tai reiškia, kad turėsiu bėgioti itin lėtai. Įgyvendinus iššūkį, bėgiojimas niekur nedingo, tik dabar didinu laiką, kilometrų vis dar neskaičiuoju, pulsą toliau prižiūriu. Tad taip akyse prašviesėjo, energijos padaugėjo, su problemomis susitvarkau žymiai lengviau, be visa to, bėgioti pradėjau rytais, todėl laiką tikrai privalėjau planuotis taip, kad spėčiau ne tik pabėgioti, bet ir susiruošti į darbą bei ten būti laiku. Taigi fizinis aktyvumas padeda išbristi iš meh būsenos. Svarbu, kad sportas nebūtų kančia, tad verta rinktis tokias mankštas, kokios artimos tau ir neužsigrobti didelių kąsnių pradedant sportuoti. Jeigu jau ilgą laiką nesimankštini, siūlau pradėti nuo 5 minučių sporto kiekvieną dieną, juk tiek laiko dienoje tikrai gali surasti. Vėliau tą laiką didink. Beje, James Clear „Atominiai įpročiai“ knyga gali padėti išsiugdyti gerus įpročius, vienas jų – mankštinimasis. Pasinaudosiu proga ir pacituosiu ką autorius sako apie mankštą:
„Daugeliui žmonių mankštinimasis asocijuojasi su varginančiomis užduotimis, kurios išsunkia ir nukamuoja. Galite tai vertinti kaip būdą ugdyti įgūdžius ir fiziškai sustiprėti. Užuot sakę sau: Man reikia rytais bėgioti, sakykite: laikas ugdyti ištvermę ir tapti greitam.”
Planavimas iš vakaro
Grįžau prie kitos dienos užduočių susiplanavimo iš vakaro. Tai ne tik, kad duoda aiškumą kitai dienai, bet ir gerokai sumažina nerimo lygį. Darbo dienos pabaigoje skiriu bent pusvalandį rytdienos planavimui. Tam naudoju Google kalendorių, kai valandomis susirašau ką turiu atlikti, o užduotims susirašyti puikiai pasitarnauja todoist.com.
Valdau savo energiją
Ar žinojai, kad už laiko planavimo įgūdžius svarbiau yra energijos paskirstymas? Galime gebėti įvaldyti laiko planavimą, tačiau vis tiek būti neproduktyvūs, nes nestebime savęs ir neatpažįstame, kada mes esame produktyviausi. Aš žinau, kad ryte galiu nuversti kalnus, todėl mano žadintuvas skamba tarp 5-6 val. ryto. Tiesą pasakius, vėl ėmiau keltis 5 val. ryte, mat sugrįžo milžiniškas noras rašyti kuo gausiau. Niekada nekuriu tekstų vakarais, suprantu, kad nesugebėsiu sumąstyti nei vienos minties, kuri būtų naudinga tekstui, todėl rašymą visada keliu į ryto laiką. Taip pat yra ir su sunkiausiomis užduotimis, jas atlieku iki pietų, daugiau mažiau iki 14 val., visas kitas technines užduotis, kurios nereikalauja didžiulio protinio darbo keliu po 14 val. Taip darydama nepavargstu ir penktadienio vakarais turiu neišeikvotos energijos. Anksčiau penktadieniais grįžusi iš darbų nenorėdavau nieko veikti, tik gulėti ir valgyti šlamštą. Antra, kai šitaip paskirstau energiją, vakarais (ne kiekvieną) turiu noro pasimokyti kažko naujo. Pavyzdžiui, skillshare.com tam pasitarnauja. Tad turėdama energijos, galiu skirti laiko mokslams. Tavo produktyviausias laikas gali būti vakaras, tad ten ir mesk visas sudėtingiausias užduotis. Stebėk save ir skirstyk darbus pagal savo energiją.
Ėmiau planuoti savaitgalius
Mano režimas trukdavo nuo pirmadienio iki penktadienio, šeštadienį bei sekmadienį nesilaikydavau disciplinos, tad nerimo lygis padidėdavo taip stipriai, kad vaje vaje. Teko pradėti planuoti ir savaitgalius, tačiau planas būdavo ir yra kiek laisvesnis. Bet, keliuosi vis tiek tuo pačiu metu, net ir savaitgaliais. Patikėk, atsikelti šeštadienį 5 val. ryte ir išeiti pasivaikščioti ar išbėgti pabėgioti yra magiška: grynas oras, nei vieno žmogaus, vienintelis triukšmas, tai mano žingsnių ir paukščių čiulbėjimo sukeltas. Šį kėlimosi anksti ryte įprotį susiejau su malonumu – magiškas rytas, todėl nėra sudėtinga prabusti ir žengti pirmuosius žingsnius iš lovos. Taip pat, einu anksti miegoti. Savaitgaliais nusimatau ką veiksiu, tačiau tikrai suteikiu erdvės planams pasikeisti. Pavyzdžiui, vieną šeštadienio vakarą sumaniau, kad noriu mokytis ir tobulinti rašymo įgūdžius, kai jau pasijungiau kursą, paskambino brolis ir pasiūlė susitikti. Mečiau visus mokslus ir išėjau pavakarieniauti su broliu. Plano reikia, tačiau nepamiršk, kad jis gali keistis.
Kai pametame geruosius įpročius jaučiamės sumautai, todėl tokiu atveju verta sau atleisti užtai ir priminti, jog viskas bus gerai. Nes su savimi tu niekada nepražūsi!