Gebėjimas mėgautis gyvenimu, mielomis smulkmenomis ir pastebėti grožį kasdienybėje yra ne prabanga, o būdas išgyventi sunkiausius laikus. Tai pareiškimas – „aš renkuosi gyventi“.
Mano geriausia draugė Iryna Danylevska, kurią vadinu savo gyvenimo prodiusere (ji mus su vyru supažindino ir supiršo), gyvena Kyjive ir neketina iš jo trauktis. Iryna sako: „Jei mes išvažiuosime, kiti išvažiuos – kas liks? Mes mylime savo šalį ir norime palaikyti savo žmones.“
Karas – tai ne tik fronto linija. Bombos krinta ir Kyjive, žmonės kiekvieną dieną bėga į slėptuves, pastatai griūva, aidi sužeistųjų aimanos ir artimuosius praradusiųjų raudos. Tačiau Kyjivas nėra okupuotas, gyvenimas tęsiasi, veikia kavinės, vyksta spektakliai, koncertai, parodos. Sunku patikėti – Ukrainos sostinės teatrai ir muziejai šiandien sausakimši.
