Susėskim prie Kūčių stalo ir kaip tikri lietuviai – susiėskim, juk šventės!

Ar jaučiat, kad jau tuoj tuoj? Tuoj visoj Lietuvoj stalus nuklos silkės, balta mišrainė, kisielius ir aguonpienis. Tuoj tuoj visi šitą kulinarinį paveldą fotografuosim, kelsim į socialinius tinklus ir linkėsime vieni kitiems gražių švenčių. Kartosim, kaip gera būti su šeima, ji – didžiausias turtas gyvenime, mūsų šaknys, mūsų užuovėja, mūsų gentis. O ar jaučiat, kad vėl ateina kasmetinė ir apsimetinėjimo fiesta pavadinimu „Parodykim socialiniuose tinkluose, kokia mes tobula šeima, nors iš tikrųjų kai kurių prie šio stalo nekenčiam“?

Visur gerai, namie – geriausia, tiesa? Tiesa! Na, nebent esi jauna šeima be vaikų, partnerio neturinti mergina, neįprastą specialybę išsirinkęs studentas arba tau kitaip likimas lėmė būti savo giminės balta varna. Tada jaukumo ir krikščioniškos artimo meilės nesitikėk. Visiems nenormaliems, gyvenantiems „ne kaip visi“, teks čia ir dabar, prie tų pačių silkių, pasiaiškinti. „Tai kada vaikai? Jūs ką, daryt nemokat, parodyt?“ – savo originaliu sąmoju patenkintas dėdulė mestels porai, tik praėjusią vasarą susituokusiai. Arba kitai porai, kuri jau metų metus trokšta vaikelio, varsto gydytojų kabinetų duris, bando įvairiausias procedūras, ieško atsakymų ir su pavydu žiūri į vežimėlius parke. Jie tik nejaukiai pasimuistys ir bandys komentarą nuleisti juokais – kad tik neprasidėtų tolimesnis „paprotinimas“. Dėdulei nė motais kito jausmai. Jam – šventės. Skaniai pavalgys, pagers, pakeiks valdžią, pasibėdavos, koks ištižęs šiuolaikinis jaunimas ir ramiai miegos knarkdamas. „Taigi visi savi, ko čia įsižeidėt dabar, nieko pasakyt negalima, ot laikai!“