Visi vyrai – narcizai, moterys – manipuliatorės, o dėl visko kalti tėvai

Vis girdžiu, kad Lietuvoje labai trūksta emocinės sveikatos specialistų, prie psichologų kabinetų – eilės, kartais konsultacijos tenka laukti ir ištisus mėnesius. Nenuostabu: gyvename tikrai sudėtingais laikais, daugelis jaučia įtampą, nerimą, sunku tvarkytis su kasdieniniu stresu ar baime dėl ateities. Todėl labai sveikintina, kad žmonės ieško pagalbos, kreipiasi į specialistus, nori geriau jaustis ir lengviau tvarkytis su gyvenimo sunkumais, o ne bando nuo jų bėgti kartais net labai žalingais būdais. Ir dar – kad viešai kalbėti apie emocinę sveikatą – joks tabu: juk dar palyginus neseniai nebūdavo jauku prisipažinti, kad lankaisi pas psichologą. Džiaugiuosi, kad tie tamsieji amžiai – jau praeityje ir mes daugiau mažiau suprantame ne tik fizinės, tačiau ir emocinės sveikatos svarbą. Skauda dantį – einame pas odontologą, skauda sielą — einame pas psichologą.

Tačiau egzistuoja ir kita šio medalio pusė. Kartais žmonės, prisiklausę psichologinio žargono, arba „nugydyti“ įvairaus plauko šarlatanų, pradeda patys aplinkinius „diagnozuoti“ ir svaidytis pareiškimas, kad tas ar anas – tikras narcizas, manipuliatorius, emociškai nebrandus ar gaslighteris, o štai jie, vaikštantys į terapiją, gerai save supranta ir yra tiesiog nušvitę pavyzdingi piliečiai. Ir jei kas jiems gyvenime nesiseka, tai yra ne jų, o emociškai nebrandžių jų tėvų, nevykusių partnerių, despotų viršininkų ir kitų gyvenimo blogiečių kaltė. Taip sakant, ne aš kaltas, aplinka kalta. Tik ar tikrai?

Prieš porą metų internete nuskambėjo tokia istorija: garsaus amerikiečių aktoriaus Jonah Hill (jį tikriausiai pamenate iš filmo „Volstryto vilkas“, jis vaidino Leonardo Dicaprio herojaus bendražygį) buvusi partnerė paviešino susirašinėjimą, kur jis ją kaltina nepagarba jo poreikiams ir riboms, kelia jai ultimatumus, o jei ji jiems nepaklus – viso gero jų santykiams. Jei domina ir skaitote angliškai, visą susirašinėjimą galima lengvai rasti internete.