Dalijamės ištrauka iš Genovaitės Petronienės knygos „Artumo laboratorija“ (leidykla „Vaga“).
Mintis pasinaudoti programėle atėjo iš skandinaviško filmo apie ekologišką daugiaaukštį suprojektavusį vaikiną. Filmo gale jo klausia, kaip susipažino su savo žmona, irgi architekte. Šis pažvelgė į ją šypsodamasis ir atsakė: „Per pažinčių programas, kaip ir daugelis.“ Kad manęs kaip vitrinoje neapžiūrinėtų bet kas, o matytų tik inteligentiškai atrodantys arba protingai save aprašę žmonės, kuriuos aš pati pažymėsiu, nusipirkau brangiausią programos versiją. Pažymėjau, kad man rodytų ir užsieniečius, juk anglų kalbą moku ir ne kartą girdėjau, jog turtingesnių kraštų vyrai emociškai sveikesni.
Atsisėdau mažajame nenaudojamame namų kambarėlyje, kad mano išpuoselėti namai nenusispalvintų šios pavojingos veiklos patyrimais. Valandėlę vargau žymėdama patinkančius veidus, ir mano telefone ėmė skimbčioti žinutės. Pirmuose telefoniniuose pokalbiuose labai aiškiai jaučiau tiesų stuburą ir lengvai atmetinėjau pasiūlymus: neišsilavinęs, arogantiškas, nieko neveikiantis. Tačiau po poros valandų mano aiškumo prožektorius ėmė silpti ir sprendimus priimantis instrumentas virto į želatiną. Kažkoks medituotojas kaip žirnius bėrė žodžius apie bendravimą su dvasiomis... Viena mano dalis trypčiojo: gal jis dar visai neblogas? Tuo metu kita šaukė: nenoriu! Pokalbiai lindo į mano vidų, tarsi ne žvalgyčiausi, o jau būčiau kiekvienam iš tų žmonių prisižadėjusi. Prisiminiau vieną pažįstamą krikščionę, kuri pasakė: „Aš negaliu atstumti žmogaus, nes visą gyvenimą mokiausi rasti kiekviename žmoguje ką nors gero.“