Kaulų laužymas, sąnarių maudimas, baisus kosulys, šimtai prišnypštų popierinių nosinių ir vis vien nepraeina gerklės kutenimas. Nugarą kartas nuo karto nukrečia drebulys. Karkalai iš burnos ir nosies nesibaigia. Tai – mums visiems gerai pažįstami peršalimo simptomai. Tik paprastas peršalimas baigiasi greitai, vos trys keturios dienos ir organizmas vėl ragina eiti lauk iš namų. Juolab, kai už lango šviečia skaisti saulutė. Kur kas blogiau, jei noro eiti iš namų – nėra. Reiškia, pasigavau virusą. Įtariu, kad tokį, kurį prognozavo specialistai pasigavau šįmet prieš Naujuosius.
Aš nežinau tiksliai, kur ir kaip užsikrėčiau. Jaučiau šaltį greičiausiai lankydamasi Vatikane, mat eilėje prie Švento Petro bazilikos teko stovėti beveik dvi valandas lauke. Tačiau ne tai buvo sušalimo priežastis, juk GianLorenzo Bernini delnų formos aikštėje plieskė kaitri Romos saulė. Galiausiai, įveikus metalo detektorių minia žengė pro bazilikos Šventąsiais duris, taip, tas pačias, kurias Popiežius trimis smūgiais išmuša tik jubiliejiniais šventaisiais metais. Žengiant pro šias duris buvo kaip reikiant šalta, nes traukė galingas skersvėjis, o sausakimšos minios juk niekaip pirmyn nepaskubinsi.
