– Papasakokite, kaip atsidūrėte Ispanijoje?
– Į Ispaniją atvykome be jokių rimtų priežasčių, labiau dėl noro pagyventi šiltai. Ieškojome pokyčių, naujų iššūkių, galimybių. Pirmiau galvojome, kad gal tik peržiemosime, bet galiausiai nutarėme įsikurti. Čia gyvename jau daugiau nei ketverius metus.
– Esate psichologė, bet Ispanijoje ėmėtės ir naujos veiklos – įkūrėte šokolado fabriką. Papasakokite daugiau apie tai.
– Prieš pusantrų metų netoli savo namų atidarėme savo šokolado fabrikėlį, prieš tai atradome pupeles, darėme įvairius eksperimentus namų virtuvėje. Aš pati esu psichologė, toliau vykdau savo veiklą nuotoliniu būdu ir įsitraukiau į šeimos veiklą su šokoladu. Mano vyras, Nerijus, Lietuvoje išėjo iš darbo. Tuo metu buvau nėščia, po trijų mėnesių, kai atvažiavome į Ispaniją, gimė vaikas. Nerijus išėjo vaiko priežiūros atostogų.
– Kaip kilo idėja imtis šokolado gaminimo?
– Atsitiktinai internete aptikome kakavos pupeles, Nerijus susidomėjo, įtraukė ir mane. Jis jau seniai svajojo turėti savo verslą su maistu, jam patinka eksperimentuoti virtuvėje. Ko tik nebuvo prikūręs, visokių pagardų ir pan. Tai yra ta sritis, kuri jį įtraukia. Aš anksčiau galvojau, kad gal per daug sudėtinga, nepalaikiau, bet galiausiai pasidaviau.
– Ar nesunku buvo svetimoje šalyje pradėti verslą?
– Buvo nelengva. Iš tiesų reikėjo susigaudyti, kokie yra reikalavimai, kaip pradėti, kokių licenzijų reikia. Tu klausi, tau duoda atsakymus, tu pusiau supranti, pusiau ne, nežinai sistemos. Bet galiausiai, kai viską susitvarkėme, iš atsakingų instituzijų pajutome palaikymą, atsirado rekomendacijos.
– Viską darote patys?
– Taip, nuo pradžių iki pabaigos. Patys kuriame, patys tam tikrą dalį pardavinėjame, dirbame tik dviese savo fabrikėlyje. Aš daugiau užsiimu komunikacija ir pardavimais, o Nerijus gamyba. Kartu kuriame receptus, ragaujame, degustuojame, galvojame, kokius skonius dar galima būtų išbandyti.
– Esate savamoksliai ar kur nors mokėtės šokolado meistrystės?
– Taip, esame savamoksliai, rinkome visą informaciją patys internete. Iki šiol dalyvaujame grupėse, kur susirenka šokoladininkai ir sprendžia problemas, su kuriomis susiduria. Tai yra sudėtingas ir jautrus procesas.
– O kaip vietiniai priėmė jūsų šokoladą?
– Nėra lengva įsilieti į rinką, nes šokolado yra daug, ne visada žmonės supranta skirtumą, mato didesnę kainą, kuri atbaido, ir nepasidomi, kad mūsų šokoladas yra saldintas datulėmis, mažiau apdirbtas, jame yra daugiau maistinių medžiagų, viskas natūralu. Tie, kurie domisi sveika mityba, vertina mūsų produktą. Ispanams jis primena seną šokolado skonį. Juk jie pirmieji atvežė kakavą iš Pietų Amerikos. Pradėjo gaminti šokoladus pagal jų receptą. Mūsų gamybos principas kažkuo panašus į tą senovinį variantą.
– Kiek jūsų šeimoje galioja sveikos mitybos principai?
– Stengiamės, bet nėra taip, kad labai griežtai to laikytumės. Kartais nusižengiame norui maitintis kuo natūraliau. Bet norėtųsi, kad maisto pramonė grįžtų prie to natūralesnio maisto, kad jis būtų prieinamas visiems ir visur.
– O ar patys ispanai paiso sveiko gyvenimo būdo?
– Lietuvoje jau gerokai anksčiau pradėjo populiarėti sveiko gyvenimo būdas, atliekų rūšiavimas. Ispanijoje tai daugeliui visai nerūpi: nei, ką jie valgo, nei atliekų problemos. Dabar viskas po truputį keičiasi, bet dar yra žmonių, kuriems cukrus ne problema, gali valgyti jį dideliais kiekiais, traškučius – irgi. Per vaikų gimtadienius kaip užkandžius duoda čipsus, pusfabrikačius ir daug cukraus. Lietuva šiuo klausimu yra gerokai priekyje.
– Kaip jūs apskritai priėmėte tą pietietišką gyvenimo būdą?
– Reikia pasakyti, kad bendraujame daugiau su lietuviais. Kadangi gyvename pajūrio miestelyje, čia įsikūrę įvairių tautybių žmonių. Skirtumų tarp lietuvių ir ispanų yra nemažai, bet negalime spręsti apie visus ispanus. Tai būtų neteisinga. Galiu įvardyti tik tai, ką mes pastebėjome iš savo neilgos patirties šioje šalyje. Vienas dalykas, kuris galbūt erzino iš pat pradžių buvo tas, kad jie, atrodo, negalvoja apie kitus. Jie gali atsistoti vidury gatvės, pradėti kalbėtis ir visai nekreipti dėmesio, kad gal trukdo automobilių eismui. Lietuviai tuo tarpu eina kito kraštutinumo link: jie nuolat susirūpinę, kad kitam netrukdytų, nesukeltų problemų, tai ispanams visai nerūpi. Kitas dalykas, ką sunku priimti, jie dažnai daro darbus pakankamai aplaidžiai. Jei ispanas pasakė, kad tikrai taip yra, reiktų pasitikrinti, nes vargu ar taip. Jei ispanas daro kažkokį darbą, žinok, kad reikės perdaryti. Lietuviai kruopštesni žmonės ir atsakingesni.
– O ko galėtume iš jų pasimokyti?
– Tikriausiai tokio lengvumo. Jie laisvai gali tave užkalbinti gatvėje, nusišypsoti. Jiems tai išeina natūraliai. Jie turi labai daug raminančių, pozityvių žodžių, moka pagirti, nuraminti. Gal dėl to ir nėra tokie perfekcionistai kaip lietuviai. To pietietiško lengvumo galėtume pasimokyti.
– O kaip moterys ispanės: kuo išsiskiria jų stilius?
– Sunku pasakyti apie visas. Bet bent jau mūsų miestelyje daugelis moterų tikrai nėra tos fatališkos, pasitempusios ir raudonu lūpdažiu pasidažiusios damos, žingsniuojančios promenda. Jos rengiasi patogiai, paprastai. Yra atsipalaidavusios. Bet ką pastebiu, tai, kad senyvo amžiaus (apie 80 metų) močiutės čia yra labai pasitempusios, jei eina į bažnyčią, į kavinukę su draugėmis ar pasėdėti prie namų ant suoliuko, pasipuošia.
– Matyt, pandemija gerokai pakoregavo tiek ispanišką gyvenimo būdą, tiek jūsų veiklą, tiesa?
– Taip. Iki pandemijos mūsų šokolado veikla, fabrikėlis labai gražiai augo, buvo kiek daugiau nei pusę metų, kaip buvome atsidarę. Su pirma viruso banga viskas nutrūko. Praėjo pirmoji banga, prasidėjo vasara, o vasarą ispanai nevalgo šokolado. Po vasaros atėjo trečia banga. Laimei, suvaržymų šį kartą buvo jau mažiau. Nes pavasarį buvo labai sudėtinga situacija. Buvome tokioje nelaisvėje, negalėjome iš namų išeiti. Dabar baimės mažiau, apsipratome. Kavinės nedirba, yra komendanto valanda – negali išeiti nuo 22 val. vakaro, bet gyvenimas tęsiasi. Dabar renkame lėšas, kad nusipirktume įrangą ir galėtume plėstis.
Tiesa, mano, kaip psichologės, veiklai darbo pandemija kaip tik pridėjo, nes žmonės šiuo metu patiria daugiau psichologinių problemų.
– Kokių turite ateities planų? Ar ketinate grįžti į Lietuvą?
– Dabar Lietuvoje nebuvome jau dvejus metus. Norėtume nuvažiuoti vasarą dėl vaikų kalbos, nes mažiukui ispanų kalba limpa labiau nei lietuvių, dėl to mums truputį šokas. Norime išsaugoti lietuvybę savo šeimoje. Bet kol kas grįžti į Lietuvą visam laikui, planų neturime. Mums patinka Ispanijoje. Patinka čia oras, gamta. Gyvename apsupti kalnų, prie jūros. Einame į žygius. Šiuo metu žydi migdolai, labai gražu. Niekada neplanavome emigruoti, bet ėmėme ir padarėme tai. Galbūt kažkada užsinorėsime grįžti į Lietuvą, grįšime. Norėtųsi plėsti savo šokolado veiklą, kad tai taptų verslu, nes kol kas tai toks brangus hobis, nepagaminame tiek, kad galėtume išlaikyti fabrikėlį. Tad laikas viską parodys, kaip bus toliau.