Žmogui, turinčiam BPD (ribinį asmenybės sutrikimą), didžioji dalis gyvenimo yra emociniai amerikietiškieji kalneliai, o tam, kuris gyvena su tokiu žmogumi, jį myli ar gydo, kelionė gali pasirodyti ne ką mažiau pašėlusi, beviltiška ir gniuždanti.
Milijonai pacientų, turinčių BPD, yra provokuojami nekontroliuojamai siautėti su tais, kuriuos myli labiausiai. Jie jaučiasi bejėgiai ir tušti, kenčia nuo tapatybės, kurią plėšo dideli emociniai prieštaravimai.
Nuotaikų pokyčiai pasireiškia ūmiai, kaip sprogimas, ir neša ribinę asmenybę iš džiaugsmo viršukalnių į depresijos bedugnes. Vieną akimirką kupinas pykčio, o kitą – jau ramus, toks žmogus dažnai nesupranta, kodėl jį staiga apėmė toks įsiūtis. Vėliau nesugebėjimas suvokti priepuolio priežasties atveda prie neapykantos sau ir depresijos.
Ribinė asmenybė kenčia nuo savotiškos „emocinės hemofilijos“. Ji stokoja krešėjimo mechanizmo, kuris reikalingas norint suvaldyti jausmų čiurkšles. Besk aistrą, durk sentimentą į švelnią ribinės asmenybės „odą“ ir ji emociškai nukraujuos iki mirties. Ribinė asmenybė niekada nėra patenkinta gyvenimu. Chroninė tuštuma ją taip nualina, jog ji padarys viską, kad tik pabėgtų. Depresijos gniaužtuose bus linkusi į begalybę impulsyvių savinaikos poelgių: besaikis narkotikų ir alkoholio vartojimas, valgymo maratonai, anoreksiniai badavimai, buliminiai valymaisi, lošimo proveržiai, pašėlę apsipirkinėjimai, seksualinis pasileidimas ir savęs žalojimas. Ji gali bandyti nusižudyti, dažnai net nenorėdama iš tikrųjų mirti, tačiau siekdama ką nors pajusti, įsitikinti, kad yra gyva.
Pagrindinis ribiniam sindromui būdingas dalykas yra tapatybės jausmo trūkumas. Palyginti su kitais pacientais, kurie bendrai paėmus žymiai geriau suvokia savo tapatybę, BPD turintys žmonės paprastai piešia painų arba prieštaringą autoportretą. Kad nurungtų neaiškų ir dažnai negatyvų savęs įsivaizdavimą, ribinės asmenybės kaip kokie aktoriai nuolat ieško „gerų vaidmenų“, užbaigtų personažų, į kuriuos gali įsikūnyti ir užpildyti tuštumą, atsiradusią dėl tapatybės trūkumo. Taigi kaip chameleonai jie prisitaiko prie aplinkos, situacijos arba tuo metu juos supančios kompanijos, labai panašiai kaip Vudžio Aleno filmo „Zeligas“ (Zelig) pagrindinis veikėjas, kuris tiesiogine šio žodžio prasme įgyja aplink jį esančių žmonių asmenybę, tapatybę ir išvaizdą.
Ekstazinių patirčių pagunda, pasiekiama per seksą, narkotikus ar kitas priemones, kartais visiškai sukrečia nuo BPD kenčiantį asmenį. Ekstazėje jis gali grįžti į pirminę pasaulio būseną, kai savastis ir pirminis pasaulis susilieja. Tai tam tikra antros kūdikystės forma. Aštrios vienatvės ir tuštumos laikotarpiais jis be saiko vartos narkotikus, alkoholį, ieškos seksualinio jaudulio (su vienu ar keliais partneriais), kartais tai truks dienų dienas. Tartum beviltiškoms pastangoms rasti savo tapatybę tapus nebepakeliamoms vienintelė ribiniam žmogui likusi išeitis yra arba visai prarasti savo tapatybę, arba surinkti ją per skausmą ar nejautrą.
BPD turinčių asmenų šeimų istorijose paprastai galima rasti alkoholizmo, depresijos ir emocinių sukrėtimų apraiškų. Ribinė vaikystė dažnai atrodo kaip apleistas mūšio laukas, nusėtas abejingų, atstumiančių ar tiesiog vaiko gyvenime nedalyvaujančių tėvų, emocinio ryšio trūkumo ir chroninio užgauliojimo nuolaužų.
Tokie nestabilūs santykiai turi įtakos paauglystėje ir jaunystėje mezgamiems romantiškiems, kupiniems įtampos ir paprastai ilgai netrunkantiems santykiams. Vieną dieną ribinė asmenybė karštligiškai sieks savo partnerio, o kitą dieną jau lieps jam pakuotis daiktus. Jei pasitaiko ilgesnių romantiškų santykių (paprastai trunkančių savaites ar mėnesius, tikrai ne metus), jie kupini sukrėtimų, įsiūčio, pasigėrėjimo ir jaudulio.
