Nors nėštumo nutraukimas be abejonės nėra ir neturėtų būti kasdienė patirtis, su Delfi Moterys su specialiste aiškinosi, kodėl iš pirmo žvilgsnio laisvas pasirinkimas apipinamas spaudimu gimdyti: gąsdinimu, jog niekada to nepamirši, kad nesusitaikysi, o partneris – paliks. Psichoterapeutė ištaria sudrebinančius žodžius: po nėštumo nutraukimo galima gyventi normaliai.
– Dažnai sakoma, kad nėštumo nutraukimas – tai pasirinkimas, persekiojantis iš paskos visą gyvenimą. Ar tikrai būtinai taip yra?
– Tikrai ne. Mūsų pačių įsitikinimai apie save, pasaulį ir kitus nulemia, kokiose mintyse ir interpretacijose susikursime gyvenimą. Jei aš esu įsitikinusi, kad nuo embriono prasideda gyvybė ir nėštumo nutraukimą priimsiu kaip žmogžudystę, tuomet taip, tai gali visam gyvenimui sutraumuoti. Bet jei aš įsitikinusi, kad embrionas yra ląstelių rinkinys, kuris kažkada pataps žmogumi, tuomet nėštumo nutraukimas tikrai nesukels ilgalaikių pasekmių psichikai. Baigtis 100% priklauso nuo požiūrio. O išmokti kitokį nei savo žmogaus požiūrį, tai jau iššūkis.
– Ar žinote konkrečių atvejų, kai moterys nei vardus negimusiems kūdikiams duoda, nei fantazuoja, kokie jie būtų buvę, nei kiekvienais metais liūdesiu ir gedulu mini išvalymo datą, košmarus sapnuoja?
– Kiek teko susidurti, tai būtent taip ir reaguoja dauguma moterų – jos toliau gyvena savo normalų gyvenimą: be jokių košmarų, be vardų ar išvalymo datų paminėjimų. Pradžioje būna sudėtingiau, bet su laiku priimamas susitaikymas su padarytu sprendimu. Atvirkščiai, nepažįstu nei vienos moters, darbe ar artimųjų rate, kuri tame būtų paskendusi ir tai gadintų gyvenimą.
– Ar tos moterys, kurios nesijaučia taip tragiškai, kaip spaudžia visuomenė, yra monstrės? Kodėl vienos gali tęsti gyvenimą toliau, o kitos – ne?
– Tos moterys yra sveikos, normalios ir prisiimančios atsakomybes. Nėštumo nutraukimas neapsprendžia žmogaus kaip asmenybės, ypač, jei tai nepriimama kaip „baisuma“, katastrofa, žmogžudystė ir pan.
Kaip ir anksčiau minėjau, individualiai priklauso, kaip bus priimtas nėštumo nutraukimas. Jei tai bus priimta kaip žmogžudystė, tai galima prieiti ir iki psichozės išsivystymo. Ir šios moterys tikrai kentės, bus sunku funkcionuoti kasdienybėje. Bet jei tai priimame kaip ląstelių rinkinio pašalinimą, tai ir bus suvokiama kaip medicininė procedūra. Ypač, kai tai atliekama medikamentų pagalba ir nereikia intervencijų. Viskas priklausys nuo to, kokiais įsitikinimais gyvensime.
Žinant, kad Lietuvoje vyrauja katalikų tikėjimas, ir mes visi žinome bažnyčios nuomonę apie nėštumo nutraukimus, galime įsivaizduoti, kiek moterų gimdo vaikus, kurių po to nemyli (verčia save juos mylėti). Galime įsivaizduoti, kaip tie vaikai kenčia. Arba tikinti moteris apsisprendžia dėl nėštumo nutraukimo. Tuomet ėda save iš vidaus visą gyvenimą, o kartais tai gali baigtis ir savižudybe.
– Ar nėra taip, kad dalis moterų jaučia būtent primestą kaltę? Nes visuomenė taip spaudžia?
– Tikrai taip. Ir dar kaip stipriai. Galėčiau pasikartoti apie katalikų požiūrį. O papildymui reikėtų pridėti, kad Lietuvoje tolerancijos, kaip vertybės, dar yra labai nedaug. Ką mama pasakys, ką draugai pasakys, KĄ ŽMONĖS PASAKYS... Dėl to, dažniausiai, nieko niekam nesako, tyliai viena išgyvena ir negauna psichologinės pagalbos, kuri labai reikalinga. Todėl labai svarbu mokytis, kad „man neįdomu, ką žmonės pasakys. Man svarbu, kaip aš jaučiuosi“.
– Moterims sakoma, kad jos turi pasirinkimą, bet iš tiesų užkraunamas didžiulis emocinis svoris. Primenama, kad tai gyvenimą visam pakeisiantis sprendimas. Tai ar čia tikrai pasirinkimo turėjimas?
– Vien pasakymas, kad tai gyvenimą pakeičiantis sprendimas, yra netiesa. Bet koks praradimas yra išgyvenamas, priimamas ir grįžtama prie kasdienybės. Jei tame pastringama, tai paskatins psichikos sutrikimų atsiradimą. Vien jau šis įsitikinimas (sprendimas, pakeisiantis visą gyvenimą) yra toksiškas, nes niekas nenori susigadinti gyvenimo su vienu sprendimu. Dėl to ir privedama, kad nėra kito pasirinkimo. Net vaiko gimimas nėra visą gyvenimą pakeičiantis. Taip, keičiasi dalis gyvenimo, bet taip pat jis keičiasi ir be gimdymų.
Lietuvoje daug moterų jaučiasi, kad neturi pasirinkimo. O tai gali privesti taip pat prie savižudybės. Laisvė rinktis labai svarbi sveikai visuomenei.
– Kokį dar spaudimą patiria besilaukiančios, bet kūdikio nenorinčios moterys? Iš šeimos? Partnerio? Kalbu apie tokį, kuris iš pirmo žvilgsnio gali neatrodyti kaip spaudimas.
– Moterų pasaulis tampa nelabai šviesus. Vien jau susigyvenimas, kad aš darau tai ne dėl savęs, kad noriu, o dėl to, kad manęs neatstumtų ir nepaliktų. Nepaliktų šeima, vyras, draugai. Tuomet spaudimas: o ko nesidžiaugi? Taigi jau eik, nusipirksi vežimėlį, nejau tau visai nesmagu, nerūpi? Ko tu pastoviai nelaiminga, juk patapsi mama.
Ir dar tai vadina palaikymu. Reikėtų bėgti kaip nuo gaisro nuo tokių „palaikymų“. Tai yra labai traumuojanti patirtis ir šiuo atveju mažiausiai, ko reikėtų tai moteriai, tai psichoterapijos. Reikia padėti jai priimti šį sprendimą, o galbūt dar būtų laiko ir pakeisti jį. Nes jei rinktis, ar mamos gyvybė, ar embriono, mano akimis moters gyvybė yra svarbiau.
– Moterys turėtų turėti teisę rinktis?
Taip, 100%. Tiesiog TAIP.
– Kokį žodį psichologiniu požiūriu čia turi vaisiaus tėtis? Ar su juo reikia kalbėtis, tartis? Ar moters kūnas – moters reikalas?
– Informuoti perspektyvų tėtį tikrai reikėtų. Seksas yra dviejų žmonių pasirinkimas ir tie abu asmenys yra atsakingi už pasekmes. Kad ir kokios jos būtų. Mano akimis, kad vyras turi teisę išsakyti savo nuomonę, būtina kalbėtis, tartis apie visas baimes, pasidalinti visomis mintimis, abejonėmis kartu, kaip sąmoninga pora. Kad jeigu būtų prieitas sprendimas nutraukti nėštumą, tai nebūtų tokie argumentai, kaip bijau gimdyti, mama supyks, negalėsiu pabaigti mokslų, ką žmonės pasakys ir pan. Tai yra sunkumai, kurie tikrai įveikiami.
O bet tačiau, vyras neturi teisės liepti moteriai gimdyti, jei ji nenori. Gražu, kai pora draugiškai apsisprendžia ir sutaria priimti sprendimą. Bet jei taip nėra, sprendimą priima moteris. Tai ne vyro kūnas. Bet sveikose porose nebūna tokių baigčių. Kai yra abipusė pagarba, tai daroma kartu: ir nėštumo nutraukimas, ir naujos gyvybės priėmimas.
– Sakoma, kad po išvalymo būtinai sugrius santykiai. Ar gali nesugriūti? Ir kodėl neretu atveju visgi sugriūna?
– Jei poros poreikiai ir gyvenimo tikslai išsiskiria, pavyzdžiui, moteris nenori vaiko, o vyras nori, tai nėštumo nutraukimas tikrai sukels didesnę riziką santykiams iširti. Taip pat santykių baigtis priklauso ir nuo jau minėtų įsitikinimų apie nėštumą, embrioną, kada čia jau ta gyvybė prasideda ir pan. Kuo daugiau poros bendrauja, kuo daugiau pažįsta vienas kitą, tuo mažesnė tikimybė, kad santykis sugrius. O neretu atveju daugiau santykiai išyra, nes išsiskiria požiūris. Nepamirškime, kad gyvename Lietuvoje. Tolerancijos trūkumas, aršumas, kritika – tikrai didelės problemos, o lietuviams tai norma. Dėl to ir santykiai sugriūna žymiai dažniau.