– Trumpai papasakokite, kas yra hormonai?
Hormonai yra biologiškai aktyvios medžiagos, gaminamos endokrininių liaukų. Jos patenka į kraują, keliauja kartu tolimais atstumais ir veikia ten, kur randa receptorius. Nesvarbu kur ta medžiaga pagaminta, jai beveik nėra papildomų barjerų, kur kraujas gali pasiekti, ten ji ir gali veikti.
– Kokios yra jų funkcijos?
– Mūsų organizmą valdo dvi sistemos: nervų ir endokrininė arba hormoninė. Nervų sistema dažniausiai veikia greitai, per jutimo organus, nervinius impulsus milisekundžių greičiu. Endokrininė sistema veikia lėčiau, jos tikslas yra mūsų vidų pritaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Patys greičiausi hormonai yra baltyminės prigimties, pavyzdžiui, tokie kaip adrenalinas ir noradrenalinas. Jie gali suveikti per kelias sekundes. Bet įprastai hormonai veikia lėčiau, jie padeda organizmui prisitaikyti: kiek ko reikia pakeičia, pakelia spaudimą, pagreitina metabolizmą, sulėtina. Tam, kad mūsų organizmas veiktų gerai, abi šios sistemos turi sąveikauti ir susiderinti.
– Kokie yra svarbiausi hormonai?
– Organizmui svarbūs beveik visi hormonai. O iš hormoninės sistemos perspektyvos svarbiausios yra endokrininės sistemos liaukos. Jos slypi mūsų smegenyse, pogumburyje su hipofize. Pogumburis gamina reguliacinius hormonus, kurie reguliuoja hipofizės veiklą. Hipofizė gamina savo reguliacinius hormonus, kurie jau savarankiškai keliauja su krauju, reguliuodami kitų liaukų veiklą. Eidami žemyn, sutinkame skydliaukę. Žinomiausi jos hormonai yra tiroksinai. Jie yra gyvybiškai svarbūs, nes reguliuoja metabolizmą. Jei jų sumažėja, žmogus praranda energiją, neturi jėgų, sutrinka metabolizmas, sutrinka gliukozės, riebalų įsisavinimas. Jei jų per daug – žmogus tampa hiperaktyvus. Be to, skydliaukės hormonai reguliuoja mineralų įsisavinimą. Toliau turime kasą. Tai ir virškinimo, ir endokrininės sistemos organas. Kasos hormonai – insulinas, gliukagonas. Jie dalyvauja gliukozės apykaitoje. Kai pavalgome, receptoriai pajunta gliukozę, išsiskiria insulinas, kuris leidžia organizmo ląstelėms įsisavinti gliukozę arba skaitina atidėti ją į atsargas. Gliukagonas, atvirkščiai, atsargas verčia atgal į gliukozę ir aprūpina organizmą energija.
Leidžiamės toliau žemyn, prieiname insktus. Ant jų yra dvi kepurėlės – antinksčiai. Tai dvigubas endokrininės sistemos organas – antinksčių žievė, kur gaminami gliukokortikoidai. Mums žinomiausias yra kortizolis – streso hormonas. Jis padeda organizmui kovoti su stresu, bet jei stresas užsitęsia, jis pradeda veikti žalojančiai: kenkia smegenų ląstelėms, imunitetui. Jei stresas yra trumpas, kortizolis mobilizuoja ir pagreitina gliukozės apykaitą, kad jos būtų daugiau ten, kur reikia, sutelkia jėgas.
Antinksčių viduje yra šerdis, kurią reguliuoja simpatinė nervų sistema (atsakinga už „kovok arba bėk“ atsaką). Šerdis išskiria adrenaliną ir noradrenaliną. Tai tie greitieji hormonai, kai žmogui išsigandus, susijaudinus išsiplečia vyzdžiai, padažnėja kvėpavimas, širdies ritmas. Toliau prieiname lytines liaukas – kiaušides, sėklides. Reikia pabrėžti, kad nėra vyriškų ar moteriškų hormonų, tiesiog moterys turi daugiau vienų, vyrai – kitų, bet tiek moterų, tiek vyrų organizme gaminami tie patys hormonai. Moterų organizme daugiau yra estrogenų ir progesterono, vyrų – daugiau androgenų, kurių pagrindinis – testosteronas.
– Kiek apskritai yra hormonų?
– Šimtai. Dar neminėjau tų, kurie yra smegenyse. O kur dar riebalinis audinys. Jis gamina hormoną leptiną, kuris reguliuoja apetitą. Virškinimo sistemoje, tarkime, skrandyje yra tokių hormonų kaip grelinas, kuris irgi kontroliuoja mūsų valgymą, signalizuoja apie alkio arba sotumo jausmus.
– Hormonai gali turėti įtakos antsvoriui?
– Be abejo, jie turi įtakos antsvoriui, nes jis priklauso nuo to, kiek gauname medžiagų ir kiek jų sunaudojame. Metabolizmą, alkio bei sotumo jausmus reguliuoja hormonai. Patys galime sąmoningai reguliuoti, bet pirminis impulsas ateina iš mūsų organizmo poreikių ir bent trečdaliu yra priklausomas nuo hormonų.
– Kalbėdama apie hormonus, neišskyrėte serotonino – laimės hormono? Ką lemia šis hormonas?
– Kai kalbame apie laimės hormonus, kalbame apie du – serotoniną ir oksitociną. Serotoninas labiau veikia smegenyse, todėl mes jį vadiname neurotransmiteriu. Jis veikia tas struktūras, kurios yra atsakingos už gerą nuotaiką. Bet jis yra atsakingas ne tik už tai. Jis dalyvauja atminties procesuose ir kitur. Kitas, dažniau minimas, yra oksitocinas – jį gamina pogumburis ir siunčia į hipofizę, kur yra saugomas ir išskiriamas dozėmis. Jis keliauja ir po smegenis, ir po visą kūną. Būtent jis sutraukia lygiuosius raumenis gimdymo ir laktacijos metu. Vėliau pastebėta, kad jis atsakingas ir už socialinį ryšį, už prisirišimą prie partnerių, vaikų, komandos narių ir pan. Yra tyrimų, kad didesnį kiekį oksitocino išskiria tie gyvūnai, kurie sudaro ilgalaikes poras, kurie turi tokius pačius prioritetus, ir mažesni kiekiai pas tuos, kurie dažnai keičia partnerius. Bet nėra viskas taip vienareikšmiška. Nes, tarkime, tas pats oksitocinas gali padidinti agresiją. Mama arba tėtis, su aukštu oksitocino lygiu, begindamas savo aplinką, gali neadekvačiai vertinti situaciją.
– Kokie hormonai išsiskiria įsimylėjimo metu?
– Pirmiausia, tas pats oksitocinas, nes jis užtikrina ryšį tarp partnerių. Paskui – dopaminas, jis yra atlygio hormonas. Atlygis gali būti įvairus – seksualinis pasitenkinimas ar tiesiog juntama ramybė su tuo žmogumi. Bet simpatiją lemia ne tik hormonai. Tas pats vyras vienai moteriai gali atrodyti patraukliai, o kitai – ne. Tai tas priklauso ir nuo patirties, nuo aplinkos. Yra žmonių, kurie sako, kad tokie jausmai kaip meilė nuo biologijos nelabai priklauso, juos labiau lemia mūsų patirtis. Aš manau, kad veikia abu.
– Tai kaip yra: ar žmogus kontroliuoja savo hormonus, ar hormonai – žmogų?
– Pirmiausia veikia biologiniai dalykai – hormonai, receptoriai, vandens ir maisto trūkumas. Jie veikia mūsų gilesnes, požievyje esančias smegenų struktūras, inicijuoja tokius dalykus kaip alkis, troškulys, miegas, lytinis potraukis, emocijų primityvios išraiškos, refleksai ir kt. Kita vertus, yra žinoma, kad mūsų kaktinė žievės sritis atsakinga už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą ir sąmoningo elgesio organizavimą. Jei pamatome kažką labai baisaus ir iš baimės norime bėgti, galime priversti save nebėgti arba priversti save lėčiau kvėpuoti ir nurimti. Tai hormonai kartu su autonomine nervų sistema sukelia pirminę reakciją, bet mes sąmoningai galime ją sukontroliuoti, žinoma, ne visada.
– O kokią įtaką ir kurie hormonai turi išvaizdai?
– Dar vaisiuje, priklausomai nuo žmogaus lyties, pradeda veikti hormonai. Jei žmogus turi Y chromosomą, tai yra, vystosi berniukas, jame pradeda gamintis testosteronas. Tai reiškia, kad jis kaups daugiau baltymų, raumenų, kaulai bus didesni, daugiau eritrocitų kraujyje ir kt. Žmogus formuojasi vyrišku, fiziškai stipresniu ir didesniu. Kai testosterono yra mažiau, riebalų kiekis tam tikrose kūno vietose bus didesnis, mažesnis eritrocitų kiekis ir hemoglobino koncentracija, lygesnė oda, kaulai anksčiau sustoja augti, dėl to ūgis gali būti mažesnis, nors tą lemia dar ir augimo hormonas. Nuo hormonų priklauso kūno plaukuotumas – lytims jis skirtingas. Jei androgenų kiekis didesnis, plaukuotumas gali padidėti.
– Ar dėl sunkios paauglystės galima apkaltinti hormonus?
– Taip. Jei nupaišytume smegenis ir raudonai pažymėtume vietas, kuriose yra hormonų receptoriai, raudonuotų visos smegenys. Jie veikia beveik visas smegenų struktūras. Kita vertus, viskas priklauso nuo to, apie kokius hormonus kalbėsime. Jei apie riebalinės kilmės hormonus (kortizolį, lytinius hormonus), jie labai lengvai praeina pro visas biologines membranas, tai reiškia, kad į smegenis papuola be jokių barjerų. Jie gali moduliuoti ir moduliuoja žmogaus elgesį. Pirmiausia vaikystėje, formuojantis smegenims, paskui – paauglystėje. Paauglystė yra trečias ekstremalus periodas gyvenime (pirmasis – ankstyvasis prenatalinis, antrasis – iškart po gimimo), kada smegenys labai stipriai keičiasi, sparčiai vystosi aukštesnio lygio sritys, atsakingos už interpretaciją. Vystosi kaktinė žievė, kuri lemia sprendimų priėmimą, asmenybės bruožus, savęs įvertinimą, motyvaciją. Hormonai su smegenimis labai glaudžiai bendradarbiauja, todėl šis etapas ir yra sudėtingas.
– Ar visus žmones hormonai veikia vienodai?
– Ne. Vienus – labiau, kitus – mažiau. Tarkime, kad ir moterims – vienoms PMS būna stipresnis, kitoms – silpnesnis. Nors tai nėra įrodyta, bet pastebima, kad, kai žmogus vystosi, statomas toks karkasas, ant kurio veiks hormonai. Jei ankstyvoje vaikystėje žmogus patyrė daug streso arba turėjo mitybos sutrikimų, trūko maisto medžiagų, gali būti, kad besiformuojančios smegenys susiformavo taip, kad jos bus jautresnės hormonų poveikiui ir jų neigiamai įtakai. Todėl aplinkos stimulai, kurie kitam žmogui būtų vidutinio stiprumo, jautrų žmogų gali veikti stipriau.
– Užsiminėte apie PMS. Ar gali hormonai taip stipriai keisti nuotaikas?
– Dėl PMS, tiksliai pasakyti dar negali niekas – trūksta tyrimų, nors šiuo metu jų vis daugėja. Tačiau mano žiniomis, PMS lemia bent du dalykai. Periodu tarp ovuliacijos ir kitų menstruacijų, gimdoje susiformuoja stora gleivinė su daug medžiagų. Gimda ruošiasi implantacijai, jei ji neįvyksta, gleivinė bus išplauta, panaikinta. Tam kad organizmas ją išvalytų, vyksta mini uždegiminis procesas. Jei organizme kur nors vyksta uždegimas, nervinė sistema informuojama, kad kažkas negerai. Normalu, kad tada nuotaika prastėja. Kitas faktorius – to periodo (nuo ovuliacijos iki kitų menstruacijų pradžios) viduryje moters organizme padidėja progesterono kiekis, nes kiaušidėse susiformavęs geltonasis kūnas jį gamina. Šis smegenyse sąveikauja su slopinančio neuronešiklio GABA receptorias. Tai reiškia, kad progesteronas mus daro lėtesnius, mažina nerimą, gal net migdo (ypač kai jo stipriai padidėja nėštumo metu). Prieš pat mėnesines, kada dažniausiai ir pasireiškia PMS, yra labai ryškus ir greitas progesterono lygio kritimas. Tas pats įvyksta moterims po gimdymo, kai pasišalina placenta. Tada progesteronas nukrenta per pusvalandį. Prieš mėnesines – per kelias dienas. Kartu su juo išnyksta ir buvęs raminantis poveikis. Toms moterims, kurios yra labiau jautrios hormonų poveikiui, gali pasireikšti neigiami psichologiniai simptomai, kitos labiau junta fizinį diskomfortą.
– Menopauzė – taip pat yra laikotarpis, kurio nemalonius pojūčius irgi lemia hormonai?
– Taip, menopauzės metu nustoja gamintis įprasti moteriški hormonai – progesteronas ir estrogenas. Jie turi tikrai reikšmingą poveikį mūsų smegenų ląstelėms: saugo neuronus nuo neigiamo kortizolio poveikio, palaiko jų gyvybingumą, dalyvauja naujų neuronų susidaryme (hipokampe). Jie turi įtakos ir odai, ir kaulams, ir riebaliniam sluoksniui. Kai jų nelieka, prasideda poveikis, dėl kurio daugelis moterų nerimauja.
– O vyrų organizme? Ar nuolat gaminasi testosteronas?
– Vyrų organizme testosterono pradeda mažėti nuo maždaug 25-erių metų. Ir mažėja vidutiniškai po procentą per metus. Jų potencialas labai lėtai, bet pradeda kristi. Tik skirtumas nuo moterų tas, kad nėra tokio staigaus kritimo. Todėl vyrų organizmas lengviau prie tokių pokyčių prisitaiko. Be to, iki pat 90-imties metų testosterono lygis vyrų organizme vis tiek išlieka gana aukštas. Nors galima pastebėti, kad vyresniems vyrams ima mažėti raumenų masė. Be to, testosterono mažėjimas irgi siejamas su nuotaikos pokyčiais, lytine potencija bei spermatozoidų kiekiu ir su įvairių kitų organų veikla. Taigi tikrai nėra taip, kad dėl besikeičiančių hormonų „nuskriaustos“ yra tik moterys, tiesiog apie vyrų šią būseną, kuri vadinama andropauze, kalbama daug mažiau, nors tai tikrai nėra mažiau svarbu.