Šventasodžio bendruomenė
Tikslų skaičių, kiek šiuo metu Lietuvoje yra „anastasijiečiais“ save vadinančių žmonių, pasakyti sunku. Nuo tradicinių sektų šį naująjį religinį judėjimą skiria tai, kad jis neturi vieno lyderio ar hierarchijos struktūros. Kaip „Delfi“ pasakojo Šventasodžio giminės sodybų gyvenvietės įkūrėja Ingrida Žitkauskienė, „anastasijiečiais“ ji laikanti visus, kurie perskaitė Vladimiro Megrė knygų seriją „Skambantys Rusijos kedrai“ – 10 „žaliųjų knygų“.
2016 metais, Lietuvos ekogyvenviečių ir giminės sodybų tinklo duomenimis, Lietuvoje buvo 40 giminės sodybų gyvenviečių, įskaitant ir vienkiemius, kuriuose glaudėsi po vieną šeimą tikintis, kad bendraminčiai prisijungs vėliau. Be šių gyvenviečių dar buvo 6 ekogyvenvietės. Abu sąrašai šiuo metu jau pasenę, interneto svetainės veikla sustabdyta.
Šventasodžio giminės sodybų gyvenvietėje kol kas nuolat gyvena 3 šeimos, tačiau I. Žitkauskienė dideliame gamtos plote norėtų sutalpinti 20 giminės sodybų.
„Skambančių Rusijos kedrų“ knygas parašęs V. Megrė nurodė, kad giminės sodybų bendruomenes reikėtų kurti 150 hektarų sklypuose, o kiekvienai šeimai turi tekti po 1 hektarą, tačiau „anastasijiečiai“ ne visada linkę laikytis šių taisyklių ir knygose pateikiamas gaires interpretuoja savaip. Pavyzdžiui, I. Žitkauskienės teigimu, lietuviams 1 hektaro per maža, todėl čia kuriasi didesnės giminės sodybos.
Kuo skiriasi giminės sodybos ir ekokaimai?
Giminės sodybos – centrinė visos V. Megrė sukurtos ideologijos ašis. Autorius savo asmeninėse paskyrose ir per mitinės Sibiro atsiskyrėlės Anastasijos – personažo, kurį pats ir sukūrė – mokymus ragina „anastasijiečius“ reikalauti teisių kurtis 1 hektaro sklypuose, kurie turėtų būti perleidžiami be jokių mokesčių ir su paveldėjimo teise. Būtent būtinybė perduoti giminės sodybas iš kartos į kartą ir šeimos rolė jas skiria nuo ekogyvenviečių, kurių pavadinimas pastaraisiais metais dažniau pasigirsta viešumoje.
Kaip pasakoja I. Žitkauskienė, giminės sodybas ir ekogyvenvietes sieja tai, kad abu šiuos konceptus vienaip ar kitaip įkvėpė V. Megrė knygos, tačiau dėl moteriai nežinomų priežasčių kai kurios gyvenvietės panoro atsiriboti nuo sąsajų su V. Megrė konceptu ir ėmė vadintis ekokaimais arba ekogyvenvietėmis. Pastarosios sąvokos, kaip pasakoja I. Žitkauskienė, artimesnės iš Vakarų atėjusiam hipių judėjimui, kur buvo akcentuojamas gyvenimas komunose, todėl jai yra svetimos.
Tiek giminės sodybų bendruomenėse, tiek ekogyvenvietėse puoselėjamos panašios vertybės – gyvenimas darnoje su gamta, ekologiškos produkcijos auginimas, senieji amatai. Esminis šias gyvenvietes skiriantis bruožas – šeimos svarba. „Anastasijiečių“ įsitikinimu, giminės sodybai tenka sakralus vaidmuo, tai – vieta, kur vyksta visas šeimos gyvenimas. Būtent giminės sodyboje turi būti pradėtas, išnešiotas, pagimdytas ir užaugintas vaikas. Toje pačioje vietoje amžino poilsio turi atgulti ir protėviai, kuriems kuriamas sodas, sodinami medžiai.
Knygose pateikiami aiškūs reikalavimai, kas turi atsidurti giminės sodyboje – dalis jos ploto apsodinta mišku, dalis skirta daržui, kuriame būtų auginamas maistas šeimai, dalis – pačiai sodybai, kuri tampa centrine šeimos gyvenimo ašimi. Ne mažiau svarbu, kad giminės sodyboje būtų vandens telkinys, natūralus ar iškastas žmogaus. Visi šie elementai reikalingi tam, kad būtų atkurta natūrali ekosistema – sugrįžtų gyvūnai ir paukščiai.
I. Žitkauskienė vaizdžiai pasakoja, kaip įkūrus giminės sodybas atsigauna nualinti žemės plotai Rusijoje, kur likę tik pusdykumės. Pasak jos, pasodinus medžių ir palaukus 20 metų čia susikuria tikros žaliosios oazės, pradeda dygti grybai, augti uogos, sugrįžta voveraitės ir stirnos, o žmonės su gyvūnais gyvena harmonijoje.
Moters įsitikinimu, tai, ką rusams tenka atkurti, lietuviai gali išsaugoti, nes Baltijos valstybės – itin palankios giminės sodybų kūrimui, mat nemaža dalis gyventojų ir dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo be kaimo, dažniausiai iš senelių ar prosenelių turi paveldėję sodybas, kurias tereikia prižiūrėti.
Iš pirmo žvilgsnio giminės sodybų gyvenvietės atrodo kaip utopiniai rojaus kampeliai Žemėje, tačiau į juos lemta pakliūti ne visiems. „Anastasijiečiai“ nori, kad juos suptų tik tie žmonės, kurie skaitė V. Megrė knygas.
Nepolitikuojantys tradicinių vertybių gynėjai
„Anastasijiečių“ ideologijoje V. Megrė knygos – svarbiausias šventraštis. Tik pavyzdingai sekant jose išdėstytą filosofiją žmogus gali įgyti tokių pat galių, kuriomis pasižymi mitinės vedrusų rasės atstovė Anastasija, o jos talentų sąrašas įspūdingas – nors pristatoma kaip paprasta moteris, Sibiro gyventoja geba vienu metu būti ir praeityje ir ateityje, stebuklingai gydyti žmones, bendrauti telepatiškai, teleportuotis. Ji moka visas kalbas, žino daugiau, nei parašyta bet kurioje knygoje, o jos mintys gali keisti pasaulį.
Dėl daugybės talentų V. Megrė antrojoje savo knygoje Anastasiją pavadina „pinigų darymo mašina“, pasiūlo jai keltis į miestą ir kartu pradėti verslą.
Gyvenantys giminės sodybose namus stengiasi statyti iš natūralių medžiagų, kad namas kvėpuotų, o jam sugriuvus liktų kuo mažiau šiukšlių. Tokiose bendruomenėse propaguojama ekologinė žemdirbystė, nenaudojant cheminių trąšų ar sunkiosios žemės ūkio technikos.
Dažnai „anastasijiečiai“ propaguoja vegetarizmą ar veganizmą, tačiau tai nėra būtina sąlyga. Kai kurios gyvenvietės sutaria dėl savo bendruomenės taisyklių, kaip tvarkyti ūkį. Pavyzdžiui, Šventasodžio bendruomenės gyventojai gyvulių neaugina maistui. Jei yra poreikis, mėsos įsigyja už gyvenvietės ribų. Tiesa, sekant Anastasijos mokymą, idealiu atveju, šeimos turėtų užsiauginti maisto pačios savo sklype ir maitintis kuo natūraliau, valgyti tik lengvai, nes knygose pabrėžiama, kad būtent taip maitinosi Anastasija – ji buvo veganė, be to, jos mityba buvo lyg kvėpavimas, ji valgė tik labai lengvą maistą.
„Anastasijiečiai“ tvirtai puoselėja tradicinės šeimos sampratą, jų ideologijoje nėra vietos tos pačios lyties poroms. Vyro ir moters santykių aukščiausia išraiška – vedybos. Santykiai už santuokos ribų nepateisinami, nors pats V. Megrė, kaip pasakoja knygose, siekė permiegoti, o vėliau dar ir susilaukė dviejų vaikų, su atsiskyrėle Anastasija nepaisant to, kad tuo metu pats buvo vedęs.
Santykius tarp vyro ir moters „anastasijiečiai“ apibrėžia „meilės erdvės“ kūrimu. Kai sutuoktiniai sukuria „meilės erdvę“, o joje gimsta vaikas, tik tuomet jis gali išaugti harmoninga asmenybe.
V. Megrė idėjų sekėjai taip pat turi griežtą požiūrį į vaikų auklėjimą. I. Žitkauskienės teigimu, tradicinių šeimų vaikams nesuteikiamos geros sąlygos valstybinėse švietimo įstaigose, todėl ieškoma būdu, kaip atžalas auklėti patiems. To siekiama pasirinkus alternatyvias mokyklas. Dažniausiai tokiomis tampa Valdorfo pedagogikos principais veikiančios įstaigos, kuriose akcentuojamas holistinis požiūris į ugdymą ir mokymas per patirtis.
I. Žitkauskienė, kaip geruosius mokyklų pavyzdžius, mini Melkio ir Kardokų mokyklas – jose skiriamas didesnis dėmesys mokinių ryšiui su gamta, grūdinimosi praktikoms, fiziniui aktyvumui. Be to, čia į ugdymo procesą dažniau įtraukiami tėvai, kurių vaidmuo vaiko formavimuisi ypač akcentuojamas „anastasijiečių“ ideologijoje.
Dar dažniau judėjimui priklausančios šeimos siekia gauti leidimą vaikus mokyti namuose, kur tėvai turėtų nevaržomą laisvę ugdyti palikuonis taip, kaip jiems atrodo tinkama.
Ne visiems „anastasijiečių“ gyvenimo būdas ir filosofija Lietuvoje atrodo priimtini. „Delfi“ kalbintas šaltinis, kuris pageidavo likti neįvardintas, glaudžiai susijęs su bendruomene ir anksčiau prisidėjęs prie jos puoselėjimo ir idėjų sklaidos, piktinosi, kad „anastasijiečiai“ – godūs, judėjime ir su juo siejamoje organizacijoje klesti materializmas ir pasiūlė Anastasijos garbintojams keliauti ten, kur skamba kedrai – į Sibirą.
Apie politiką ar rusišką savo ideologijos kilmę „Delfi“ kalbinti „anastasijiečiai“ šnekėti vengė, iš karto bandė keisti temą. Pasak I. Žitkauskienės, bendruomenės nariai nepolitikuoja ir bando ramiai gyventi, kol politikai žaidžia savo žaidimus. Be to, V. Megrė knygų skaitytoja akcentavo, kad rašytojas turi ir ukrainiečių bei baltarusių kraujo, o knygos buvo parašytos prieš 30 metų, kai geopolitinė padėti ir santykiai su Rusija buvo visai kitokie.
„Turėkim omeny, kad Megrė parašė tas knygas parašė prieš 30 metų. Prieš 30 metų Ukrainos ir Rusijos tautos buvo labai draugiškos tarpusavyje, susigiminiavusios, buvo labai glaudūs ryšiai ir ekonominiai ir giminystės ryšiai. Ir niekas tada negalėjo pagalvoti, kad kažkada bus tokia geopolitinė situacija, kad tos tautos kariaus. Tai tie geopolitiniai virsmai jie vyksta, jie visada vyksta ir mes tikrai nežinom, kas bus po 5 metų, po 10 metų, po 20 metų, kas su kuo draugaus, kas su kuo kariaus. Mes šito nežinom. Tai taip ir yra, kad politikai žaidžia savo karinius žaidimus, o žmonės stengiasi išgyventi“, – komentavo I. Žitkauskienė.
Socialiniuose tinkluose su „anastasijiečių“ bendruomene Lietuvoje siejamose paskyrose taip pat bandoma užgniaužti bet kokias politines diskusijas ir kritiką Rusijos režimui. Pasisakoma už taiką, harmoniją, draugystę. „Delfi“ pavyko identifikuoti 8 aktyvias „anastasijiečių“ grupes „Facebook“ tinkle. Didžiausia jų – Šventasodžio bendruomenės įkurta grupė, kurią administruoja I. Žitkauskienė. Šiuo metu grupė turi 1,3 tūkst. sekėjų.
Visos analizuotos „anastasijiečių“ grupės nebuvo itin aktyvios, jų dalyviai daugiausia dalinosi praktine informacija apie gamtinę žemdirbystę, giminės sodybų kūrimą, bendruomenės šventes ir kai kuriuos V. Megrė knygų konceptus. Pastebima, kad visose grupėse Rusijos pradėtas karas Ukrainoje nesulaukė jokių reakcijų ir neiššaukė diskusijų.
Socialiniuose tinkluose bendraujantys „anastasijiečiai“ sujudo tik dėl dviejų praėjusių metų vasaros įvykių – kai „suverenais“ save laikanti Vilčinskų pora iš globos namų pagrobę 3 savo vaikus mėgino juos išsivežti į Baltarusiją ir su „anastasijiečių“ bendruomene tiesiogiai susijęs įvykis, kai V. Megrė idėjų sekėjas Algirdas Švanys, pagrobęs savo kūdikį, nelegaliai mergaitę išgabeno į Rusijos teritoriją, Kaliningrado sritį.
Dėl šių įvykių „anastasijiečių“ nuomonės išsiskyrė – vieni socialiniuose tinkluose ragino nenurašyti vaiką pagrobusio A. Švanio ir suteikti jam antrą šansą bei užstojo Vilčinskus, kiti griežtai pasmerkė tokį tėvų elgesį kaip netinkamą ir traumuojantį vaikus. I. Žitkauskienė taip pat negailėjo kritikos A. Švaniui ir suabejojo, ar jis apskritai buvo skaitęs V. Megrė knygas, nes, pasak jos, knygų skaitytojai taip nesielgtų.
Kaip gauti žemės
Nors kalbinti lietuviai „anastasijiečiai“ bet kokių politinių temų vengė, jų bendraminčiai Rusijoje savo veiksmais rodo kitokį pavyzdį. V. Megrė knygų skaitytojų klubai, anksčiau buvę tik nekaltais literatūros būreliais, netrukus po pirmų knygų išleidimo ėmėsi praktinės lyderystės sukurti rojų Žemėje ir apstatyti užmirštus gamtos kampelius giminės sodybomis.
Supratimas, kad reikia ne tik skaityti ir permąstyti, bet ir praktiškai įgyvendinti išgalvotos Sibiro atsiskyrėlės padiktuotas idėjas tapo tam tikru lūžiu „anastasijiečių“ bendruomenėje. Dalis knygų skaitytojų nuo judėjimo nutolo, supratę, kad šis hobis gali pareikalauti per daug pastangų, tačiau tuo pačiu pokyčiai suteikė galimybę iškilti judėjimo lyderiams, kurie vėliau būrėsi į organizacijas, asociacijas ir siekė politikų palankumo.
Ketvirtoje „Skambančių Rusijos kedrų“ knygoje V. Megrė, reaguodamas į sparčiai augančią Anastasijos sekėjų bendruomenę, iškelia idėją steigti politinę partiją. Šios partijos tikslas turėtų būti žemės reforma – valdžia kiekvienai šeimai privalo skirti 1 hektarą žemės giminės sodybai įkurti. Žemė turi atitekti šeimai su teise ją paveldėti, už sklypą neturėtų būti imami jokie mokesčiai.
Kad „anastasijiečiams“ būtų lengviau reikalauti savo teisių, V. Megrė nurodė gaires, ką turi daryti bendruomenės nariai, kad pavyktų gauti valdžios malonių ir įkurti giminės sodybas:
1. Oficialiai užregistruoti visas iniciatyvas ir skaitytojų auditorijas visoje šalyje;
2. Kiekvienoje organizacijoje išrinkti vadovą, kuris už atlygį atstovaus visiems organizacijos interesams;
3. Atitinkamoms institucijoms pateikti oficialius prašymus dėl žemės sklypo skyrimo; turtas turi būti ne mažesnis kaip 150 hektarų, t.y. jo turi užtekti 150 giminės sodybų;
4. Ieškoti profesionalios pagalbos, kuriant pavyzdinį Anastasijos gyvenviečių projektą;
5. Paskirtoje vietovėje pradėti giminės sodybų kūrimą;
6. Inicijuoti plačią Anastasijos gyvenvietės projektų diskusiją žiniasklaidoje.
Maždaug tuo pačiu metu V. Megrė parašė atvirą laišką Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, informuodamas jį apie „anastasijiečių“ judėjimą, jo tikslus ir planus įkurti naują politinę jėgą.
2001 metais V. Megrė paliepus, Rusijoje pradėjo kurtis „anastasijiečių“ organizacijos. Tais pačiais metais valdžios atstovai iš organizacijų gavo oficialius prašymus suteikti žemės sklypus giminės sodyboms kurti.
Svarbu ir tai, kad 2001 metų rugsėjį pats V. Megrė savo kalboje pabrėžė judėjimo decentralizacijos principą ir tokiu būdu atsiribojo nuo savo, kaip aiškaus judėjimo lyderio, vaidmens. Kalboje akcentuota bendradarbiavimo tarp regionų ir Anastasijos organizacijų svarba, tačiau taip pat ir būtinybė tvarkytis savarankiškai.
Kaip samprotauja Baltarusijos sektų ir naujųjų religinių judėjimų ekspertas Vladimiras Martinovičius, šios kalbos greičiausiai reikėjo tam, kad ateityje būtų išvengta vidinių kovų dėl to, kas užims aukščiausias pozicijas judėjimo hierarchijoje. Taip pat galimai V. Megrė nujautė, kad su chaotiška „anastasijiečių“ plėtra jis pats gali nesusitvarkyti, todėl savo „vaikus“ paleido į laisvę.
Ne visiems „anastasijiečiams“ vienodai lengvai sekėsi išsikovoti žemės. Vienų grupių siųsti prašymai buvo patenkinti ir joms, vietos valdžios leidimu, iš tiesų skirti žemės plotai, kiti liko it musę kandę. Siekti savo tikslų padėjo geras įvaizdis bendruomenėse – „anastasijiečiai“ puolė organizuoti šiukšlių rinkimo talkas, medelių sodinimo akcijas. Iki šiol rusų žiniasklaidoje apstu pranešimų apie „anastasijiečių“ įkurtas organizacijas, kurios imasi lyderystės ekologijos ir aplinkosaugos kontekste.
Metas, kai euforijos apimti Anastasijos mokymo sekėjai ima burtis į giminės sodybas ir praktiškai įgyvendinti V. Megrė idėjas, labai palankus knygų autoriui. Šiuo laiku kasmet ne tik parašomos ir išleidžiamos naujos knygos, bet ir oficialiai įregistruojamas „Skambančių Rusijos kedrų“ prekės ženklas. Be naujų knygų leidybos V. Megrė randa ir kitą užsiėmimą – teismo procesuose kariauti dėl autoriaus teisių ir užgniaužti bet kokius bandymus nelegaliai naudoti jo prekės ženklo vardą.
Bėdos rojuje
Populiarėjant judėjimui neišvengta ir kritikos pirmiausia išsakytos pačių „anastasijiečių“ lūpomis. Mažai praktikos gamtoje turintys miestiečiai, pakerėti „naujojo amžiaus“ idėjų, meta darbus, parduoda butus ir mėgina kurti naują gyvenimą dykvietėse, dažniausiai be elementarių patogumų – elektros, vandens, nuotekų.
Tai – metas, kai didelė dalis Anastasijos gerbėjų supranta, kad rojų Žemėje įkurti ne taip jau lengva. Be trąšų ir žemės ūkio technikos įsivaizduotas Edenos sodas atrodo skurdokai, ypač jei nepasisekė gauti derlingo hektaro, be to, naujose gyvenvietėse trūksta būtiniausios infrastruktūros.
Atsiranda ir tokių, kurie bando pasinaudoti naujakuriais bendraminčiais. Žiniasklaidoje pasirodo pranešimų apie didelius žemės plotus valdančius judėjimo lyderius, kurie vėliau nesąžiningai juos bando perleisti kitiems, įtikindami naujokus parduoti mieste turimą turtą, o gautus pinigus atiduoti jiems už teisę įgyti vieną hektarą besikuriančioje giminės sodybų bendruomenėje.
Tai dar ne viskas – kartais šie hektarai „perleidžiami“ be jokių dokumentų, tik pasitikint vienas kito garbės žodžiu, ir keliauja iš vienų rankų į kitas, kol bendruomenių lyderių banko sąskaitos pučiasi. Žiniasklaidoje aprašytas prieš 20 metų įvykę atvejis, kai žurnalistė apsimetė norinti prisijungti prie „anastasijiečių“ bendruomenės. Bendruomenės lyderiai smalsiai klausinėjo, kodėl ji nori pabėgti iš miesto, kiek turto turi, koks jos socialinis statusas.
Pasakius, kad ketina mieste perduoti butą, vyresnieji kone iš karto pasakė prisijungimo prie bendruomenės kainą – pirmiausia teks sumokėti 37,5 tūkst. rublių, o vėliau bus atsiskaitoma pardavus butą. Tada moteris galės pasiimti savo hektarą. Tiesa, žurnalistė pastebėjo, kad „anastasijiečiams“ žemės plotą neatlygintinai skyrė vietos savivaldybė, todėl teisės jį parduoti bendruomenė neturi. Visi naujakuriai gali įsikurti tik bendru sutarimu, o kilus kivirčams ar apsigalvojus siūloma tiesiog išsikelti. Taip žmogus lieka ir be turėtų pinigų, ir be vietos gyventi, o jo hektaras perduodamas naujam Anastasijos sekėjui, tikintis, kad ir jis ilgai žemėje neužsibus.
Egzistuoja ir kita žemės machinacijų schema – kai „anastasijiečiai“ užima žemės ūkio paskirties plotus ir juose vykdo nelegalią statybą. Nelegaliai įkurtas sodybas vėliau bandoma parduoti išpūstomis kainomis, o situacija laiku nepasidomėję naivūs pirkėjai rizikuoja, kad sklypuose esantis turtas teismo sprendimu bus tiesiog nugriautas.
Garsiausias Rusijos antivakseris
Įtartinos žemės perdavimo schemos – ne vienintelė priežastis, kodėl kartais „anastasijiečiai“ Rusijoje patraukia teisėsaugos dėmesį. Dažnai šiuo judėjimu susižavėję miestiečiai, trokštantys išsilaisvinti iš kapitalizmo ir technokratijos gniaužtų, neturi jokios gyvenimo gamtoje patirties, pervertina savo gebėjimus gyventi taip, kaip mokė Sibiro atsiskyrėlė.
Nesugebėjimas blaiviai įvertinti situacijos veda prie skaudžių pasekmių. Pavyzdžiui, 2013 metais prie Gelendžiko miesto, Krasnodaro regione, pareigūnai aptiko dviejų Baltarusijos piliečių kūnus. 30 ir 31 metų amžiaus moterys pusę metų buvo ieškomos, galiausiai jas rado sušalusias palapinėje miške, kūnai išbuvo šaltyje du mėnesius. Iš surinktų įrodymų paaiškėjo, kad abi baltarusės buvo įtikėjusios Anastasijos mokymais, ieškojo ryšio su gamta.
Tokia vieta apsigyventi palapinėje pasirinkta neatsitiktinai, mat netoliese yra išlikusių dolmenų – senovinių megalitinių statinių – kurie traukia sektantus ir žiniuonis iš visos šalies. Anastasijos judėjime dolmenai turi ypatingą reikšmę. Antrojoje V. Megrė knygoje rašoma, kad prieš 25 tūkst. metų senųjų slavų vedrusų išminčiai prisiglaudė dolmenuose ir pasinėrė į amžinąją meditaciją. Nors jų kūnai greitai sunyko, sielos ir mintys išliko. Todėl, norėdami pabendrauti su protėviais ir pasisemti jų išminties, „anastasijiečiai“ vykdo piligriminius žygius prie dolmenų.
Senovės išmintį kai kurie Anastasijos mokymų sekėjai bando pasiekti ir kitais būdais – neigdami šiuolaikinę pažangą ir mediciną. V. Megrė knygose užkoduotas nepasitikėjimas šiuolaikine medicina, gydytojais ir raginimas sudėtingas problemas, kurioms dažnai reikalingos ekspertinės žinios, spręsti patiems net ir neturint tokių kompetencijų.
Tokia doktrina dažnai atsisuka prieš juos pačius. Rusiška žiniasklaida mirga atvejais, kai Anastasijos mokymo sekėjai nesusitvarko su gyvenimiškais iššūkiais.
2019 metais Žemutinio Naugardo mieste, Rusijoje, sutuoktiniai, svajoję įkurti giminės sodybą ir skaitę Vladimiro Megrė knygas, Irina ir Andrėjus Vlasovai, buvo nuteisti už tai, kad numarino savo vaiką Jaromirą badu. 2,5 mėnesių amžiaus berniukas, nors gimė visiškai sveikas, po kelių savaičių atsidūrė intensyvios terapijos skyriuje, kur medikams nepavyko išsaugoti jo gyvybės. Kūdikis buvo visiškai išsekęs dėl ilgalaikio bado, svėrė tik kiek daugiau nei 2 kilogramus. Dėl to galiausiai prieš mirtį apako ir paniro į komą.
Iš surinktų įrodymų aišku, kad tėvai kelias savaites nemaitino vaiko, o jo sveikatai ėmus blogėti nesikreipė į medikus dėl to, kad jautė nepasitikėjimą šiuolaikine medicina, net ir kūdikiui mirus dėl to kaltino medikus. Poros namuose rasta „Skambančių Rusijos kedrų“ knygų, amuletų, talismanų. Ekspertai pastebi, kad judėjimai, kuriais propaguojamas lengvas valgymas, maitinimasis saule ar oru, gali būti potencialiai pražūtingi tokiais mokymais įtikėjusiais žmonėmis.
Yra ir daugiau panašių istorijų, kai judėjimui prijaučiantys žmonės nesusitvarko su tėvystės iššūkiais. 2011 metais Miaso mieste, Čeliabinsko regione, gyvenusi moteris nužudė savo 9 mėnesių dukrą dėl to, kad ši pradėjo verkti ir motiną ištiko nervinis priepuolis. Nors tyrėjai nenustatė motinos sąsajų su sektomis, be to, ji ne kartą lankėsi pas psichiatrus, tai, kad moteris jautė simpatiją „anastasijiečių“ judėjimui liudija nužudymo dieną nutikęs įvykis.
Žudikė, įvykdžiusi nusikaltimą, nuėjo į mokyklą pasiimti vyresniosios dukters, kuri tuo metu buvo pamokose. Mokyklos direktorės paklausta, kodėl nori pasiimti dukrą, moteris pradėjo cituoti Anastasijos knygų ištraukas, minėjo Vladimirą Megrė. Jos bute tyrėjai rado šio autoriaus knygų.
Iškalbingas ir faktas, kad „anastasijiečių“ judėjimo veikloje aktyviai dalyvavo ir įtakingiausias antivakseris rusakalbiame pasaulyje, pasivadinęs pseudonimu „Anton Amantonio“. Žurnalistams pavyko nustatyti, kad po šiuo vardu slepiasi Anatolijus Ulanovskis. Kartu su sutuoktine Ruzena Melenkovič, kuri, beje, tyrimo metu turėjo Izraelio gydytojo licenciją ir dirbo stažuotoja vienoje klinikoje Safedo mieste, Šiaurės Izraelyje, A. Ulanovskis aktyviai skleidė prieš skiepus nukreiptą dezinformaciją rusų kalba ir net išleido apie tai knygą. 2000 kopijų tiražu išleista knyga buvo išparduota per 24 valandas.
Į šį leidinį nedelsiant sureagavo įtakingi Rusijos gydytojai, dalis jų paskelbė nutraukiantys bendradarbiavimą su A. Ulanovskio knygą išleidusia leidykla. Kilus skandalui leidykla galiausiai paskelbė stabdanti prekybą leidiniu, bet faktiškai tai reiškė tik atsisakymą leisti papildomus suplanuotus jos tiražus. Internete elektroninis knygos variantas liko prieinamas.
Svarbu paminėti, kad tai – ekstremalaus įtikėjimo V. Megrė sukurta mąstymo sistema atvejai. Judėjimas plačiai paplitęs visoje Rusijoje ir aplinkinėse šalyse, o kadangi neturi aiškios hierarchijos, sudėtinga įvertinti situaciją kiekvienoje giminės sodybų bendruomenėje.
Kelias į politiką
Aišku tai, kad nuo pat judėjimo atsiradimo „anastasijiečiai“ buvo smarkiai orientuoti į V. Megrė idėjų įgyvendinimą praktikoje ir numatė, kad lengviausias kelias tai padaryti – aktyvus dalyvavimas politikoje ir flirtas su Kremliaus režimu.
2006 metais V. Megrė savo komunikacijos kanalais išplatino raginimą „anastasijiečiams“ rinkimuose balsuoti už valdančiąją Rusijos partiją „Vieninga Rusija“ (rus. „Единая Россия“), palaikančią V. Putiną. Duodamas instrukcijas V. Megrė buvo labai tikslus – judėjimo nariai turėtų apsilankyti visuose savo miestų partijos skyriuose, išreikšti solidarumą „Vieningai Rusijai“ ir dalyvauti vietiniuose partijos projektuose. Kad įsitraukimas būtų didesnis, pridurta, kad būtent ši partija iki galo laikosi Anastasijos įsakymų.
Sunku pasakyti, kodėl V. Megrė išreiškė tokį šiltą pritarimą būtent šiai politinei jėgai. Judėjimą analizavęs V. Martinovičius svarsto, kad taip galėjo nutikti dėl paties V. Megrė galimo įsitraukimo į partijos veiklą, vilties, kad ši partija mainais už palaikymą padės įgyvendinti jo paties idėjas arba dėl Rusijos slaptųjų tarnybų spaudimo. Kad su politiniu spaudimu Anastasijos sekėjai susidurdavo liudija istorija iš Baltarusijos, kai V. Megrė skaitytojų klubai, Baltarusijos saugumiečiams išsiaiškinus, kad dalis jų prezidento rinkimuose palaikė opozicijos kandidatą, buvo nuolat tikrinami, o kai kuriuos skaitytojų klubus net teko uždaryti.
Galbūt dėl „anastasijiečių“ flirto su valdančiąja Rusijos partija jiems pavyko išsikovoti palankų požiūrį valdžios sluoksniuose, nepaisant kelis dešimtmečius trunkančios ideologinės kovos tarp jų ir Rusijos stačiatikių bažnyčios, kuri ne kartą skambino pavojaus varpais atvirai vadindama V. Megrė sekėjus ekstremistine sekta.
2001 metais tarptautinės konferencijos „Totalitarinės sektos – grėsmė XXI amžiui“ metu 22 Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupijos iš 7 šalių net išleido baigiamąjį konferencijos dokumentą, kuriame „Skambančių Rusijos kedrų“ judėjimas vadinamas „vienu garsiausių ir pavojingiausių šiuolaikinių destruktyvių kultų“.
Panašu, kad skambus pavadinimas nieko neįtikino, „anastasijiečiai“ ir toliau kūrė giminės sodybas, po truputį pildėsi V. Megrė svajonė sodybų kūrimą įprasminti kaip nacionalinę idėją Rusijai.
Tiesa, stiprus politinis įsitraukimas palaikant valdančiąją partiją palaidojo V. Megrė viltis įkurti savo paties politinę jėgą. Kiti bandymai „anastasijiečių“ vardu kovoti politinėje arenoje buvo pradėti jau ne paties rašytojo, o jo sekėjų.
Taip 2012 metais gimė „Gimtoji partija“ (rus. „Родная партия“). Partijos aprašas palieka mažai vietos interpretacijoms dėl savo tikslų. Jame skelbiama, kad partiją įkūrė V. Megrė knygų serijos „Skambantys Rusijos kedrai“ skaitytojai, kaip politinę priemonę, skirtą pagrindiniams jų tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Tiesa, šie tikslai labiau primena pažinčių programėlės reklaminę kampaniją. Partija užsibrėžė:
- Grąžinti žmonėms tėvynę, įteisinti Giminės sodybas.
- Sudaryti sąlygas Meilės energijai sugrįžti į šeimas. Išspręsti problemą, kaip kiekvienam žmogui rasti savo sielos draugą.
- Sugrąžinti žmonėms gyvenimo būdą ir ritualus, kurie gali amžinai išsaugoti meilę šeimose.
Užsibrėžtų tikslų šiuo keliu „anastasijiečiams“ pasiekti nepavyko. Partija iširo ir 2020 metais teismo sprendimu buvo likviduota. Tačiau tai nereiškia, kad V. Megrė idėja apstatyti Rusiją giminės sodybomis nutolo, atvirkščiai, paraleliai vyko kiti procesai, lėmę dideles permainas giminės sodybų kūrėjams.
„Mano hektaras“
Dar 2011 metais Belgorodo mieste priimtas įstatymas dėl giminės sodybų kūrimo, kuriame, kaip pastebėjo žurnalistė Elena Vorobjova, nebuvo nieko naujo, ko nebūtų egzistuojančiame Žemės įstatyme. Naujojo įstatymo tekstas buvo atmieštas utopinėmis idėjomis apie harmoningą gyvenimą gamtoje, sveiko gyvenimo būdo puoselėjimą ir senųjų slavų gyvenimo būdo išsaugojimą.
Įstatymo sumanytojai neslėpė, kad jame pateiktas idėjas padiktavo vietos „anastasijiečių“ bendruomenė, o jei tiksliau, į pensiją išėjęs FSB pulkininkas Anatolijus Tolstovas, aktyvus judėjimo narys. Tai jis įtikino miesto gubernatorių Jevgenijų Savčenko, kad būtina priimti giminės sodybų įstatymą. Toks pat įstatymas tuo metu jau buvo ruošiamas ir Briansko mieste, tačiau Belgorodas užbėgo visiems už akių ir tapo pirmuoju miestu, pradėjusiu giminės sodybų įteisinimą.
Toliau sekė Prezidento pasiuntinio Centrinėje federalinėje apygardoje pavaduotojo Aleksejaus Anisimovo vieši laiškai savo sūnui ir dukrai. Juose politikas atvirai prabilo apie „rusiškąjį kelią“, Rusijos atgimimą ir, be abejo, pateikė receptą kaip tai pasiekti – kurti giminės sodybas, grįžti prie protėvių vedrusų (kurių egzistavimo nepatvirtina jokie istoriniai duomenys, juos išgalvojo pats V. Megrė, – red. past.) gyvenimo būdo ir puoselėti tradicinę šeimos sampratą. Laiškuose politikas užsimena ir apie tai, kaip visas pasaulis bando primesti Rusijai svetimus kelius, pavyzdžiui, demokratinę santvarką JAV ar Europoje, kai iš tiesų Rusija turi siekti savo unikalaus kelio.
Galiausiai V. Megrė knygose išsakytų idėjų įgyvendinimą pastūmėjo ir praktiniai sumetimai – 2014 metais Rusija, atsakydama į Vakarų sankcijas, uždraudė į šalį įvežti maisto produktus iš Europos Sąjungos, JAV, Kanados, Australijos ir Norvegijos. Susidūrus su galimu maisto trūkumu nutarta rusus paskatinti auginti maistą patiems savo sklypuose.
Visi šie įvykiai vedė prie to, kad 2016 metais Rusijoje pradėta įgyvendinti kaimo plėtros projektą „Mano hektaras“ (rus. „Мой гектар“) ir leisti rusams įsikurti žemės ūkio paskirties sklypuose. Kaip skelbiama projekto interneto svetainėje, jo tikslas – centrinėje šalies dalyje gyvenančius rusus aprūpinti žeme už prieinamą kainą.
Projekto konceptas beveik pažodžiui atkartoja V. Megrė knygose išsakomas idėjas: „Suteikti kiekvienam rusui galimybę organizuoti gyvenimą ir verslą nuosavame 1 ha ploto žemės sklype. Sklypai registruojami kaip nuosavybė. Kaimai yra ekologiškai švariose vietovėse, netoli vandens telkinių ir išvystytų regioninių centrų. Siekiant padėti savininkams, teikiamos IT paslaugos, teisinės ir statybų paslaugos bei priemonės, skirtos kolektyvinei kaimų plėtrai“.
Pasak pateiktų statistinių duomenų, nuo 2016 iki 2022 metų, įgyvendinant projektą 7500 hektarų plote įsikūrė 7000 savininkų, buvo įkurtos 75 gyvenvietės.
Tais pačiais metais pradėti ir kiti analogiški kaimo plėtros projektai – „Tolimųjų Rytų hektaras“ (rus. „Дальневосточный гектар“), pagal kurį, kaip skelbė vietos žiniasklaida, 99 600 rusų gavo žemės plotus, ir „Leningrado hektaras“ (rus. „Ленинградский гектар“), pagal jį rusams paskirstyta 250 hektarų žemės. 2021 metais startavo dar viena panaši iniciatyva – „Arkties hektaras“ (rus. „Арктический Гектар“). Tikimasi, kad ja pasinaudoję žmonės susigundys įsikurti Karelijos, Archangelsko ar Murmansko regione.
Teritorijose, kurios patenka į „Tolimųjų Rytų hektaro“ ir „Arkties hektaro“ ribas, žmonės savąjį hektarą gali gauti nemokamai, tereikia šiose vietose įkurti sodybą arba pradėti verslą, tačiau norintys įsikurti ne tokiose atšiauriose vietose, pavyzdžiui, arčiau Maskvos, žemę turi nusipirkti.
Panašu, kad toks būdas įgyvendinti V. Megrė sugalvotą nacionalinę idėją, kai niekur atvirai neafišuojamas „anastasijiečių“ judėjimas ir ezoterinės autoriaus klejonės, įtiko ir Rusijos stačiatikių bažnyčiai, kuri viešai palaikė „Mano hektaro“ projektą.
Kuriant tokias gyvenvietes su valdžios palaiminimu bandoma spręsti ir specifines sanitarines bei praktines problemas, su kuriomis nuo pat judėjimo atsiradimo susidūrė „anastasijiečiai“, nes jose įrengiama būtiniausia gyventi reikalinga infrastruktūra, todėl mažėja rizika, kad naujakuriai ir jų atžalos tiesiog neišgyvens gamtoje.
„Anastasijiečių“ bendruomenių tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje negalima vertinti vienareikšmiškai. Visi judėjimą analizavę tyrėjai pabrėžė jo nevienarūšiškumą. Anastasijos mokymai patraukia labai skirtingus žmones, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nori pabėgti iš miestų ir kurtis gamtoje bei puoselėti ekologišką gyvenimo būdą. Kiekviena bendruomenė iš V. Megrė knygų pasiima tas idėjas, kurios jai atrodo priimtiniausios.
Tiesa, kai kurios V. Megrė idėjos ir jų interpretacijos tampa pražūtingos patiems „anastasijiečiams“. Knygomis skiepijamas nepasitikėjimas šiuolaikine medicina, technologijomis, demokratija, valdžios institucijomis, raginama puoselėti potencialiai pavojingą gyvenimo būdą, pavyzdžiui, gimdyti vaikus namuose, savavališkai laidoti giminaičius ten, kur ir gyvenama ir pan. Anastasijos mokymu bandoma pateikti paprastą sprendimą itin sudėtingoms gyvenimiškoms problemoms, todėl dalis judėjimo palaikytojų pasmerkti nusivylimui, kai tų idėjų įgyvendinti nepavyksta.
Ekstremalus elgesys, dažnai siejamas su sektomis ir jų bruožų turinčiais judėjimais, kartais gali būti pražūtingas. „Anastasijiečių“ judėjimas Lietuvoje taip pat neišvengė sąsajų su blogaisiais aktoriais, siekiančiais klaidinti ir kiršinti visuomenę bei atvirai platinančiais Kremliaus ideologiją, bet apie tai – kitoje tyrimo dalyje.