Kai kurie alternatyvaus dvasingumo propaguotojai ragino grįžti prie ištakų, tradicinių vertybių, gamtos ir ekologiško gyvenimo būdo. Jų vizijose buvo užkoduotos ir nacionalistinės idėjos, dvasingos Rusijos priešinimas „supuvusiems“ kapitalistiniams Vakarams, kurie esą prarado žmogiškąsias vertybes.
Mistiniai ir ezoteriniai šių pranašų pasakojimai, Rusijoje ir Ukrainoje sulaukę didžiulio populiarumo, ėmė skverbtis į kaimynines šalis ar net Vakarų Europą. Tokiu būdu Lietuvą pasiekė Visariono, „Baltojo lotoso“, „Baltosios brolijos“ ir Anastasijos judėjimas.
Ne visoms Naujojo amžiaus sektoms ir judėjimams likimas buvo vienodai palankus.
Sergejus Anatoljevičius Toropas, nuo 1991 m. žinomas Visariono vardu, 2020 m. kartu su dviem padėjėjais buvo sulaikytas Rusijos specialiųjų tarnybų. Vyrai areštuoti dėl nelegalios religinės organizacijos įkūrimo ir įtarimų dėl prieš kitus judėjimo sekėjus vykdyto psichologinio smurto. Tiesa, 2024 m. balandžio 4 d. Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą, kad Visariono sulaikymas buvo neteisėtas, nes Rusijos sprendimas įkalinti Antruoju Jėzaus prisikėlimu save laikantį asmenį buvo grįstas tik prielaidomis, o ne realiais įrodymais. Dar po savaitės panašus sprendimas priimtas ir dėl kitų dviejų sulaikytų Visariono pagalbininkų.
Kaip ir daugelis Naujojo amžiaus idėjinių lyderių, Visarionas tvirtino, kad šiuolaikinė visuomenė yra įkalinta savo pačios egoizmo ir pasmerkta žlugti, neigė technologinio progreso naudą. Pasak jo, dabartinės religijos užsiima politika, o ne gėrio skleidimu, o pasaulyje išsekus ištekliams neišvengiamai prasidės karai ir kivirčai. Judėjimo atstovai pranašavo artėjančią pasaulio pabaigą, nors ir nenurodė, kada tiksliai ji galėtų įvykti. Pasak jų, vienintelė išeitis išvengti niūrių apokaliptinių scenarijų – gyvenimas santarvėje su gamta, bendruomeniškumas, darbštumas, vegetarizmo propagavimas.
1995 m. Visarionas kartu su pasekėjais įsikūrė Krasnojarsko krašte, kur prie Tiberkulio ežero įsteigė komuną „Saulės miestą“. Čia jis ir buvo suimtas. Norėdami joje apsigyventi žmonės turėjo atsisakyti privačios nuosavybės, kuri atitekdavo judėjimo lyderiams, ir atsiskirti nuo pasaulio. Tokio gyvenimo perspektyva į komuną pritraukė tūkstančius naujakurių. Tik kuriantis komunai 1993–1994 m. su pirmąja banga į ją atsikėlė 500–600 žmonių. Iki 1994 m. gyventojų populiacija išaugo dvigubai, o iki 2000 m. „Saulės miestas“ talpino jau daugiau nei 2600 žmonių. Tiesa, oficialioje Visariono judėjimo svetainėje skelbiama, kad šiuo metu daugiau nei 15-oje skirtingų kaimelių įsikūrę daugiau nei 5000 judėjimo šalininkų, o populiacijos augimas čia siekia net 300 proc.
Visariono skelbtos idėjos nebuvo originalios. Sektos tyrinėtojai S. Toropo mokymuose įžvelgė stiprią Abraominių religijų, induizmo, budizmo ir tokių rusų mistikų ir okultistų, kaip Danila Andrejevas, Jelena Blavatskaja, Nikolajus ir Jelena Rerichai, įtaką.
Nuo „skambančio kedro“ iki didžiausio naujojo religinio judėjimo Rusijoje
Dėl ideologinių panašumų Visariono sekta neretai siejama su kitu ekologinės pakraipos judėjimu – „anastasijiečiais“. Tiesa, jiems Rusijoje skleisti savo ideologiją pasisekė kur kas labiau. Teologas ir religijotyrininkas, Rusijos sektų žinovas Vladimiras Martinovičius „anastasijiečius“ įvardino kaip „didžiausią sektos požymių turintį judėjimą visoje Rusijoje“.
Šio judėjimo atstovai, nepaisant technokratinio pasaulio neigimo ir ideologijoje užkoduotos kritikos vyriausybei ir bet kokiems kitiems valdžios organams, stebėtinai puikiai sutaria su vietos deputatais ir atkakliai siekia savo tikslų politinėje arenoje. Vieninteliai „anastasijiečių“ priešai Rusijoje – stačiatikių bažnyčia ir kaimo vietovių gyventojai, nenorintys šalia turėti tokių kaimynų.
Anastasijos judėjimui, dar vadinamam „Skambančiais Rusijos kedrais“, pradžią davė rusų verslininkas Vladimiras Megrė, 1950 metais gimęs Ukrainoje. Pasak jo paties pasakojimų, vaikystę praleido kaime, kur jį augino žiniuone vadinta senelė. Kritikai pastebi, kad versija apie kokių nors antgamtiškų galių turinčią senelę ar senelį – labai paplitusi posovietinės epochos ezoterikų tarpe.
Megrė pavardę jis pasiėmė po vedybų, iki jų buvo žinomas Puzakovo pavarde. Išsiskyręs su žmona, V. Megrė jos pavardę pasiliko, vėliau ją sugebėjo paversti sėkmingu prekės ženklu.
V. Megrė gyveno pramoniniame Rusijos mieste Novosibirske, dirbo fotografu. Ėmus byrėti Sovietų sąjungai, jis ėmėsi verslo, organizavo prekybines išvykas laivais į nutolusias Sibiro vietoves. Su šiomis ekspedicijomis V. Megrė susiejo savo būsimąją karjerą, tapo pakankamai žinomu rašytoju ir religinio judėjimo įkūrėju.
Viena verslininko išvyka buvo ypatinga. Kaip pasakojo pats V. Megrė, 1994 metais jis surengė komercinę ekspediciją „Pirklių karavanas“ Obės upe. Laivams pasiekus nedidelį kaimelį, kelias dešimtis kilometrų nutolusį nuo stambesnių gyvenviečių, prasidėjo nuotykiai, kuriuos verslininkas aprašė savo knygose.
Jis pasakojo sutikęs du vietos senolius, kurių vienam buvo 93 metai, o kitam – 119, šie jo paprašė padėti taigoje nukirsti „skambantį kedrą“, kuris neabejotinai turi stebuklingų galių. Senoliai paaiškino, kad kedras gyvena 500 metų, o paskui pradeda „skambėti“, skleisdamas ypatingą energiją, prašosi nukertamas.
„Skambantys“ kedrai, kaip ir taigoje sutikta mistinės vedrusų rasės atstovė, antgamtinių galių turinti taigos gyventoja Anastasija, tapo pagrindinėmis V. Megrė knygų siužetinėmis linijomis, autorius sėkmingai kūrė kažką panašaus į stebuklinę pasaką. Jis minėjo ne tik susižavėjęs Anastasijos pasakojimais bei mokymais, pusnuogė taigos gyventoja taip pat nelikusi jam abejinga, tad šie susilaukė dviejų vaikų.
Reikia pastebėti, šią istoriją V. Megrė aprašė kaip tikrą faktą, nuolatos akcentavo, jog Anastasija iš tiesų egzistuoja ir su juo palaiko nuolatinį ryšį. Kritikai pastebi, kad tuo metu V. Megrė jau buvo vedęs ir turėjo vaikų, tačiau tai jam nesutrukdė susilaukti palikuonių su „vienintele senosios vedrusų rasės atstove“ vadinama Anastasija.
Beje, čia įžvelgiamas ir loginis neatitikimas: 119 ir 93 metų senoliai, kurie esą paprašė padėti jiems nukirsti „skambantį kedrą“ knygose vadinami Anastasijos proseneliu bei seneliu. Tačiau jie, skirtingai nei Anastasija, kažkodėl nėra vadinami vedrusais.
Pirmąją knygą, kurioje skelbiamas Anastasijos mokymas, V. Megrė išleido 1996 metais. Vėliau pamečiui iki 2003 metų pasaulį išvydo dar 6 „Skambančių Rusijos kedrų“ serijos leidiniai. Po metų, 2005–2006 metais, pasirodė į dvi dalis padalinta aštuntoji V. Megrė knyga, o 2010 metais – paskutinis dešimtasis anastasijiečių epo tomas.
Kaip nurodoma oficialioje V. Megrė interneto svetainėje, vien Rusijoje per daugiau nei du dešimtmečius buvo parduota apie 20 milijonų „Skambančių Rusijos kedrų“ knygų kopijų, o tarptautinis tiražas viršija 30 milijonų, mat knygos išleistos į 24 pasaulio kalbas, tarp jų ir lietuvių.
Anastasijos lūpomis perduotos V. Megrė idėjos imponavo daugeliui knygos skaitytojų. Didžiulė knygų sėkmė, o taip pat ir jų atsiradimas, gali būti siejama ir su Rusijoje tuo metu vykusiais pereinamojo laikotarpio politiniais ir socialiniais procesais, kai šalį ir jos gyventojus buvo apėmęs neapibrėžtumas ir chaosas. Sibiro atsiskyrėlė pateikė sėkmingo gyvenimo ir rusų tautos klestėjimo receptą, pasiūlė palikti chaotišką kapitalistinį pasaulį ir persikelti į atokius kaimus.
Pasak V. Megrė, prabilusio Anastasijos lūpomis, kiekvienai šeimai turėtų būti skirtas 1 hektaras žemės. Šiame plote šeima turi įkurti giminės sodybą, kuri vėliau paveldėjimo teise būtų perduodama iš kartos į kartą. Giminės sodyba judėjimo narių suvokiama ne tik kaip paprasčiausia kaimo sodyba, tai – vieta, kur vyksta ir vystosi šeimos gyvenimas, čia augama, bręstama, susilaukiama vaikų, mirštama. Apgyvendintame hektare amžiną atilsį randa ir mirę giminaičiai.
Anastasija, panašiai kaip ir Visarionas, aukština santarvę su gamta, bendruomeniškumą, kritiškai atsiliepia apie dabartinę visuomenę, kurią esą gaubia okultizmo amžiaus metamas šešėlis. Judėjime ypatingą svarbą užima giminės pratęsimo būtinumas, šeimos santykių reguliavimas, troškimas grįžti prie protėvių gyvenimo būdo. Dešimtyje „Skambančių Rusijos kedrų“ knygų aptariami kone visi žmogaus gyvenimo aspektai – gimdymas, tarpasmeniniai santykiai, šventės ir apeigos, vaikų auklėjimas, mityba, sveikata, buitis, mirtis, protėvių pagerbimas, santykis su gamta ir aplinka.
Ne mažesnę reikšmę knygose turi ir pasakojama alternatyvi pasaulio istorija, mažai ką bendro turinti su moksline tiesa. Aukštinamas slavų dvasingumas, šiuolaikinei Rusijai suteikiamas moralinės pasaulio lyderės, kuri užtikrintų, kad kuo daugiau žmonių pasaulyje „pabustų“ ir imtų gyventi pagal V. Megrė išdėstytus principus.
Kad pasiektų pilnatvę ir laimę, žmogus turėtų išsivaduoti iš technokratijos gniaužtų ir gyventi taip, kaip, esą, buvo gyvenama vedų amžiuje, kai klestėjo mitinė ikipagoniškoji slavų rasė – vedrusai. Rytų išmintis kartu su vedomis, pasak V. Megrė, ateina būtent iš slaviškojo pasaulio.
Judėjimą ir V. Megrė knygas studijavęs V. Martinovičiaus pastebi, kad su lyg kiekvienu nauju „Skambančių Rusijos kedrų“ tomu V. Megrė vis labiau apakina sėkmė, augant pasitikėjimui savimi knygų turinys vis dažniau peržengia adekvatumo ribas, Anastasijos istorija apipinama keisčiausiomis sąmokslo teorijomis.
„Pasiskolinta“ religija: kam priklauso Anastasija?
Esminės V. Megrė sukurto judėjimo idėjos, pasak tyrinėtojų, nėra originalios.
„Megrė knygos apima Rericho idėjas, pseudomokslinius Kimovo, Kaznačejevo ir Klyvo Backsterio mokymus, pozityvaus mąstymo, noosferos judėjimo idėjas, biblinių apokrifų mintis, Porfirijaus Ivanovo mokymus, kai kuriuos teosofijos, hermetizmo ir Kabalos elementus ir idėjas, bet taip pat ir stebuklingo išgydymo ir užkalbėjimo, Atlantidos, Indigo vaikų, dvasių sargų, Šambalos, liucidinių sapnų, pasaulinių sąmokslų, reinkarnacijos, telegonijos, aiškiaregystės idėjas; taip pat kai kurias doktrinas iš Visariono judėjimo, Tarptautinės informatizavimo akademijos, Integralinės jogos; parapsichologijos, ufologijos, neopagonybės, spiritizmo ir kt. teorijas“, – rašo V. Martinovičius.
Rusijos tinklaraštininkas Michailas Lidinas pastebėjo, kad net Anastasijos personažas toli gražu nėra originalus V. Megrė atradimas. Apie antgamtiškų galių turinčią Sibiro taigos gyventoją rašyta kur kas anksčiau nei V. Megrė paskelbė pirmąjį savo veikalą.
Pasak M. Lidino, šie faktai paaiškėjo teisme, į kurį 1999 metais V. Megrė kreipėsi kaltindamas Olgą Stukovą pažeidus jo autoriaus teises, nes ši parašė ir išleido knygą apie tą pačią Anastasiją, papildytą karmos valymo pratimais ir išskirtiniais gydymo metodais, pavadinimu „Anastasijos ir kitų žmonijos mokytojų kelias: darbas su žmonėmis“.
„Štai tada paaiškėjo kai kas įdomaus: Olga paaiškino, kad Anastasijos personažą paėmė ne iš V. Megrė, bet iš kitos ezoterikos meistrės – Olgos Guz. Barnaule gimusi autorė apie Sibiro atsiskyrėlę rašė dar 1993 metais, taip pat sukūrė tinklalapį „Anastasija – tai aš“. Šis tinklapis veikia iki šiol („Delfi“ šį faktą patikrino – red.), jame galima rasti interviu su O. Guz, kuri teigia esanti tikroji Anastasija. Jame moteris ragina netikėti V. Megrė paskleistais pramanais apie ją, skundžiasi negavusi išmokos už patirtą moralinę žalą, kišimąsi į jos asmeninį gyvenimą, melą ir nesibaigiančias intrigas“, – pasakojo anastasijiečių genezę ir šio judėjimo veiklą Rusijoje tyrinėjęs tinklaraštininkas M. Lidinas.
Nors V. Megrė turėjo galimybę savo knygas papildyti paaiškinimu, kad visi sutapimai su Barnaulo ezoterikės O. Guz kūryba – atsitiktiniai, jis pasirinko kitą kelią ir teisme pareiškė, kad Anastasija – išgalvotas personažas, saugomas autoriaus teisių, o jo parašytas knygas galima priskirti mokslinės fantastikos žanrui.
Laimėjęs teisme V. Megrė, vis dėlto, neskubėjo viešai skaitytojams pripažinti, kad judėjimą įkvėpusi Sibiro atsiskyrėlė ir kartu su ja susilaukti vaikai – tik paties verslininko fantazijos vaisiai. Rusijos interneto resursuose rašytojo kritikai ironizavo:
„Tačiau V. Megrė neskuba viešinti savo paties prisipažinimo, todėl klausimas, ar tie žmonės, kurie perka jo knygas, žino šį faktą, išlieka aktualus, kaip ir klausimas, kur V. Megrė knygose nurodomas jų žanras – mokslinė fantastika? Viso to trūksta! Galbūt serijos „Skambantys Rusijos kedrai" autoriui laikas pateikti atsakymus į šiuos klausimus teisėsaugos institucijoms. Ar V. Megrė veikla neužtraukia atsakomybės pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 159 straipsnį (sukčiavimas) ir Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 182 straipsnį (sąmoningai melaginga reklama)“.
Nepaisant kartkartėmis pasigirstančios kritikos, „anastasijiečių“ įkvėpėju ir neoficialiu lyderiu tapęs V. Megrė nesiruošė sustoti ir net ėmėsi politinės veiklos. Kartu su bendražygiais 2012 metais dalyvavo įkuriant politinę partiją „Rodnaya partija“ (gimtoji partija – red.), dalyvavo rinkimuose ir deklaravo siekį priimti įstatymą, jog kiekvienai rusų šeimai būtų neatlygintinai skirtas 1 hektaras žemės giminės sodybos statybai.
V. Megrė bendražygiai aktyviai rėmė Vladimirą Putiną, rengė įvairias išvykas į regionus, ragino už jį balsuoti. Pats rašytojas nevengė girti V. Putiną išvykų į užsienio šalis metu, džiaugėsi, jog Rusijos lyderis remia ir palaiko jo idėjas. „Giminės sodybų“ steigimą V. Megrė pompastiškai vadino nacionaline idėja Rusijai, akcentavo, kad žmonėms masiškai pradėjus kurtis kaimo vietovėse, šalyje ženkliai pakils gyvenimo kokybė.
Visgi, nors įstatymo projektas apie 1 hektaro suteikimą „giminės sodyboms“ ir buvo pateiktas svarstyti Valstybės Dūmai, teisės aktas taip ir nebuvo priimtas. „Anastasijiečių“ įkurta „Родная партия“ („Gimtoji partija“ – red.) savo veiklą oficialiai baigė 2021 metais, Rusijos registrų duomenys skelbia, jog partija buvo išregistruota.
Kuklus dvasingumo puoselėtojas ar apsukrus verslininkas?
V. Megrė gyvena kuklaus rašytojo gyvenimą, laikosi nuosaikios pozicijos Rusijos režimo ir Kremliaus valdančiojo politinio elito atžvilgiu. Idėjinis „anastasijiečių“ lyderis nieko nekalba apie pradėtą karą Ukrainoje, apsiriboja savo idėjų apie „giminės sodybų“ steigimą propagavimu bei filosofiniais pasvarstymais apie žmogaus ir gamtos harmoniją.
Be viso to, verslininko gyslelė padėjo V. Megrė sukurti ne tik funkcionuojantį religinį judėjimą, bet ir kelias įmones, kurių sėkmę lėmė būtent „Skambančių Rusijos kedrų knygose“ aprašytos idėjos. Ne veltui „anastasijiečių“ judėjimas kartais vadinamas komercine sekta.
V. Megrė šeima valdo įmonių tinklą, užsiima nemažą pelną generuojančia knygų leidyba, internete prekiauja įvairiais dirbiniais ir „stebuklingų kedrų“ produkcija.
V. Megrė turi dukrą Poliną, o ji – sutuoktinį Sergejų, kuris taip pat yra priėmęs savo žmonos pavardę ir tapęs Megrė. Šeima susilaukė dviejų dukterų, viena jų – Nina – aktyviai dalyvauja šeimos versle. Beje, į jį įvairiomis formomis įtraukti visi V. Megrė dukters šeimos nariai, pats rašytojas valdo tik vienos bendrovės, leidyklos „Skambantys kedrai“, akcijas, kurios direktorė – jo dukra Polina.
Egzistuoja dar viena bendrovė, iškrentanti iš bendro Megrė šeimos verslo konteksto. Jo žentas S. Megrė valdo 50 proc. įmonės „Lunaya reka“ („Mėnesienos upė“ – red.) akcijų, kita dalis priklauso verslininkui Dmitrijui Komovui, kuris ir vadovauja įmonei. Pagrindinė šios bendrovės veikla – nuosavo bei nuomojamo nekilnojamojo turto valdymas ir nuoma.
Viešuose šaltiniuose teigiama, kad V. Megrė anūkė Nina įgijo anglų kalbos filologinį išsilavinimą bei rūpinasi šeimos verslo plėtra Vakarų šalyse.
„Įmonėje pradėjau dirbti dar vaikystėje – padėdavau mamai skaityti ir rūšiuoti popierinius skaitytojų laiškus. Vėliau užsiėmiau mažmeninės prekybos skyriumi Novosibirsko mieste ir tik studijuodama paskutiniuose kursuose universitete įsitraukiau į užsienio skyrių", – cituojama N. Megrė.
„Nina vadovauja leidyklai „Skambantys kedrai“, taip pat yra atsakinga už didmeninę bei mažmeninę prekybą už Rusijos ribų bei tarptautinės internetinės parduotuvės plėtrą“, – įraše skelbė jos motina P. Megrė.
Portalo „Eximtradedata“ duomeninis, Megrė šeimai priklausanti įmonė „Megre LLC“ 2021 metais daugiausia produkcijos eksportavo į Lietuvą, bendra vertė siekė 147 tūkst. JAV dolerių, antroje vietoje – Vokietija (27 tūkst. JAV dolerių), trečioje – Taivanas (20 tūkst. JAV dolerių).
Kelią ateities verslui V. Megrė paklojo jau pirmoje „Skambančių Rusijos kedrų“ serijos knygoje, kai sužinojęs apie antgamtiškų savybių turinčius kedrus jis, esą, pradeda domėtis, kodėl iki šiol niekas nesugalvojo tuo pasinaudoti ir prekiauti kedrų produktais visame pasaulyje – juk iš to būtų galima gerai uždirbti ir dar išgydyti viso pasaulio žmones. Iš knygų paaiškėja, kad tai – „klausimas, kuriuo susirūpinę įtakingi Vakarų sluoksniai“. Tamsiosios jėgos, kurias tiksliai įvardinti V. Megrė knygose vengiama, siekia ištrinti protėvių turėtas žinias, taigi, kedrų ir jo vaisių stebuklingos galios slepiamos, o V. Megrė galiausiai randa pašaukimą – jas vėl atskleisti, tiesa, už nemažą mokestį.
Pagrindinė V. Megrė siūloma prekė – kedro riešutų aliejus, kaip teigiama oficialioje interneto svetainėje, išspaustas natūraliu būdu, taip, kaip tai darė protėviai, naudojant lininius maišelius, stiklinius buteliukus ir medinius įrankius. 250 ml tokio neapdoroto aliejaus internetinėje megre.ru parduotuvėje kainuoja 2550 rublių (25,76 eurų).
Tiesa, jeigu norisi ypatingo konkrečios giminės išspausto aliejaus, už tokį buteliuką teks mokėti daugiau. Pavyzdžiui, Michočenko ar Beliajevų šeimos pagamintas aliejus kainuoja 3400 rublių (34,34 eurus). Jis taip pat pagamintas tik natūraliais metodais, naudojant tuos pačius medinius įrankius ir stiklinius buteliukus.
Tie, kuriems mažiau rūpi energetiškai teisingas natūralus kedrų aliejus, Rusijoje jo gali įsigyti ir pigiau. Pavyzdžiui, interneto svetainėje „Agroserver“, kurioje skelbiami pasiūlymai iš skirtingų tiekėjų, visą litrą natūralaus kedro riešutų aliejaus galima nusipirkti už 1500 rublių (15,15 eurų), taigi, 9 kartus pigiau, nei kainuoja Michočenko ar Beliajevų aliejus, parduodamas V. Megrė internetinėje parduotuvėje.
Be kedrų aliejaus parduotuvėje galima įsigyti daugybę skirtingų produktų – kedrų kankorėžių žvynais kimštų pagalvių, iš dilgėlių pluošto pagamintų apyrankių, kurios „harmonizuoja [žmogaus kūno] energiją, suteikia apsaugą, šildo kūną, stiprina jį ir apsaugo nuo kenksmingo radiacijos poveikio“, kedro medžio dubenėlių, kurie „turi unikalią savybę prisotinti maistą teigiama energija“ ar specialių Megrė eliksyrų norintiems išvalyti audinių ląsteles membranų lygiu.
Polinkį rusiškam misticizmui lemia sovietinės žaizdos
Pasak vieno žymiausių Lietuvos filosofų, kultūros teoretikų, antropologų, profesoriaus Gintauto Mažeikio, misticizmas ir ezotericizmas klesti tose žmogaus gyvenimo sferose, kur mokslas ką nors sunkiai gali paaiškinti arba jo pateikiami atsakymai žmogaus netenkina. Daugiausia tai susiję su žmogaus būties klausimais – troškimu žinoti savo pradžios mitą ir mirties neišvengiamybe.
„Pavyzdžiui, ir po šiai dienai visas misticizmas yra susijęs su mirties tema. Mes mirsime ir kas po to? Mokslas sako, viskas, baigėtės, užsibaigė. Ne, žmogus šitaip nenori ir toks atsakymas mokslinis atsakymas. Aš manau, kad daugumos piliečių netenkina. Ir, vadinasi, jei mokslo atsakymas netenkina, jie patys bando tada galvoti, o kas po to ir ieško, su kuo galėtų pasitarti, kas po to“, – priežastis, kodėl žmones patraukia mistikų ir ezoterikų mokymai, vardina G. Mažeikis.
Profesorius įsitikinęs, kad alternatyvių religinių judėjimų ir ezotericizmo plitimo sustabdyti neįmanoma, tačiau valstybė gali jį skatinti arba ne. Rusijoje polinkis į mistinį pasaulio aiškinimą stipriai skatinamas. Per televiziją nuolat rodomos ezoterinės ir ekstrasensų laidos formuoja informacijos vartotoją, kuris tiki maginiais dėsniais – stebuklingais išgijimais, prisikėlimais iš mirusiųjų, amuletų ir talismanų galia bei kt. Toks turinys taip pat stiprina nepasitikėjimą tradicine medicina, žmogus skatinamas verčiau tikėti holistinės medicinos galiomis, prie tokio mąstymo prisideda ir prasta medicinos paslaugų būklė šalyje, sunkiai prieinami vaistai.
Karas Ukrainoje ir Rusijos pasiruošimas jam parodė, kad tam tikrus maginius elementus propaguoja ir stačiatikių bažnyčia. Nuotraukose užfiksuoti raketas šventinantys popai. „Rusijoje tikima, kad pašventintas sviedinys dvigubai greičiau pataikys į taikinį, nei nepašventintas sviedinys ir čia yra įrodymas. Pavyzdžiui, atveža nešventintus sviedinius iš šiaurės korėjų – jų ten kas penktas tik pataiko. O štai atveža šventintus iš Uralo gamyklų – jų kas antras pataiko. Efektyvumas akivaizdus“, – ironizuoja G. Mažeikis.
Lietuvių palankumą iš Rusijos kilusiems dvasiniams judėjimams lemia keli faktoriai – kalbos mokėjimas, išlaikytas santykis su Rusija ir santykis su Lietuvos katalikų bažnyčia. Dažniausiai rusiškos kilmės misticizmas ir Naujojo amžiaus kultūra patraukia žmones, kuriems trūksta racionalumo, jie puikiai moka rusų kalbą ir turiniui šia kalba teikia pirmenybę prieš kitomis užsienio kalbomis sukurtą turinį bei jaučia nepasitikėjimą katalikų bažnyčia. Racionalumo stygių ir problematišką santykį su valstybine religija, pasak G. Mažeikio, galėjo lemti sovietmečiu propaguotas ateizmas ir prastas bei labai stipriai ideologizuotas mokslinis švietimas.
Dažniausiai Lietuvoje veikiantys alternatyvūs neopagoniški dvasiniai judėjimai, kokiu galima vadinti ir „anastasijiečius“, didelės įtakos šalies politiniam ar socialiniam gyvenimui nedaro ir problemų nekelia, jų gali atsirasti tik tada kai judėjimas apibrėžia žmogaus veiklas, šeimos gyvenimo būdą, nustato aiškias taisykles, kišasi į sveikatos temą ir pradeda reguliuoti bendruomenės turtą – jį skirstyti, spręsti, kas turi paveldėjimo teisę ir pan. Tačiau, G. Mažeikio teigimu, net ir tada smarkiai nerimauti nereikėtų, raudona perspėjimo lemputė turėtų suveikti tik tada, jeigu judėjimas puoselėja ypatingą mirties kultą.
Prie tokių judėjimų būtų galima priskirti ekstremistinę ezoterinę organizaciją „Baltąją broliją“, kuri 1990–1991 metais susikūrė Kyjive. Ši pasaulio pabaigos pranašysčių sekta laikoma žudikiška, 1993 metais, įtikėjus būtent tais metais ištiksiančia pasaulio pabaiga, nesėkmingai bandė suorganizuoti daugiau nei 600 narių masinę savižudybę, tačiau tokiems planams sutrukdė laiku įsikišusi milicija. „Baltoji brolija“ vis dar veikia kai kuriose šalyse, dalis jos veiklos persikėlė į Rusiją. Lietuvoje judėjimas prarado populiarumą, skaičiuojama, kad šalyje gali būti kelios dešimtys sektos narių.
G. Mažeikis įspėja, kad alternatyvių religinių judėjimų, kilusių iš Rusijos, simpatikų migracija atgal į Rusiją, kaip nutiko ir praeitų metų rudenį, kai „anastasijiečių“ judėjimui save priskiriantis Algirdas Švanys su žindomu kūdikiu nelegaliai kirto Rusijos sieną, gali būti pavojinga.
Šioje šalyje su kai kuriais režimui neįtikusiais sektantais ir alternatyvaus dvasingumo ieškotojais mėginama susidoroti teismuose, o jiems bandomi suformuoti kaltinimai dažnai prasilenkia su sveiku protu. Vis dėlto, ne visi judėjimai susiduria su panašiais teisiniais iššūkiais. Kitoje ciklo dalyje skaitykite, kaip „anastasijiečiams“ Rusijoje sekasi puoselėti savo idėjas, kodėl kai kurie rusai reiškia nepasitenkinimą į vedų amžių siekiantiems grįžti gentainiams ir kaip šio judėjimo propaguotojai gyvena Lietuvoje.