Su Ruslanu susitikome Pasvalyje, viename vietos restoranų. Būtent tokias regionuose įsikūrusias maitinimo įstaigas jis lanko sugrįžęs į Lietuvą – dalinasi savo žiniomis, apmoko virtuvės komandą, atveža naujų receptų.
Tik pagauti vaikiną čia, Lietuvoje, – tikras iššūkis. Mums telefonu tariantis dėl interviu Ruslanas iš karto pasakė, kad gimtinėje jis retas svečias ir jau netrukus vėl išvyksta į JAV.
Ruslanas juokiasi, kad po kelių lietuviškų televizijos laidų čia tapo toks populiarus, jog dabar Pasvalio gatvėse jį stabdo praeiviai ir prašo kartu nusifotografuoti. Tuo netrukus įsitikiname ir patys vaikštinėdami nedidelio miesto gatvelėmis.
Vis dėlto su virtuvės šefu šį kartą kalbėjome ne apie darbą, svaiginančią karjerą ar keliones, o apie kur kas tamsesnį gyvenimo periodą, kuriame buvo ir smurto, ir sveikatos problemų, ir labai skaudžių emocinių kryčių.
„Aš tik spėlioju, nes neatsimenu, kada – ar metukų, ar trijų mėnesių. Aš šito ir neklausinėjau, man nelabai norėjosi į vaikystę grįžti“, – paklaustas, kada pirmąjį kartą pakliuvo į vaikų namus, sako Ruslanas.
Jis teigia, kad nors iki šiol palaiko ryšį su savo biologine motina, apie vaikų paėmimą iš šeimos beveik niekada nekalba: „Man labai nepatinka ta tema su ja kalbėti, nes tada viskas prasideda nuo pradžių – tu nekaltink manęs ir taip toliau. Man tai nėra malonu, aš nesu medinis.“
Grįžusi namo vaikų jau neberado
R. Puskepanis turi du brolius. Vienam jų, apgailestaudamas sako jis, gyvenimas susiklostė ne taip sėkmingai – palinko į alkoholį. Būtent alkoholis, teigia vyras, ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl jie visi trys buvo paimti iš mamos.
„Kadangi tai buvo 1990 m., kažkas gal pamatė ar paskambino ir tiesiog išvežė. Iš pasakojimų žinau, kad biologinė mama grįžo namo ir mūsų jau nebebuvo, jau buvom išvežti“, – savo šeimos istoriją pasakoja pašnekovas.
Tiesa, daugiau kapstytis po savo pirmuosius gyvenimo metus vaikinas teigia nenorintis iki šiol. Nors žino, kad gyvenusieji vaikų namuose turėjo savo bylas ir tokią apie save galėtų nesudėtingai gauti, tačiau to daryti neskuba.
„Kažkaip gal truputį skaudėtų, per daug tos teisybės būtų viską perskaičius. Gal praeis kažkiek metų, būsiu vyresnis, gal tada. Gal knygą apie save pasirašysiu, gal ten viską sutalpinsiu. O dabar kol kas – kam?“ – retoriškai klausia Ruslanas.
Nors pašnekovas pasakoja, kad į vaikų namus pirmą kartą pateko būdamas dar visai mažas, kai kurios detalės į atmintį įsirėžė gana stipriai.
„Mano paskutiniai prisiminimai iš kūdikių-vaikų namų, kai auklėtojos mus gąsdindavo, kad eitume miegoti. Niekada to nepamiršiu. Ten buvo labai didelė patalpa ir miegojo daug vaikų, gal 30. Tais laikais vaikų namai atrodė ne taip, kaip dabar. Tiek baimės įvarė, kad... Tai va, tokie geri prisiminimai“, – šypteli Ruslanas.
Pirmieji globėjai vertė dirbti ir nuolat mušė
Pirmą kartą, teigia vaikinas, kartu su broliais į šeimą pakliuvo, kai jam buvo maždaug treji, tačiau būdamas dar visai mažas nė neįtarė, kokias kančias teks išgyventi. Kaip pats sako, tokio gyvenimo nelinkėtų niekam.
„Tai yra žmonės, kurie prisidengia religija, kad pateisintų smurtą. Ten buvo ne ką geriau nei vaikų namuose. Beveik tas pats. Tu realiai nieko neturi, lovoje miegodavome dviese, apie kažkokias technologijas galima net negalvoti. Darbas – mokykla – bažnyčia. Vakare – smurtas“, – be užuolankų apie patirtus išgyvenimus pradeda pasakoti pašnekovas.
Nuolatinį smurtą Ruslanas prisimena nuo tada, kai jam buvo 6-eri. „Aš to pirmo karto ir nepapasakosiu, nes aš jo realiai ir neatsimenu“, – pripažįsta jis. Tačiau labai gerai atsimena, kad globėja vaikams patiems liepdavo nueiti jos vyro „paprašyti, kad primuštų ar nubaustų“.
„Dar būdavo tokių progų, kai leisdavo žabą (rykštę – DELFI) pačiam išsirinkt. Bandydavai rinktis tokį, nuo kurio neskaudės arba mažiau skaudės, arba kuris greičiau sulūžtų, kad tiek nedaužytų. O po to tiesiog susigniauži, paverki, paverki ir vėl gyveni toliau“, – atvirai kalba Ruslanas.
Jo teigimu, pirmųjų globėjų namuose teko kęsti ne tik smurtą, bet paklusti ir sunkiai protu suvokiamoms taisyklėms – rytas prasidėdavo eketėje, o prieš mokyklą tekdavo kruopščiai sutvarkyti visus namus.
„Įsivaizduokit, visuomet atsikeli 6 val. ryto, eini į eketę nusimaudyti, tada grįžti. Mūsų namas buvo labai didelis, nes ten Sovietų sąjungos laikais buvo pionierių stovykla, ten buvo įkurta biblioteka. Kadangi jie mus pasiėmė globoti, tai jie gavo tuos namus, jiems skyrė nemokamai. Išplauni koridorius, sutvarkai, tada eini papusryčiaut. Po pusryčių eini į mokyklą“, – prisimena Ruslanas.
Mums bevaikštant po Pasvalį ir pasukus link parko, Ruslanas pirštu beda į didelį namą gatvės gale. Būtent čia, sako jis, gyveno pirmieji globėjai, o kartu ir jis su broliais. Kitapus kelio pašnekovas rodo ir tvenkinį, kuriame būdavo iškirsta eketė. Į ją, tikina vaikinas, būdami dar vaikai ir buvo varomi maudytis.
Iš namų bėgdavusį brolį mušė kitų vaikų akivaizdoje
Ruslanas pasakoja, kad apie namuose patiriamą smurtą tuomet dar būdamas vaikas nedrįso niekam prasitarti. Turbūt, svarsto, pagrindinė tylos priežastis buvo baimė: „Aš kažkaip galvoju, kad kaimynai gal šiek tiek nujautė, visgi neakli, bet tuo metu nelabai daug kas norėjo užsitraukti kaimynų nemalonę, tai niekam to ir nesakė. O pačiam pasakyti... Pirmas dalykas, tu nežinojai, kam sakyti. Antras dalykas – tu eini į mokyklą ir nežinai, kas atsitiks, jeigu, neduok dieve, kažkas sužinos ir jeigu tavęs nepaims, vėl grąžins į tą pačią šeimą.“
„Bet juk turėjo matytis ir fizinės žymės?“ – klausiu Ruslano, stebėdamasi, kad niekas į kenčiančius vaikus mokykloje neatkreipė dėmesio.
„Ne, tu juk vis tiek apsirengi. Aišku, kūno kultūros pamokos buvo ganėtinai nemalonios, nes tu laukdavai kol visi išeis, o aprangos būdavo labai uždengtos, tai nelabai ir matydavosi. Į veidą gi nedaužydavo. O jei ant nugaros ar ant užpakalio, ar ant kojų, tai nieko ten ir nesimatydavo“, – kalba pašnekovas.
Jis sako, kad dėl žiauraus globėjų elgesio jo vyresnis brolis pradėjo nuolat bėgti iš namų, tačiau vėl patekęs į smurtautojų rankas dar stipriau nukentėdavo. Negana to, atvirauja Ruslanas, tokią egzekuciją turėdavo stebėti ir jis pats.
„Jį parveždavo ir taip prilupdavo, kad ten buvo labai baisu. Mums reikėdavo žiūrėti, kaip jį muša, nes tu niekur negalėdavai eiti, turėdavai žiūrėti, kokia yra bausmė, jeigu išeisi“, – išgyventą siaubą pamena vyras.
Galiausiai, sako jis, jo brolis persikraustė gyventi pas senelį, kuris vis dažniau pradėjo lankyti ir pas globėjus likusius anūkus. Anot Ruslano, senelis nieko nesakydamas globėjams bandė surasti vaikams kitus namus. Būtent tuomet, pasakoja pašnekovas, ir suprato, jog gyvenimas gali atrodyti ir kitaip.
„Kai mano brolis jau dvejus metus buvo išėjęs (nebegyveno pas globėjus – DELFI), globėjų vaikai užmigo, nes jie buvo dar mažiukai, aš paskambinau seneliui, jo nebuvo, atsiliepė mano brolis. Aš pasakiau, kad nebenoriu čia gyventi. Jis pasakė seneliui ir jau kitą rytą vaikų teisės buvo mokykloje“, – kone septynerius metus trukusios kančios pabaigą prisimena pašnekovas.
„Labai gerai, kad tą patį vakarą, prieš išvažiuojant, jis mus dar gerai primušė. Vien dėlto, kad ekspertizė po to daug parodė, nereikėjo nieko daryti“, – priduria pašnekovas.
Vaikino teigimu, ekspertizės metu buvo nustatyta, kad vaikams buvo suduotas ne vienas smūgis, tad globėjams teko keliauti į teismą. Teismas, anot pašnekovo, priėmė sprendimą, kad globėjai turi nukentėjusiems vaikams sumokėti moralinę žalą, o tuo metu 10 metų Ruslanas kartu su savo broliu gavo dar vieną kelialapį į vaikų namus.
Dušas kartą per savaitę
„Dušas vieną kartą per savaitę, bet vis tiek geriau negu ten, kur tave muša. Gal tos laisvės biškį daugiau“, – sugrįžimą į valstybinę globos įstaigą prisimena Ruslanas.
Virtuvės šefas atvirauja, kad sunkiausia buvo prisitaikyti ne prie buitinių sąlygų, o atsigauti po septynerius metus trukusių sukrėtimų: „Buvo košmarų naktimis, atsikeli prakaito išpiltas, kad tave grąžino į tą pačią šeimą.“
Ruslanas atvirauja, klaidžiojimas po šeimas ir vaikų namus nepraėjo be pasekmių. Jau sugrįžęs į globos įstaigą ir eidamas į mokyklą, kaip pats sako, jautėsi kitoks nei visi vaikai.
„Aišku, buvo tas nepilnavertiškumo kompleksas, nes tu lankai mokyklą. Mokykloje nesimokai su niekuo, kas yra iš vaikų namų. Tavo klasėje visi su šeimomis“, – prisimena pašnekovas.
Be to, sako jis, nebuvo su kuo bičiuliautis ar emocijomis pasidalinti ir pačiuose vaikų namuose. Anot vaikino, vienintelis žmogus, kuris pasiūlydavo petį atsiremti, buvo čia dirbusi medicinos sesutė: „Ta, kuri šiek tiek atstojo mamą, kurios vis tiek vaikui reikia. Tai buvo vienintelis žmogus, pas kurį eidavau – ar pasakyti kažką, ar pabendrauti, ar pabūti. Daugiau tiesiog yra bendros patalpos, kuriomis daliniesi su kitais vaikais.“
Virtuvės šefas pamena, kad buvo šeimų, kurios pasiimdavo jį ir brolį vasarai ar savaitgaliui, tačiau galiausiai grąžindavo atgal. Kaip teigia, jau būdamas 18 m. iš savo antrųjų globėjų sužinojo, kad vaikų namuose jie buvo laikomi vaikais, kurių niekas nebenori. Visi, sako Ruslanas, norėjo įsivaikinti mažylius.
„Žiūrėk tą įsivaikino, aną įsivaikino, o tu čia sėdi. Aš su ja (antrąja globėja – DELFI) labai gerai sutariu, nes vis tiek tai yra žmogus, kuris manimi rūpinosi, užaugino. Ji man pasakojo, kad kai parašė paraišką globoti vaikus, vaikų teisės pasakė – žiūrėkit, mes turime du, kurių niekas nenori įsivaikinti, vienam yra 10 m., kitam yra 12 m.
Realiai, tu niekam nereikalingas. Įsivaizduojat, kaip jaučiasi 12 metų vaikas, kai tu išvis niekam nereikalingas? Niekam tavęs nereikia“, – pritilusiu balsu kelis kartus pakartoja Ruslanas.
Antrąją globėją vadino mama
Paklaustas, ar po tokių sudėtingų patirčių nebuvo sunku vėl prisileisti antruosius globėjus ir rasti su jais ryšį, Ruslanas sako, kad pradžioje į viską žiūrėjo labai įtariai, tačiau ir globėja nedarė spaudimo.
„Į viską žiūri labai atsargiai – nuo palietimo iki bendravimo. Ji ir sakė, kad jūs kaip norit, galit vadinti mane vardu, galit vadinti teta, galit vadinti mama“, – pamena pašnekovas.
„Tai kaip galiausiai vadinote?“ – klausiu. „Mama“, – nė negalvodamas atsako jis.
Virtuvės šefas tikina, kad būtent šiuose namuose ir gimė jo aistra gaminti. „Mano globėja buvo šeimininkė, konditerė, tai man buvo labai lengva mokytis. Ji išvažiuodavo į darbą, palikdavo maisto, kurio aš nevalgydavau, aš grįždavau namo iš mokyklos, pasiimdavau keptuvę ir pasidarydavau, ką noriu. Po to ji tiesiog nustojo gaminti“, – nusijuokia Ruslanas.
Tiesa, pasakoja jis, kartais suktis virtuvėje buvo geriausias laiko praleidimas, o kartais tai visiškai apleisdavo.
„Aišku, buvo visko. Buvau 15-16 m., buvo ir mergos, ir išėjimai, ir naktiniai išėjimai per langą, buvo visko, – dabar juokiasi Ruslanas ir netrukus pratęsia. – Mano globėja buvo tokio charakterio, kad ji tiesiai šviesiai man pasakė – jeigu aš neleisiu tau dabar lėkt, tai tu lėksi 18 m. ar 20 m., bet tu lėksi, tu negalėsi.“
Su biologine mama ryšį palaikė visada
Ruslanas sako, kad nors iš biologinės mamos jis buvo paimtas dar visai mažas, tačiau ryšio su ja nenutraukė niekada. Kaip pasakoja, tiek būdamas vaikų namuose, tiek patekęs į pirmųjų globėjų rankas su mama susirašinėdavo laiškais.
„Ji buvo visą laiką. Mūsų kontaktai nutrūko tada, kai įsivaikino antri globėjai, ir ji vėl atsirado po kokių trijų metų“, – pamena vaikinas. Tik užmegzti tokio artimo ryšio, kokį turi su savo tėvais užaugę vaikai, svarsto, matyt, jau nepavyks.
„Vis tiek ne tas. Sakyk tu kaip nori. Aišku, aš jai dėkingas. Aš jai niekada to nesakiau, bet kažkada pagalvojau, kad aš jai dėkingas už tai, kad, ačiū dievui, kokio aborto nepasidarė. O kad gyvenimas nesusiklostė, tai visiems jaunystėje būna durnysčių“, – ramiai gurkšnodamas kavą vietiniame Pasvalio restorane kalba pašnekovas.
„Aš nejaučiu kažkokios nuoskaudos, visi padaro klaidų, nieko čia nepadarysi, tiesiog reikia pačiam mokėti susitaikyti su savo klaidomis. O jeigu smerksi žmogų dėl kiekvieno žingsnio, nemanau, kad ramiai pats gyvensi“, – įsitikinęs jis.
Anot R. Puskepanio, dabar jo biologinė mama gyvena stabilų, tvarkingą gyvenimą – alkoholio visiškai nebevartoja jau šešerius metus, susirado darbą.
„Vis tiek yra antras šansas ir antra proga kažką daryti“, – mintimis dalinasi Ruslanas.
Teko iš naujo mokytis vaikščioti ir kalbėti
Vaikų namai, smurtas, priverstinis darbas ir vėl vaikų namai. Atrodytų, net ir tiek likimo išbandymų vienam vaikui – per daug. Vis dėlto, sako R. Puskepanis, suradus savo vietą mylinčios šeimos namuose, jo laukė dar vienas smūgis.
„Viskas gavosi ne taip, kaip aš planavau, bet Dievas mėgsta pasityčioti. 18-kos aš sulaukiau reanimacijoje“, – prasitaria jis.
Pasirodo, jau nuo vaikystės R. Puskepanis turėjo pavojingą sveikatos bėdą – jam nekrešėdavo kraujas, tačiau apie tai sužinojo tik 10-ties. Tiesa, jis pamena, kad dar gyvenant pas pirmuosius globėjus žaidimų metu patirtos traumos nuolat baigdavosi gausiu kraujavimu.
„Niekada nepamiršiu, kai buvo žiema, aš susižalojau ranką, – ant stalo padėjęs ranką traumos vietą rodo vaikinas, – ir pradėjo kraujas lietis. Aš bijojau eiti namo, nes tau reikia pasakyti, o jeigu tu pasakysi, tai pirma tave primuš, o paskui veš į ligoninę. Sėdėjau gal valandą lauke, kad tik nereikėtų eiti namo.“
Ruslanas tikina, kad pirmieji globėjai į vaiko sveikatos bėdas per daug nesigilino, nuveždavo į ligoninę, kur žaizdą sutvarstydavo ar susiūdavo, ir jis toliau gyvendavo lyg niekur nieko.
„Kai patekau į naują šeimą, jiems buvo nesuvokiamas dalykas, kodėl aš tiek kraujuoju. Priimamajame pasiūlė vežti į Vilnių, ten nustatė, kad kraujas nekreša. Sako – jūs turėjote žinoti vaikystėje“, – antriesiems globėjams išreikštą medikų nuostabą perpasakoja jis.
Kaip sako Ruslanas, būtent dėl šio sveikatos sutrikimo sulaukęs pilnametystės jis atsidūrė vos per plauką nuo mirties – buvo net paniręs į komą. „Atsimenu, tik kad pradėjau vemti krauju ir daugiau nieko nežinau“, – greitakalbe išberia jis ir staigiai nutyla.
Ruslano daugiau nieko klausti nedrįstu, tačiau po trumpos pauzės pasakojimą jis pratęsia: „O po to... kol tu išmoksti iš naujo vaikščioti, kol išmoksti iš naujo kalbėti, kol išmoksti valgyti, kol išmoksti iš naujo laikyti šaukštą. Galiausiai įsikniaubęs į pagalvę išsibliauni ir tada gali iš naujo pradėti kažką daryti.“
Paniro į depresiją
Išėjęs iš ligoninės, sako vaikinas, pats sau pasidarė metus reabilitacijos. Jo žodžiais, būtent todėl per vėlai baigė mokyklą ir per vėlai susirado darbą.
„Man reikėjo viską išsivalyti. Aš ganėtinai jautriai į viską reagavau, kiekvienas žnybtelėjimas man buvo ganėtinai skausmingas“, – barškindamas pirštais į stalą atsargiai žodžius renka pašnekovas.
„Kas buvo ta asmeninė reabilitacija?“ – klausiu Ruslano ir mintyse pagalvoju, kad vaikinas pradės pasakoti apie vidinės ramybės paieškas.
„Tai buvo tiesiog užsidarymas ir nieko nedarymas. Aš nieko nenorėjau, man nieko nereikėjo“, – pokalbis pakrypsta visai kita linkme.
„Ar tai buvo laikas sau, ar...?“ – atsargiai bandau klausti pašnekovo, tačiau minties pabaigti nespėju.
„Tai buvo didelė depresija. Tai buvo visiškas persvarstymas savo gyvenimo. Pats svarstai, ką tu veiki, ką tu darysi ir ko tu nori.
Aš garsiai apie tai nekalbu, bet man iš tikro iš to išlipti padėjo artimi draugai, nes buvo tokių drastiškų sprendimų, kurių gal... nereikėjo daryti, – darydamas vis ilgesnes pauzes kalba Ruslanas. – Atrodė, kad nieko man nereikia, nieko aš nenoriu, man visas gyvenimas aplinkui yra juodas, tai aš jau geriau nusižudysiu ir nieko daugiau gyvenime nereikės. Buvo tokių sprendimų, nes realiai tų patyčių vis tiek yra, tu vis tiek esi kitoks. Plius, kai tu dar grįžti į tą pačią mokyklą, kurioje mokeisi, ir grįžti visiškai kitoks... nebuvo malonu.“
Dabar, pažiūrėjus atgal, kaip pats sako, sunku patikėti, kokių desperatiškų veiksmų griebėsi. „Atrodo, kur mano smegenys iš viso buvo“, – tyliai nusijuokia jis.
Vis dėlto perlipta emocinė duobė, pasakoja pašnekovas, tapo savotišku spyriu, nuvedusiu į dabartinį gyvenimo kelią.
„Pasakiau, kad nebegaliu tiesiog sėdėti, man nervai kildavo, man kažkas viduje užvirė. Sakau, reikia stoti toliau mokytis. Įstojau Panevėžy. Pirmas kursas, viskas, aš noriu darbo. Įsidarbinau vienoje vietoje, antroje vietoje, trečioje vietoje. Nusispjoviau ir išvažiavau į užsienį“, – prisimena Ruslanas.
Pateko ir garsųjį realybės šou „Pragaro virtuvė“
Pirmiausiai padirbėti R. Puskepanis išvyko į Turkiją. Sako, tiesiog norėjo ten nuvykti, tad siuntė gyvenimo aprašymus į pirmus pasitaikiusius viešbučius. Anot vaikino, pirmieji žingsniai užsienyje nebuvo lengvi, o iš paskos teko temptis ir įkyriai persekiojusį klausimą – ar tikrai sugebėsiu, ar galiu.
„Yra du skirtingi dalykai, kai tu normaliai užaugi, ir kai tu užaugi vaikų namuose. Tu vis tiek kažkiek visą laiką jautiesi antras. Reikia tą nugalėti. Kai aš pirmą kartą išvažiavau į užsienį, kai iš mažo pasaulio atsirandi didesniam, o po to tave išveža į dar didesnį, reikia susigaudyti, kur tu randiesi. Tai buvo sunkiausias mano etapas, kai reikia pereiti į gyvenimą. Kai viskas priklauso ne nuo kažko, o nuo tavęs. Tau reikia sprendimus priimti pačiam“, – prisimena vaikinas.
Po pirmųjų darbo ir gyvenimo patirčių užsienyje, Ruslanas nutarė pamėginti laimę patekti į garsiojo šefo Gordono Ramzio „Pragaro virtuvę“ Las Vegase ir visa galva kristi į savo vaikystės aistrą – kulinariją.
Taip R. Puskepanis galiausiai atsidūrė kitapus Atlanto ir, kaip pats sako, po dviejų savaičių apmokymų garsiame realybės šou iš ne vienam žiūrovui itin rūsčiai atrodančio G. Ramzio sulaukė pasiūlymo.
„Sako, jeigu tu tikrai nori, tu gali ateiti pas mane. Bet, sako, ne čia. Yra Londonas, yra Italija. Sako – nusiųsk gyvenimo aprašymą, parašyk, kad dalyvavai tokiame projekte, parašyk, kad rekomendacija yra iš manęs“, – visame pasaulyje žinomo virtuvės šefo žodžius pamena R. Puskepanis.
Ruslanas pasakoja, kad jo kaip virtuvės šefo karjeros kelias prasidėjo Londone, trijų „Michelin“ žvaigždučių restorane. Čia, pasakoja vaikinas, pirmas dvi savaites iš gerai patyrusio virtuvės šefo teko mokytis visų gudrybių bei subtilybių, tad plušėjo be jokių laisvadienių ar atokvėpių. Virtuvės šefas juokiasi, kad gavęs pirmuosius laisvadienius dvi paras miegojo be pertraukų.
Dabar Ruslanas blaškosi po pasaulį. Sako, kad įgyta darbinė patirtis jam jau suteikia prabangą rinktis, kokiame restorane jis nori dirbti. Kai kuriuose vadovauja šefų komandai, kituose būna pagrindinio šefo dešiniąja ranka. Paklaustas, ar visi šie restoranai priklauso garsiajam G. Ramziui, pašnekovas patikina, kad kai kurių savininkas jis, kiti priklauso jo pažįstamiems ar bičiuliams.
Nebesijaučia antras
Po visą pasaulį migruojantis vaikinas šypsosi, kad šiandien jau nebeskaičiuoja, kiek šalių aplankė. Sako – tam yra išmaniosios programėlės. Paklaustas, ar kurioje nors šalyje jau jaučiasi radęs savo namus, Ruslanas nusijuokia: „Galit į mane pažiūrėti ir pasakyti, kas tie mano namai. Kai aš tada užsidegiau, aš iki šiol keliauju, nesustoju. Aš galvoju, kad viskas prasidėjo vaikystėje, kai keliavau per šeimas, dabar keliauju per šalis. Man nėra nuolatinės vietos.“
Vaikinas svarsto, kad galbūt kitaip gyventi jau ir nebemoka. „Manai, kad taip gyvensi visą gyvenimą, ar visgi rasi tuos pastovius namus?“ – klausiu Ruslano.
„Rasiu. Manau, rasiu. Kol jaunystė, gal dar reikia palakstyti. Dabar yra pats laikas. Reikia džiaugtis gyvenimu dabar, po to jau bus neįdomu, jau ir pats nebenorėsi. Kartais ir dabar būna, kai galvoju –velnias, kaip aš nieko nebenoriu, būtų gerai nusėst kur nors. Mano svajonių miestas, kur aš labiausiai norėčiau gyventi ir kur aš labiausiai norėčiau pasilikti, yra Portlandas. Man ten viskas primena Lietuvą.“
Šiandien įspūdingą karjerą padaręs vaikinas tikina, kad jo galvą jau apleido ir visą gyvenimą lydėjusios mintys, jog yra kitoks ar antras.
„Kai žmonės pasakė, kad tu daugiau niekam nebūsi tinkamas, tik kapoti malkoms, tai dabar, ragana, pasižiūrėk kaip aš atrodau, – nusijuokia Ruslanas. – Iš tikrųjų spyriau visiems ir parodžiau, kad mes nesam kažkokie nurašyti ir kad mes galime daug pasiekti, jeigu mes to norime. Nėra skirtumo, iš kokios šeimos tu esi.“
„Kada nors pagalvojai, kam iš tiesų tai įrodinėjai? Sau ar kitiems?“ – teiraujuosi.
„Ir sau, ir kitiems. Tiems, kurie manimi netikėjo“, – užtikrintai sako virtuvės šefas.
DELFI tęsia projektą, kuriame itin jautri ir visuomenei aktuali socialinė problema atsiskleidžia lietuvių, augusių be biologinių tėvų, istorijose.
Baimė kalbėti apie vaikystėje patirtus išgyvenimus ir problemas dažnai tampa stigma, persekiojančia visą gyvenimą. Jeigu ir jūs buvote paimti ar palikti tėvų, pasidalinkite savo istorija. Galbūt ji padrąsins su panašiais išgyvenimais susidūrusius ar vis dar susiduriančius nesigėdyti savo patirčių ir rasti tam tikrų problemų sprendimus. Susiekite su mumis el. paštu piliečiai@delfi.lt, temos laukelyje parašydami „Augau be tėvų“.