Geležinė stiprybė: nors gydytojų klaida pasodino į vežimėlį, iškovojo olimpinį sidabrą

Judėjimo negalią turinčiam Kęstučiui Skučui, atrodo, nėra jokių kliūčių. Jis ne tik vairuoja automobilį, gali užlipti laiptais į ketvirtą ar penktą aukštą, pasitelkdamas rankas, bet ir aktyviai sportuoja, yra daugelio tarptautinių čempionatų nugalėtojas.

Pasigirti vyras gali ir olimpiniu sidabro medaliu plaukime, tačiau labiausiai didžiuotis – gražia šeima. Prieš daugelį metų atsitikusi nelaimė, pasodinusį K. Skučą į neįgaliojo vežimėlį – jo nė trupučio nesustabdė. Tokio aktyvumo ir veiklumo gali pavydėti daugelis laisvai judėti galinčių žmonių.

Lenktyniaudavo maratonuose

K. Skučas yra Taikomosios biologijos ir reabilitacijos katedros docentas, Kauno neįgaliųjų sporto ir rekreacijos klubo vadovas, taikomosios fizinės veiklos mokslo laboratorijos vedėjas, socialinių mokslų daktaras, vežimėlių krepšinio treneris, parolimpietis ir tai dar ne viskas. Vyras juokiasi – titulų daug, bet dėl to gyvenimas tik įdomesnis.

„Labai geras klausimas, kam man viso to reikia. Tiesiai į dešimtuką. Aš irgi dažnai apie tai galvoju“, - nusijuokia jis. – Bandžiau pasirinkti tik kelis dalykus, bet kažkaip nepavyko. Man pačiam viskas yra įdomu, o ir išeiti iš, pavyzdžiui, kokio vežimėlių krepšinio – gaila, juk jaunimas yra užsivedęs žaisti.“

K. Skučui sunku išskirti mėgstamiausią veiklą, tačiau daugiausia pasiekimų jis vis dėlto turi plaukime. Plaukimo baseine, kaip pats sako, atsirado atsitiktinai, nors tuojau nutyla ir pasvarsto: o gal gyvenime nėra atsitiktinumų?

„Įstojau į Lietuvos Kūno kultūros tuo metu – akademiją, ten ir pradėjau lankyti plaukimo pratybas. Iš pradžių, pagrinde, dalyvaudavau vežimėlių lenktynėse, per metus 2-3 42 kilometrų ilgio maratonuose dalyvaudavau, todėl turėjau didelę ištvermės patirtį. Pradėjau vaikščioti į plaukimo pratybas ir užsikabinau. Norėjau pasiekti vis geresnių rezultatų – tai ėjo iš vidaus“, - sako jis.

Sportininkas save apibūdina kaip azartišką ir užsivedantį žmogų, nors juokiasi, kad iš pažiūros atrodo labai ramus. Jam be galo įdomu, kiek gali žmogus, kur yra jo ribos, nors iš pradžių sportavo norėdamas atgauti jėgas ir sustiprinti kūną po jį ištikusios nelaimės. „Tėtis buvo pridaręs visokiausių prietaisų, todėl intensyviai dirbau namuose“, - prisimena jis.

Gyvenimą apvertusi operacija

K. Skučas vaikščioti galėjo visą savo vaikystę ir jaunystę – iki pat tarnavimo tarybinėje armijoje. Kai buvo išsiųstas į Archangelską – vyras peršalo ir pateko į ligoninę. Gydytojai konstatavo nugaros smegenų uždegimą, tačiau neįgalus jis tapo ne po ligos, o po lemtingos operacijos.

„Paralyžius buvo po operacijos Archangelsko karinėje ligoninėje, greičiausiai kažką pažeidė ir rezultatas buvo toks, kad pažeidė nugaros smegenis. Iškart po jos aš nevaldžiau daugiau nei pusės kūno, būklė buvo labai sunki. Tėvus netgi nuteikinėjo, kad po tokių ligų ir operacijų neišgyvenama“, - pasakoja jis.

Vyrui daugiau nei tris mėnesius laikėsi 40 laipsnių temperatūra, būsena buvo kritinė, o kol tėvas neišsireikalavo sūnaus perkelti kitur – situacija negerėjo. Kai vyrą specialiu lėktuvu nuskraidino į Leningrado ligoninę – K. Skučas pradėjo sveikti.

Jis sako, kad pajautęs, jog kūną kažkas sukaustė ir jis negali judėti – visai neišgyveno ir manė, kad tai tėra laikina. Suvokimas atėjo tik atvykus į Lietuvą, kada suprato, jog negalia – visam gyvenimui. Tačiau vyras vis tiek nepasidavė, neužsidarė kambaryje tarp keturių sienų, o pradėjo aktyviai sportuoti. „Man atrodė, kad tai yra nesąmonė ir tikrai nebuvo tokių minčių, kad blogai – gyvenimas baigtas. Tik vėliau suvokiau viską, bet kažkaip tas prigimtinis optimizmas nedavė susitaikyti ir vedė į priekį“, - šypsosi.

K. Skučas pripažįsta karts nuo karto pasvarstydavęs apie operaciją dariusį gydytoją, tačiau pykčio ar netgi keršto jausmo niekada nejautė. Kalbėdamas apie jį, parolimpietis netgi nusijuokia – po operacijos gydytojas labai greitai dingo iš ligoninės – turbūt suprato, kad kažką padarė ne taip.

Jaučiasi laimingas

Nors vyriškis po jį užklupusios nelaimės nepasidavė ir iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą – tai padaryti pavyksta ne kiekvienam. Treniruodamas vežimėlių krepšinio rinktinę, dėstydamas universitete ir nuolat būdamas tarp judėjimo negalią turinčių žmonių, K. Skučas pastebėjo, kad žmonės labai skirtingai priimta negalią: vieni po traumų tampa bejėgiai, kiti – dar aktyvesni. Vis dėlto, daug daugiau yra tų pasyviųjų.

Kartais vyrui tenka juos paraginti kažką veikti, padrąsinti ir ne kartą pakartoti, kad galima pasiekti daugiau, sportuoti, dalyvauti varžybose, laimėti. „Kai kurie galvoja: sportas – sunkus užsiėmimas, čia ir taip blogai gyventi – tai ką aš čia dar eisiu, sportuosiu kažką. Tada reikia rasti individualų priėjimą, paraginti save išbandyti, nes dalyvaujant kažkokioje veikloje – nėra vietos neigiamoms mintims ir tik tada ateina pasitikėjimas savimi“, - sako jis.

Šiandien K. Skučas jaučiasi laimingas. Jis turi mylimą darbą, žaidžia krepšinį, treniruojasi baseine, turi žmoną ir dvi nuostabias mergaites. Tiesa, jos taip pat seka tėvo pavyzdžiu ir mėgsta sportuoti, o vyresnioji netgi lanko boksą. „Keli metai jau, įdomu ir man pačiam tai, - juokiasi ji. – Tačiau nemanau, kad tai blogai. Tikrai geras dalykas, norint sustiprėti tiek fiziškai, tiek emociškai.“

Jis pripažįsta – kliūčių tikrai yra, tačiau išmoko jas apeiti ar nesureikšminti. Gal vyrui ir ilgiau užtrunka įlipti į automobilį, negu kitam – tačiau, svarbiausia, jis tai gali. Užsispyrimas yra vienas jo ryškiausių bruožų – trūks, plyš, bet ką nori – tą padarys, kad ir kiek reikėtų išeikvoti jėgų.

Pažįstate žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti herojais – jie išskirtiniai asmenys, kurių darbai ar poelgiai ne tik stebina, džiugina bet ir įkvepia aplinkinius? Norite, kad geri darbai neliktų nepastebėti? Pasidalinkite savo istorijomis! Padėkite nusipelniusiems žmonės būti pastebėtiems ir įvertintais. Lauksime Jūsų istorijų el. paštu: [e-mail]. Laiško pavadinime nurodykite „Konkursui „Herojai tarp mūsų“, o parašę istoriją nepamirškite palikti savo kontaktų, kad DELFI žurnalistai galėtų su jumis susisiekti.