A. Savulionis šiandien atviras – sugrįžo jis ne kamuojamas Tėvynės ilgesio, o situacija šalyje, anot jo, nėra normali: kainos didelės, atlyginimai maži, o darbdaviai esą dalina nebūtus pažadus.
Medikų emigracija pastaruoju metu kelia stiprų nerimą šalyje – kai kurių sričių gydytojų ima trūkti dešimtimis. Lietuvoje likę medicinos darbuotojai kelia ultimatumus – arba per ateinančius metus jų algos gerokai padidės, mat jos kone mažiausios visoje Europoje, arba emigruos ir daugiau specialistų.
Ne vienerius metus kitapus Atlanto praleidęs Arvydas geresnių laikų prognozuoti Lietuvos medikams nesiryžta, o sulaikyti jaunus specialistus, anot jo, kuo toliau, tuo bus sunkiau.
Prastas atlyginimas, sako jis, prieš beveik 20-metį tapo ir jo išvykimo iš Lietuvos priežastimi. „Įsivaizduojat gydytoją, kuris eina gatve ir ieško lito ant žemės tam, kad nupirktų batono ir parneštų namo. Toks buvo gyvenimas. Jeigu ne amžiną atilsį mano mama, pas kurią galėjau nueit būdamas jau senis, paimt (ne pasiskolint, bet tiesiog paimt) 20 litų, kad galėčiau parnešt kažką pavalgyt, tai apie ką mes kalbam?“ – retoriškai klausia A. Savulionis.
Su naktiniais budėjimais, skaičiuoja gydytojas, į rankas tuomet gaudavo vos 650 litų (dabar tai būtų 188 Eur – DELFI). Už telefoną, tęsia jis, sumokėdavo apie 200 litų, o kur dar mokesčiai už butą. Be to, prisimena pašnekovas, jo žmona tuo metu niekur nedirbo.
Drakulos kabinetas
Su A. Savulioniu pokalbiui susitikome Trakų ligoninėje – būtent čia yra dabartinė vyro darbovietė. Automobilį palikome kitapus ligoninės pastato, šalia renovuojamų daugiabučių pastatų. Ir pačios ligoninės fasado dalis – atnaujinta, sutvarkyta. Kita – likusi senų plytų, tačiau sudėti plastikiniai langai, durys, ant sienos puikuojasi Europos Sąjungos informacinis stendas.
Tiesa, naujumo įspūdis dingsta vos įžengus į pastato vidų – iškart patenkame į tamsų koridorių, kurį apšviečia per uždarytas Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus duris prasiskverbianti blanki šviesa. Kitas kelias veda į rūsį.
Slaugos skyriuje sutikto gydytojo paklausiame, kur ieškoti A. Savulionio. „Ai, tai jums reikia į akušerijos skyrių“, – nedvejodamas atsako medikas ir paaiškina, kad teks leistis laiptais žemyn.
Netrukus patenkame į ilgą ligoninės koridorių – žemos lubos, palubėj melsvai šviečiančios lempos, prieblanda, žalios sienos ir medinės kėdės, ant kurių sėdi keli pacientai, laukiantys prie gydytojų kabinetų.
Gydytojo A. Savuliono kabinete mus sutinka seselė, kuri teigia palydėsianti į trečią aukštą, bet lydėdama mus prie lifto persigalvoja ir telefonu pakviečia gydytoją nusileisti į pirmąjį, sako – čia daugiau laisvų patalpų pokalbiui. Laukiame prie priimamojo. Ligoninėje ramu, vos vienas kitas žmogus. Netrukus ateina ir mėlyna uniforma apsirengęs, į baltas šlepetes įsispyręs Arvydas.
„Eime, paieškosime, kur prisėsti“, – sako jis ir žingsniuoja į stebėjimo palatą, iš jos – durys dar į vieną. Gydytojas žvilgteli į antrąją palatą, bet pamatęs ten esantį pacientą netrukus apsisuka. Gydytojui įkandin pasigirsta moters balsas: „Tai galit ir pas mane ateit“. A. Savulionis, išgirdęs tokį kvietimą, grįžta atgal ir su nuostaba moters klausia: „Čia tu? Na gražiausiai, kas nutiko?“ Su fotografu šyptelime – mažame miestelyje sutikti pažįstamą gali bet kur.
Pakalbėjęs su paciente, A. Savulionis nutaria paieškų nebetęsti: „Eikim į drakulos kabinetą“, – sako jis. Vėliau paaiškina – ginekologo konsultacinis kabinetas tokią pravardę gavo dėl savo dydžio. JAV, tikina medikas, nei tokio kabineto, nei tokios aplinkos ligoninėje nepamatysi.
Kabinetas iš tiesų ankštas – vos keliuose kvadratiniuose metruose sutalpinta ir apžiūrai skirta lova, ir nemažai vietos užimantis ultragarso aparatas, ir ginekologinė kėdė, ir rašomasis stalas, ir kriauklė, o kur dar visi darbo įrankiai, kėdės ir kt.
Varydavo automobilius iš Vokietijos
Iki išvykdamas į JAV, pasakoja A. Savulionis, jis ne tik dirbo gydytoju, bet ir prasimanydavo pinigų papildomai – varydavo ir pardavinėjo automobilius iš Vokietijos. „Būdavo taip, kad vieną kartą uždirbi 300 eurų, o kitą kartą „pradirbi“ kokį 100 eurų. Bendroj sumoj per mėnesį maistui susikrapštydavau. Sunku buvo. Sunku.“
Paklaustas, kaip jautėsi, kad iš pagrindinio darbo išgyventi negalėjo, Arvydas tik ironiškai nusijuokia: „Jaustis nebuvo laiko, reikėjo gyvent. Jaučiasi tie, kurie guli ant sofkelės ir žiūri teliką . Jie jaučiasi, kad – o, čia blogai. O man reikėjo šeimą maitint, pačiam maitintis, galų gale, butą išlaikyt ir visa kita. Vaikui dar būtinai reikėdavo duoti – juk jam nepasakysi, kad nėra pinigų.“
Į JAV, sako A. Savulionis, persikraustyti neplanavo, tačiau taip jau esą sutapo, kad vienas pažįstamas pasiūlė užpildyti prašymą dėl žalios kortos. „Aš užpildžiau ir už save, ir už žmoną“, – prisimena Arvydas. Pasiteiravus, kaip žmona reagavo į planus finansinio gėrio ieškoti svetur, pašnekovas mane iš karto pataiso.
„Mes, žinokit, ne finansinio gėrio išvažiavom ieškot. Važiavom į šalį, kur, jei tik turi darbą, dingsta visos problemos“, – tikina medikas, kuris sako galintis patvirtinti, kad JAV – tikrai svajonių šalis.
„Pirmą dieną nuėjau dirbti į autoservisą ir problemos išsisprendė tą pačią akimirką“, – juokiasi Arvydas ir priduria, kad per savaitę tuo metu gaudavo tik 600 dolerių, o per mėnesį uždirbdavo maždaug 2400 dolerių (apie 2000 Eur – DELFI) .
„Ir tiek pakako pragyventi?“ – klausiu A. Savulionio ir tai, panašu, jį kiek nustebina. „Puf,– prunkšteli jis, – dar ir likdavo. Kai aš atvažiavau, buvo galima už 20 dolerių (maždaug 17 eurų – DELFI) prisipilti pilną baką kuro. Pieno 4 litrai kainavo 2 dolerius (mažiau nei 2 eurus – DELFI). Vištos šlaunelių paundas – 47 centai (90 dolerio centų kilogramas). Amerikoj labai pigu“, – tikina jis.
Galėjo sau leisti viską
Jau dirbdamas pirmajame savo darbe JAV, sako A. Savulionis, galėjo sau leisti viską. Tiesa, apie savo gyvenimą kitapus Atlanto pašnekovas daugžodžiauti nelinkęs. Tik prasitaria, kad ten įsigijo ir automobilių, ir nemažai keliavo.
Pašnekovo teigimu, darbą susirasti JAV nėra sunku. Jei nesi išrankus, rimtu veidu sako vyras, tiesiog eidamas gatvėje gali susirasti dešimtis užsiėmimų.
Paklaustas, ar nebuvo skaudu savo mylimą profesiją iškeisti į kitą, nekvalifikuotą darbą, A. Savulionis sako diskomforto dėl to nejautęs: „Koks skirtumas? Aš manau, kad jeigu žmogus kažką gyvenime sugeba, tai jis gali daryti bet ką. Yra žmonės, kurie nesugeba, tai jie ir autoservise nepadirbtų, ir varžto teisingai neprisuktų.“
Nereaguoja, sako jis, ir į dažno lietuvio įžeidžius komentarus apie emigrantus, kurie esą išvykę iš Lietuvos dirba juodus darbus ir taupo kiekvieną centą, kad sugrįžę atostogoms galėtų pasirodyti prieš artimuosius. „Kavailystė. Lietuviai apskritai yra tokia įdomi tauta – jie daugiau šneka negu daro. Visi mėgsta pašnekėt“, – ranka numoja gydytojas.
Po darbo autoservise, vardija A. Savulionis, jis dirbo kepykloje, čia išvežiodavo užsakymus į namus. Tuomet įsidarbino greitojoje pagalboje, o vėliau gavo pasiūlymą padirbėti Bostone, urologijos srityje, skaldyti inkstų akmenis.
Ligoninės personalo darbas atrodė lyg iš pasakos
Dirbdamas greitojoje pagalboje A. Savulionis teigia pastebėjęs nemažai skirtumų tarp lietuvių ir amerikiečių. JAV, įsitikinęs pašnekovas, žmonės gerokai pilietiškesni, linkę padėti, ko jis pasigenda Lietuvoje.
„Pastebėkit Lietuvoj – žmogus nukrenta ant žemės, niekas prie jo neprieis, – rėžia A. Savulionis, tačiau pamatęs mano dvejojantį žvilgsnį poziciją kiek sušvelnina. – Na, vienas kitas. Galbūt. Labai retai, – pabrėžia. – Amerikoj aš atvažiuodavau į įvykį – aplink pilna žmonių, visi padeda. Ir nėra taip, kaip kartais bandoma pasakyti, kad Amerikoj žmonės dirbtinai šypsosi. Ne, jie yra natūralūs, jie tikrai nori padėt.“
Gerokai kitaip ten, anot Arvydo, funkcionuoja ir visa medicinos sistema. JAV, tikina Arvydas, greitoji pagalba į įvykį atvyksta praėjus vos penkioms minutėms, o ligoninėse pacientu esą pradedama rūpintis vos peržengus gydymo įstaigos slenkstį.
„Pradėkime nuo to, kad Amerikoje policininkų iš viso nesimato – nėra jų. Kaip ir greitosios pagalbos. Bet kai tik kažkas įvyksta, per 5 minutes atsiranda dešimt policininkų, dešimt greitosios pagalbos mašinų. Ten viskas vyksta labai greitai.
Amerikoj ligonis peržengia ligoninės slenkstį, jį pasodina į kedutę su ratukais ir jam daugiau nieko nebereikia galvot – jį visur vežioja: į rentgeną, pas vieną konsultantą, pas antrą, pas trečią. Po to išveža, nuveža prie mašinos, palinki geros dienos. Ir atrodo kaip iš pasakos – oba“, – mintimis dalijasi medikas.
„O kaip yra čia?“ – teiraujuosi A. Savulionio nuomonės. „Čia? – nustemba vyras. – Girdėjau, kad čia norint pakliūt pas specialistą eilėje reikia laukti tris mėnesius. Tris mėnesius... “, – dar sykį pakartoja lyg pats netikėdamas savo žodžiais.
Užsidirbo pensijai
Nė nespėjus pabaigti klausimo, ko Lietuva galėtų pasimokyti iš amerikiečių, pašnekovas kategoriškai sako: „Visko“. „O konkrečiai? Juk „visko“ pasakyti labai paprasta“, – tikslinuosi.
„Pirmiausia, Lietuva turėtų pasimokyt negodumo. Kad valstybė nebebūtų tokia godi. Amerikoj, pvz., važiuoji ir remontuoja kelią – stovi didžiausias plakatas, kad šio kelio remontas yra atliekamas už jūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus, kainuoja tiek ir tiek. Viskas su centais parašyta.
Žmogus, norėdamas sužinoti, kur keliauja jo mokami mokesčiai, gali nueiti į valstybinius puslapius ir pasižiūrėt. Aš galiu sužinot, kas padaryta, už kiek. O čia mes mokam mokesčius, o kur pinigai – neaišku“, – stebisi jis.
„Iš Lietuvos išvykot su šiokia tokia nuoskauda?“ – atsargiai klausiu pašnekovo. „Ne, kokia čia nuoskauda, aš išvažiavau maisto ieškot, – liūdnai nusijuokia. – Nuoskauda kam? Tai nėra nuoskauda. Tai yra lietuviai. Pavyzdžiui, ką pastebėjau begyvendamas Amerikoj, arabai tarpusavyje vienas kitam padeda, o lietuviai išnaudoja. Va toks ir skirtumas. Mūsų tauta yra būtent tokia – išnaudotojų. Dėl to mes taip ir gyvenam.“
Vis dėlto 16-ka metų praleidęs Amerikoje A. Savulionis grįžo atgal. Parvažiavo, sako jis, nes užsidirbo pensijai ir žinojo, kad nebereikės sukti galvos dėl finansų. „Mano pensija bus apie 1500 dolerių (maždaug 1300 eurų – DELFI). Aš nematau problemos. Aš žinau, kad man nereikės stovėti ištiesus rankos“, – ramiai sako medikas.
Žadėjo 1500 eurų, o gavo trigubai mažiau
Nors A. Savulionis šiandien sako, kad emigruotų ir antrą kartą, nes esą išmoko daug gyvenimiškų pamokų, sprendimo grįžti į Lietuvą teigia nesigailintis.
„Buvo taip – aš dar dirbau greitojoj pagalboj ir jau buvau nutaręs važiuoti į Lietuvą. Praktiškai jau išėjau iš darbo, jau planavau kaip mašinas išsisiųst, dar kitus reikalus sutvarkyt. Ir man skambina iš Bostono, iš tokios kompanijos, ir siūlo akmenskaldžio darbą. Aš jau tada džiaugiausi bevažiuodamas, – juokiasi jis, – bet tada galvoju –blemba, įdomus darbas – ligoninėj, operacinėj. Ir po to gavau dar vieną džiaugsmą (kai antrą kartą nusprendė grįžti – DELFI). Aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, ir nesvarbu, būčiau atvažiavęs ar neatvažiavęs. Manau, kad reikia džiaugtis, kol esam gyvi. Mes šiandien gyvi ir neturi reikšmės, ar mes ten, ar mes čia esam“, – svarsto pašnekovas.
Vis tik grįžęs A. Savulionis sako susidūręs su „lietuviška realybe“. Atnaujinęs savo kaip ginekologo-akušerio žinias, gavęs licenciją gydytojas priėmė pasiūlymą dirbti vienoje regioninėje ligoninėje vakarų Lietuvoje, tačiau, tikina jis, vilionės dideliu atlyginimu ir liko tik pažadais.
„Man siūlė apie 1500 eurų „ant popieriaus“. Pirmą atlyginimą gavau 550 eurų už etatą. „Į rankas“ buvo gal 320 eurų. Nuėjau pas vyr. gydytoją ir klausiu – tai kaip čia dabar yra? Jūs mane apgavot. Sako – įvyko klaida, palauk dar vieną mėnesį, viskas susitvarkys. Aš esu linkęs žmonėmis tikėti. Ateina kitas mėnuo, aš vėl ateinu pas jį ir sakau – aš nedirbsiu. Tada jis perrašė truputį kitaip sutartį ir pervedė mane į valandinį apmokėjimą. Mes susitarėm, kad man bus mokama 5,33 euro už valandą“, – šypteli medikas ir sako, kad vėliau dirbdavo daug valandų, todėl pragyvenimui užsidirbdavo.
Vis dėlto regioninių ligoninių situacija, patvirtina vyras, iš tiesų „labai sudėtinga“ ir jam, gūžteli pečiais, sunku suprasti, kodėl neatsižvelgiant į žmonių saugumą naikinami kai kurie skyriai.
„Amerikoj viskas yra daroma, kad žmogui būtų patogu. Aš gyvenau Filadelfijoj, ten vien mano rajone buvo dvi ligoninės, jau nekalbant apie visą valstiją. O čia, Lietuvoje, uždarinėja labai daug akušerijos skyrių, nes, matai, žmogus gali 50 kilometrų nuvažiuot“, – stebisi medikas.
Paklaustas, kokia ateitis, jo nuomone, laukia regionų ligoninių, A. Savulionis neturi optimistiško atsakymo. „Prognozuot neįmanoma, nes Lietuvoj vyksta labai liūdnas procesas. Vyksta mirtis. Vyksta tokia lėta mirtis. Ir ji vieną gražią dieną baigsis MIRTIMI. Tauta žus. Na ne tauta, valstybė žus“, – pasitaiso.
Jaunus specialistus sulaikyti sunku
Anot ilgametę patirtį turinčio mediko, rimtos problemos gresia ir dėl specialistų trūkumo, esą jis pats pažįsta kelis jaunus medikus, kurie dirbti išvyko į Vokietiją ir nė neplanuoja grįžti atgal.
„Kuo toliau, tuo bus gražiau. Aš turėjau tokius jaunus specialistus. Jie čia dirbo, dirbo Vilniuje, gerose ligoninėse. Susikrovė daiktus, išvažiavo į Vokietiją, aš jų paklausiau – ar jūs grįžtumėt atgal? Jie dabar ten jau gal du metus, tai net minties tokios neturi. Jie prisimena tai kaip žiaurų sapną... Ir jie niekada nebegrįš“, – įsitikinęs pašnekovas.
„O kas jums patinka Lietuvoje“ – klausiu po ilgo A. Savulionio išvardyto minusų sąrašo. Šis garsiai atsidūsta. „Žinokit, aš nesižaviu Lietuva. Tai yra mano tėvų žemė ir tiek. Daugiau nieko – oras taip sau, kainos žiaurios, visi bėga tai į Latviją, tai į Lenkija, produktų kokybė labai nekokia“, – nutyla pašnekovas ir kaip niekad gerai girdisi ant sienos kabantis, sekundes skaičiuojantis laikrodis.
„Tai kas jus parvijo čia atgal?“ – stebiuosi.
„Neparvijo. Negali taip sakyt. Sistema yra labai paprasta – gyvenime žmogus sau užduoda klausimą, kam jis gyvena. Jeigu tu gyveni vien tam, kad pavalgytum ir pamiegotum, tai tada būčiau likęs Amerikoje. Bet kai kyla kiti klausimai, – vyras akimirkai nutyla. – Pavyzdžiui, ar prieš mirtį galėsiu savęs paklausti, ką aš padariau gero savo gyvenime? Tai, kaip jūs sakot, gali atvyti atgal padėt kažkam kitam.“
Ir nors JAV vyras dirbo greitojoj pagalboj, kaip pats sako, norėjosi grįžti prie savos srities, dirbti labiau kvalifikuotą darbą.
Dabar dirbtų ir už dyką
Mums besikalbant į kabinetą įžingsniuoja seselė ir tyliai nuskuba prie kriauklės. „Ar aš netrukdysiu“, – netrukus paklausia ji. A. Savulionis patikina, kad ne. „Tai per kokią laidą jus žiūrėt, gydytojau“, – nusijuokia moteris. „Čia ne televizija, čia DELFI“, – nusijuokia ir pašnekovas.
„O kaip apskritai nusprendėt pasirinkti šią medicinos sritį“, – klausiu A. Savulionio. „Oi, čia atskira istorija, – sako medikas. – Kai aš jau buvau studentas, mano pirma žmona pastojo ir kaip tik tada turėjau pasirinkti sritį. Aš ją prižiūrėjau ir tai paskatino pasirinkti šią sritį. Pirmas jos nėštumas.“
Paklaustas, ar prisimena pirmąjį priimtą gimdymą, gydytojas purto galvą. Neskaičiuoja, sako jis, ir kiek per tiek metų priėmė vaikų.
„Bet aš prisimenu, kai jau kaip jaunas specialistas išvažiavau dirbti į Ignaliną. Aš visiškai žalias, jaunas ir dar atėjo visiškai žalios akušerės. Aš kaip šiandien prisimenu – gimdykla ir kelias iki gydytojo kabineto. Kabinete atversta knyga, nueini, pažiūri į tą gimdyvę, atgal tik tik tik iki to kabineto ir galvoji, kas čia galėtų būt, po to vėl atgal, vėl žiūri į tą moterį. O vedėjas sako – daryk, ką nori, manęs nekvieti, tik nedarai cezario pjūvio. Žodžiu, negali nieko pakviesti ir turi suktis, kaip nori. Šitą puikiai prisimenu. Pražioj prakaitavau. Taip buvo kokia pusę metų, o po to atėjo rimtis, ramybė. Nors žinot, čia darbas kaip ant parako statinės, nežinai, kada nelaimė gali ateiti“, – prisiminimais dalinasi A. Savulionis ir pasidžiaugia, kad per darbo praktiką yra priėmęs net ketvertuką.
Ir nors pats medikas pripažįsta, kad nelaimė tokiame darbe gali laukti už bet kurio kampo, tris kartus pabeldęs į medį tyliai sako besidžiaugiantis, kad per ilgą darbo praktiką nepasitaikė nė vieno nelaimingo atvejo.
„Mane Dievas nuo to apsaugojo. Neteko man turėti nelaimingų atvejų. Kovoti nereikėjo. Bet aš įsivaizduoju, kad tai yra žiaurus dalykas. Žiaurus...“ – susimąsto A. Savulionis.
„O koks jausmas į pasaulį priimti naują gyvybę“, – klausiu vyro, nors jau pokalbio pradžioje buvo aišku, kad į sentimentus medikas leistis nelinkęs.
„Super. Labai geras jausmas. Tai yra laimė, džiaugsmas. Man buvo labai džiugu, kai paskambino vienas tėvas. Nežinau, kiek metų praėjo, gal 12-ka, ir jis dar kartą padėkojo už tą priimtą vaiką, – Arvydas nutyla ir trumpam nuleidžia akis žemyn. – Tada supranti, kad gyveni ne veltui.“
„Tai vertėjo dėl to grįžti?“ – šypteliu.
„Taip, tikrai, – nedvejodamas atsako Arvydas. – Čia 100 balų. Tai, ką aš dabar darau, man yra tokia laimė, kad aš tikrai jaučiu prasmę, aš galėčiau už tai dabar jau net pinigų neimti“, – šypsodamasis sako jis.