Dirbo su girtaujančiais nepilnamečiais
A. Dervinytė-Bongarzoni universitetą baigė dar sovietmečiu, todėl gavus diplomą gavo paskyrimą dirbti Vilniuje. Sostinėje ji įkūrė paauglių narkologijos kabinetą, kur buvo dirbama su nepilnamečiais, vartojančiais svaigalus ir narkotines medžiagas.
Psichologų ir psichiatrų globon paaugliai patekdavo po to, kai būdavo sugaunami neblaivūs gatvėje arba kreipdavosi į medikus dėl apsinuodijimo narkotinėmis medžiagomis ar alkoholiu. Ji atsimena, kad įskaitoje dėl piknaudžiavimo neleistinomis medžiagomis kasmet atsidurdavo apie 190-imt nepilnamečių.
Pašnekovė pasakoja, kad ir tuomet buvo taikomas gana pažangus gydymas – vaikai kalbėdavosi ir su psichiatrais, ir su psichologais. Tačiau girtavimo priežastys – skaudžios.
„Matydavau, kad tai yra kenčiantys paaugliai, jie kalbėdavo apie begalinį psichologinį skausmą, šeimas, tėvų nesupratimą. Girtavimas yra kaip savęs gydymosi forma. Sakydavo „atsijungti nuo nepakeliamos realybės,“ – sako pašnekovė.
Nepakeliama realybe paaugliams tapdavo nuolatiniai barniai šeimoje, kartais net muštynės, tėvų skyrybos, alkoholizmas. Šie faktoriai paveikdavo ne tik vyresnius paauglius – A. Dervinytė-Bongarzoni prisimena, kad jauniausiam pacientui buvo vos 9-eri.
Problema aktuali ir dabar. Su paaugliais ir dabar dirbanti psichiatrė sako pastebinti, kad nepilnamečių psichologinė sveikata ne gerėja, o atvirkščiai – blogėja. „Savižalos tais laikais aš beveik nemačiau, o dabar matau, kad į mūsų skyrių kiekvieną savaitę atveža naujus paauglius, kurie bandė žudytis, žalotis. Depresijos atvejų taip pat žymiai daugiau“, – kalba ji.
Sovietmečiu psichologinę sveikatą blogino vogimo kultūra ir girtavimas
Visgi sovietmečiu visuomenės psichologinė sveikata nebuvo ideali. Anot psichiatrės, tada visuomenė nuolat gyveno baimėje. Pašnekovė sako menanti, kad žmonės iš savo darboviečių vogdavo ten gaminamus produktus, pavyzdžiui, mėsą arba net dulkių siurblius.
Anot jos, tai taip pat blogindavo visuomenės psichologinę sveikatą – reikėdavo nuolat bijoti, kad kažkas pastebės, pamatys. „Jeigu kažką paspurdėsi, vadinasi, kad būsi kaltas. Prie darbovietės tu esi pririštas negerais dalykais, tas žmones labai slėgė“, – sako A. Dervinytė-Bongarzoni.
Alkoholizmo problemą aštrindavo mada mokėti už atliktus darbus ne pinigais, o vaišėmis, kurios nebuvo įsivaizduojamos be svaigalų. „Tais laikais būdavo būdinga, jeigu žmogus padeda darbuose, sode, kažką sutaiso, pasiūlyti išgerti. Atsiskaitydavo ne pinigais, o vaišėmis. Žmonės nesugebėdavo atsispirti alkoholiui. Man būdavo jų labai gaila“, – prisimena.
Tačiau nelaimingoji visuomenės dalis retai kreipdavosi profesionalios pagalbos, tikina. Viena to priežasčių – baimė. „Baimė būti įrašytam į kažkokius sąrašus, kurie apribos tavo galimybes. Dabar kai kurios diagnozės taip pat tave apriboja vairuoti automobilį, turėti ginklą, pasirinkti kažkokią profesiją. Tas išlieka“, – nuo šiandienos nenutolsta A. Dervinytė-Bongarzoni.
Nors psichiatrė ir sako, kad sovietmetis paliko įspaudą lietuvių savijautoje, šio laikotarpio nereikėtų aklai kaltinti – esame laisvi jau bemaž trisdešimtmetį, todėl reikia užmiršti okupacijos laikotarpį ir judėti pirmyn.
„Mano vyras sako, baikit jūs tą sovietmetį kaltinti. Taip, jis buvo, bet mes turime su tuo susitvarkyti. 28-eri metai, kai esame laisvi. Sovietmečiu buvo pasipriešinimas, kada mums primeta kažką daryti, o mes svarstome, kaip to nedaryti.
Dabar, kai jau išsilaisvinome, arba mes ieškome, su kuo kovoti toliau, arba mes kovojame viduje – nemokame gyventi laisvai. Neišsikalbame, nepadedame vienas kitam. Žmonėms, kuriems bandau padėti, trūksta natūralumo, saugumo“, – samprotauja ji.
Po dešimtmečio Italijoje – atgal į Lietuvą
Nepriklausomybės metais pašnekovė ir toliau dirbo su mažaisiais vaiko raidos centre. Tačiau greitai gyvenimas ją pakvietė į Italiją, kur praleido dešimtmetį. Pusę ten praleisto laiko ji dirbo, kitą pusę – rašė disertaciją.
Gyvenimas svečioje šalyje, tikina, atvėrė akis – ten žmonės esą ir draugiškesni, ir atviresni.
„Italijoje paprasti žmonės, susitikę gatvėje, bendrauja ir kalbasi. Grįžus aš jaučiausi labai nesuprasta, nes visiems šypsodavausi. Įlipi į troleibusą, sakai atsiprašau, prašau, norėčiau atsisėsti – kalbiesi. Jeigu troleibuse yra laisva vieta, reikia vienam atsistoti, kitam atsisėsti, pas mus niekas nesako „atsiprašau“ – žmogus atsistoja ir laukia, kol pasitrauksi. Nebendraujame ten, kur reikia bendrauti“, – stebisi A. Dervinyte-Bongarzoni.
Kodėl nebendraujame? „Nes blogai jaučiamės. Nugrimzdę savo išgyvenimuose, rūpesčiuose, turime įsivaizdavimą, kad kitas žmogus – svetimas, grėsmingas. Jeigu Italijoje susitinki vaiką, negali su juo nepakalbėti, kažko paklausi. Jeigu Lietuvoje užkalbintum vaiką, tai nežinau, kaip reaguotų. Kai būnu Romoje – atsipalaiduoju, kai grįžtu namo – jau ir balsas keičiasi, kažko bijai, skubi, lauki netikėtumo. Atmosfera yra skirtinga.“
Pašnekovė mini, kad Lietuvoje žmonės vis dar įsitikinę, kad psichologinės sveikatos sutrikimai gali būti gydomi tik vaistais. Tačiau tėvynėje, tikina, pamirštama, kad psichologinė pagalba nėra tik tai, bet ir nuoširdūs pokalbiai, konsultacijos: „Tačiau jeigu kalbame apie depresiją, reikia derinio tarp vaistų ir psichoterapinės pagalbos. Jeigu mes laukiame ir tikimės, kad visa tai praeis, liga gali ir pastiprėti.“
Nuvežė Lietuvos vaikų namuose gyvenančius į Italiją ir iškart pastebėjo pokytį
Dar vienas iškalbingas faktas, tikina, yra tai, kad Italijoje psichologų (iš esmės konsultantų) yra daug daugiau nei psichiatrų (psichologines ligas nustatančių ir gydančių medikų). Lietuvoje, sako, situacija kiek kitokia – psichiatrų yra daugiau nei psichologų, todėl lietuviai neturi galimybės gauti konsultacijų, o yra iškart gydomi nuo ligų.
„Svarbus momentas yra nepsichiatrizuoti problemos, o taikyti prevenciją, ieškoti resursų, kaip padėti žmonėms. Kaip visuomenėje padėti seneliams? Italijoje, jeigu tavo tėvai yra senyvo amžiaus ir yra pasiligoję, tau yra duodama diena per mėnesį nuvežti savo tėvus į ligoninę ar panašiai – už tą dieną moka. Saugumas, priežiūra, sudėliojimas – įstatymai tai palaiko ir remia. Klimatas irgi turi reikšmės – Italijoje saulėtų dienų daugiausiai, Lietuvoje – mažiausiai“, – aiškina pašnekovė.
Psichiatrė pasakoja jau daugel metų savanoriaujanti projekte, kurio tikslas – kuriam laikui perkelti Lietuvos vaikų globos namuose gyvenančius vaikus į Italijos globėjų šeimas. Ji teigia ne kartą lydėjusi lietuvius vaikus į Italiją ir pastebėjusi įdomų dalyką.
„Bendravau su vaikais, kurie visi turėjo pažintinių, emocinių ir elgesio sutrikimų. Stebėjau, kaip tie patys vaikai elgiasi Lietuvoje ir Italijoje, lydėjau juos skrydžiuose. Savo akimis mačiau, kaip atvykus į Italiją stabilizuodavosi jų psichikos būklė, kaip jie atsiskleisdavo ir džiaugdavosi be jokios specializuotos psichiatrinės pagalbos.
Italijos vaikų ir paauglių psichiatrai ir psichologai pagrindinį dėmesį skiria mokytojų, socialinių darbuotojų ir tėvų konsultavimui. Tokiu būdų stiprinama jų kompetencija, vaikams nenustatomos psichiatrinės diagnozės, o gydymui siunčiami tik patys sunkiausi klinikiniai atvejai“, – prisimena pašnekovė.
Žmones veikia nepastovumas, darbas ir emigracija
A. Dervinytė-Bongarzoni svarsto, kad Lietuvoje visuomenė jaučiasi nesaugi dėl nuolat besikeičiančios tvarkos. Kaip pavyzdį ji mini mokyklas: „Mano dukra užaugo su besikeičiančiomis programomis vos ne kasmet. Kaip visi jaučiasi? Blogai. Vienaip pradeda mokyti, egzaminui – kiti reikalavimai. Mes norime, kad mūsų vaikai labai gerai mokytųsi – vėl keliame įtampą ir daromės panašesni į Japonus. Japonijoje maži vaikai, neišlaikę egzamino, gali ir nusižudyti, nes visas jų gyvenimas jau yra suplanuotas.
Negali gyventi kas keturis metus kardinaliai besikeičiančioje tvarkoje, – tęsia, – negali gerai jaustis visuomenėje, kur visada galvojama, kaip kažką pakeisti. Manau, kad turime labai aiškiai žinoti tvarką ir taisykles, pagal kurias mes gyvename. Mes jas turime, bet norime kaskart vis iš naujo ir iš naujo jas peržiūrėti.“
Jaustis gerai trukdo ir karjerizmas. A. Dervinytė-Bongarzoni mini, kad, pavyzdžiui, Italijoje, prekybos centrai nedirba per didžiąsias metų šventes, kas leidžia tėvams su vaikais bent jau keliskart per metus netrukdomiems būti kartu. Ji pabrėžia: ekonominė situacija taip pat yra labai svarbi, tačiau pinigai neturėtų būti virš bendrystės.
„Aš esu įgavusi didžiulę patirtį iš Afrikos vaikų. Ten mažučiai kūdikėliai yra pririšti prie mamos kokia nors skara ir mama su jais daro kažkokius darbus. Afrikos ankstyvoji vaikų raida yra labiau išsivysčiusi negu mūsų vaikų, vežamų geruose vežimėliuose, maitinamų super geru maistu. Bet jie neturi to kontakto, nejaučia mamos širdies plakimo. Vaikas pas mus turės daugiau įtampų, nerimo, negu tas vaikas, kuris Afrikoje viską daro kartu su mama“, – pavyzdį pateikia pašnekovė.
Didelę įtaką daro ir emigracijos išdraskytos šeimos. Ypač didelę problemą pašnekovė sako matanti, kai šeimos vyras palieka žmoną ir vaikus ir išvažiuoja ieškoti laimės svetur.
„Dabar yra taip, kad dalis tėvų yra kažkur išvažiavę, dirba ir su savo vaikais bendrauja tik per „Skype“. Tai yra kitoks jausmas – kai savo tėčio nelieti, nematai gyvai, tau jo trūksta. Pas mus tėčiai yra skausmas, jeigu prisimintumėme savo istoriją, pirmiausiai buvo sunaikinta vyrų inteligentija.
Liko mamos su vaikais. Tos mamos gali užauginti vaiką, bet turėti visiškai psichologiškai brandų, saugų paauglį be tėčio yra itin sudėtinga ir nebūtinai pasiseka. Suvaldyti paauglį reikia tėvo logikos, psichologinio buvimo šalia“, – pastebi A. Dervinytė-Bongarzoni.
Lietuvoje esti problemų
Kaip vieną didžiausių psichologinės sveikatos priežiūros problemų pašnekovė įvardija nepakankamą darbo vietų šios srities specialistams skaičių. Tai, anot A. Dervinytės-Bongarzoni, reiškia, kad psichologinė pagalba paprasčiausiai yra toli nuo žmonių – jeigu didmiesčiuose dar galima rasti šios srities specialistų, rajonuose situacija prastesnė.
Pasak pašnekovės, nėra logiška, kada vaikas, turintis psichologinių problemų, gal net bandęs žudytis, iš gimtųjų Raseinių ar Utenos dėl vienos konsultacijos turi važiuoti į Vilnių. Ji sako, kad stacionare pacientą gali laikyti savaitę-dvi, o po jų pacientai visąlaik sveikti grąžinami namo. Tačiau, tikina, ir vėliau reikia periodiškai lankytis pas psichologą ir psichiatrą, kurių provincijoje paprasčiausiai nėra.
„Ten mūsų kolegų psichiatrų yra labai mažai, jie dirba net ne pilnu etatu. Yra vienas gydytojas visam rajonui. Mes jau kalbėjomės, kad su vaiku reikia įeiti į kontaktą, susitikti mažų mažiausiai kartą per savaitę, kad galėtumėme jam padėti.
Pagalba turi trukti metus, dvejus, ko su dabartiniais resursais mes negalime pasiekti. Todėl kai kurie vaikai atkrenta ir vėl grįžta pas mus į skyrių. Vaikų psichiatrija neturi būti stacionari. Visoje Lietuvoje yra bene tik vienas stacionaras su 15-ka lovų – į jį turi tilpti visa Lietuva“, – problemos mastą atskleidžia A. Dervinytė-Bongarzoni.
Negana to, Lietuvoje ne valstybinė psichologų ar psichiatrų pagalba gana brangiai kainuoja, todėl pas privačius specialistus skurdžiai gyvenančios šeimos savo atžalų leisti negali – neišgali, tikina.