DELFI pristato specialų projektą, skirtą visiems smaguriams. Kuo ypatingi ledai, kaip išsirinkti tai, ko ieškote – tai tik keletas klausimų, į kuriuos neabejotinai rasite atsakymus.
Jūs taip pat sužinosite, kokius ledus dažniausiai valgo tautiečiai ir kuo savo įpročiais skiriamės nuo kaimynų. Negailėsime patarimų, kaip taisyklingai laikyti ledus šaldiklyje, kad jie išliktų skanūs. Galų gale atskleisime, kuo skiriasi lietuviški ledai nuo užsienietiškų ir kiek laiko jie galioja.
Ledai yra puikus desertas – tai liudija ir šio gardumyno atsiradimo istorija, kuri yra kildinama iš kelių kraštų: Kinijos, Graikijos, Persijos, Italijos, šaltesnių kraštų šiaurėje bei kelių kitų vietų. Visgi, pirmasis ledų gamybos fabrikas buvo atidarytas JAV palyginti neseniai – XIX amžiuje.
Dabar galima suskaičiuoti tūkstančius ledų rūšių ir skonių, tad į ką atkreipti dėmesį renkantis ledus?
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialistė - valstybinė maisto produktų inspektorė Antonina Greičiuvienė pataria, kaip „iššifruoti“ ledų pavadinimus Lietuvoje.
„Valgomieji ledai pagal sausųjų medžiagų ir pieno riebalų kiekį skirstomi taip: pieniški valgomieji ledai, kuriuose pieno riebalų yra ne daugiau kaip 7 proc., grietininiai valgomieji ledai, kuriuose pieno riebalų kiekis yra 8–11 proc., plombyras, kuriame pieno riebalų – ne mažiau kaip 12 proc.“, – vardijo pašnekovė.
Ji primena, kad ledai skirstomi ir pagal vaisių kiekį. Vaisiniais vadinami tie ledai, kuriuose vaisių yra ne mažiau kaip 20 proc. arba dedama ne mažiau kaip 2,5 proc. vaisių sulčių. Sorbetas yra vaisiniai ledai, kuriuose vaisių yra ne mažiau kaip 25 proc., be to, gaminant sorbetą nenaudojamas pienas arba pieno sudedamosios dalys. O šerbetas yra ledai, kuriuose vaisių yra ne mažiau kaip 10 proc., bet jame turi būti ir riebalų.
„Jei gaminio pavadinime yra žodžiai „pieniški“, „grietininiai“ arba „plombyras“, tokiuose valgomuosiuose leduose pieno riebalai ir pieno baltymai negali būti pakeisti kitos kilmės riebalais ar baltymais. Kiti valgomieji ledai, kuriems nėra nustatyti sudėties reikalavimai, ženklinami pavadinimu „valgomieji ledai“, – komentuoja A. Greičiuvienė.
Kada vartoti nepatartina
Nustatyti, kurie ledai yra vertingi, pagaminti iš gerų žaliavų, galima skaitant produkto sudėtį.
„Kuo leduose mažiau priedų, kvapiųjų medžiagų, dažų, tuo jie natūralesni. Plombyras, pieniški, grietininiai valgomieji ledai – vertingas, skanus ir vėsinantis pieno produktas, turintis aukštą maistinę vertę. Vienas pagrindinių grietininių valgomųjų ledų ir plombyro komponentų turėtų būti saldi, šviežia grietinėlė su daugybe riebaluose ištirpusių vitaminų, kitų medžiagų, kurios ypatingai reikalingos augančiam organizmui“, – paaiškino A. Greičiuvienė.
„Be to, leduose yra ir žmogaus organizmui būtinų amino rūgščių, mineralinių medžiagų, tai yra, kalcio, kalio, fosforo, magnio ir kitų. Suvalgyta ledų porcija puikiausiai pakeičia vaikų nelabai mėgiamą įprastą pieną“, – pastebi A. Greičiuvienė.
Nemėgstantys ar negalintys valgyti pieno produktų, gali pasirinkti vaisinių ledų. Apie juos taip pat verta įsiminti vieną dalyką: kada šie ledai yra su riebalais, o kada – be. Tai aktualu ne tik skaičiuojantiems kalorijas, bet ir vertinantiems ledų skonį.
„Pagal Europos tradiciją vaisiniai ledai skirstomi į sorbetą ir šerbetą. Sorbetas yra ledai be riebalų, o šerbeto sudėtyje paprastai yra iki 1 proc. riebalų. Šie ledai gerai atgaivina karštą dieną. Juos mėgsta tie, kuriems nelabai patinka pienas ar grietinėlė“, – sako A. Greičiuvienė.
„Esant aukštai temperatūrai prekybos įmonėse nesilaikant gamintojų deklaruojamų ledų laikymo sąlygų dažniausiai mažos porcijos ledų greičiau praranda savo formą, o tai yra rodiklis, kad gali būti rizikos dėl jų saugos bei kokybės. Tokių ledų vartoti nepatartina“, – patarė A. Greičiuvienė.
Ledams pagaminti fabriko nereikia
Ledų gamybos šou norintiems pramogauti organizuojantis Algimantas Jablonskas, tinklo „AJ Šokoladas“ įkūrėjas ir savininkas, sako, kad sėkmingai pagaminti ledus galima ir namuose, reikia tik žinoti kelias nedideles paslaptis.
„Esu baigęs pieno technologijos mokslus, tad man aiškintis skonių įvairovę, ieškoti receptų yra įdomu ir artima. Dabartinio ledų recepto esu ieškojęs ketverius metus“, – atviravo jis.
Skanių ledų būtinos sudedamosios dalys yra kelios. Jei gaminami pieniški ledai, pirmiausiai, tai – grietinėlė.
„Labai svarbu, kad grietinėlė būtų ne per riebi, bet ir ne vanduo. Jei grietinėlė yra per liesa, tuomet valgant jaučiasi pieno skonis, bet ne grietinėlės, ir man, asmeniškai, tai nepatinka. Man ledai turi būti pakankamai riebūs ir geriau jų suvalgyti nedaug, bet su dideliu pasimėgavimu“, – teigė A. Jablonskas.
Tiesa, pašnekovas sako, kad vaisiniams ledams grietinėlė nebūtina, ypač, jei norima suvartoti kuo mažiau kalorijų.
„Kita svarbi sudedamoji dalis – skoniai. Man čia pasisekė kiek labiau, nes per 10 metų esu atsirinkęs daugybės skonių kremus, tarkime, pistacijų, mango, braškių ir kitų, kuriuos naudojame šokoladiniams kremams gaminti. Pavyzdžiui, pistacijų skonio pastos koncentratas gali kainuoti ir 10 eurų, ir 100 eurų. Kai naudojami aukštos kokybės ingredientai, jauti, kad valgai pistacijų ledus“, – pastebi A. Jablonskas.
Pašnekovas dėsto, kad koncentruotos skonių pastos, jei yra kokybiškos, gaminamos naudojant natūralius produktus, tik iš jų pagaminamas koncentratas. Be to, Lietuvoje be skonių koncentratų yra ir natūralių ingridientų ledams: tai ir juodieji serbentai, ir mėlynės.
Papildomų priedų leduose neturi būti daug, tačiau jie naudojami tam, kad ledai nesikristalizuotų, juose nesiformuotų ledukai.
„Manau, gaminant ledus namuose priedų galima ir nedėti. Norint kuo geresnės kokybės, aišku, pats svarbiausias dalykas yra turėti ledų gaminimo mašinėlę. Jų yra ir profesionalių, ir tinkamų naudoti namuose. Šis prietaisas iš skystos masės suformuoja ledus tinkamos struktūros, be ledukų“, – sako A. Jablonskas.
Kai ledai gaminami iš natūralių produktų, į juos nebūtina dėti ir daug cukraus.
„Jei ledai gaminami iš natūralios grietinėlės, ji yra pakankamai saldi, tad cukraus beveik nededama. Tas pats yra ir gaminant ledus su mėlynėmis, nes uogos saldžios ir cukraus reikia labai nedaug“, – pastebi A. Jablonskas.
Paklaustas, kokių skonių ledai yra populiariausi, pašnekovas sako, kad noriai valgomi pieniško, juodo šokolado, pistacijų ir mango skonio ledai.
Visgi, ledų desertai Lietuvoje paklausūs palyginti trumpą laiką ir verslininkai tai yra pastebėję.
„Aišku, daugiausiai ledų nuperkama tuomet, kai karšta, – sako A. Jablonskas. – Pirmąją savo darbo vasarą prekiavome tik šokoladu, bet kai karštis pakilo iki plius 30, mes šokolado nebeparduodavome, dėl to mūsų šokolado parduotuvė peraugo į šokolado restoraną, kur turime gėrimų, tortų, ledų ir sezoniškumą sugebėjome išlyginti.“
Sūrio, alaus ar česnakų skonio ledai
Įdomu tai, kad pirmasis patentas ledų šaldymo aparatui buvo išduotas JAV išradėjai Nancy Johnson 1843 m. rugsėjį. Tiesa, vėliau ji teises į savo išradimą pardavė, nes neturėjo pinigų pradėti aparato masinę gamybą.
Manoma, kad šio išradimo atsiradimas prisidėjo prie ledų prekybos populiarinimo užuot juos gaminus namuose.
Kurį laiką po šio išradimo patentavimo ledų verslas Europoje ir JAV buvo smulkiųjų verslininkų veiklos sritis.
Skaičiuojama, kad pirmasis ledų fabriką atidarė iš Baltimorės, JAV, kilęs Jacobas Fussellas, kuris prekiavo pieno produktais, tačiau dėl nestabilios grietinėlės paklausos jos perteklių ėmė perdirbti į ledus. Pirmasis jo ledų fabrikas buvo atidarytas Pensilvanijoje 1851 m., po kelių metų šis verslas buvo perkeltas į Baltimorę, o dar vėliau fabrikai buvo atidaryti ir keliuose kituose miestuose.
Dabar ledų skonių yra daug ir įvairių, pavyzdžiui, Lietuvoje galima paragauti sūrio, alaus, spanguolių ir duonos, ar tešloje užkeptų ledų, tačiau jų skonių yra daugiau ir įvairių, tarkime, mėsos, žuvies ar česnako.