Kaip iš parduotuvės neparsinešti prašvinkusios mėsos: ypač suklusti turėtų perkantys vištieną

Pirkdami mėsą turėtume būti budresni ir žinoti, kokius klausimus užduoti pardavėjui ir kaip įsitikinti, kad mūsų laukiantys pietūs nebus sugedę ir pavojingi vartoti. Nelikti apgautiems padės mėsos tinkamumo vartoti gidas.

Šviežios mėsos požymiai

Mėsą vertiname pagal jos išvaizdą, konsistenciją, kvapą. „Šviežia atšaldyta mėsa – stangri, nuo šviesiai iki tamsiai raudonos spalvos, priklausomai nuo gyvulio rūšies. Mėsa, turinti pašalinį kvapą, netinka žmonių maistui. Šviežios mėsos raumenys standūs, elastingi, paspaudus pirštu, duobutė nedelsiant išsilygina“, – teigia Viktorija Septilkienė, VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialistė, valstybinė maisto produktų inspektorė.

Pasak jos, siekiant sustabdyti gedimo procesus, šviežia atšaldyta mėsa turi būti laikoma tokioje temperatūroje, kad jos vidaus temperatūra būtų ne aukštesnė kaip 7⁰C ir ne žemesnė kaip -1⁰C, o paukštienos – ne aukštesnė kaip 4⁰C.

Kaip atpažinti sugedusią mėsą

Mėsos spalva, konsistencija gali keistis dėl įvairių priežasčių. Mėsa gali patamsėti dėl netinkamų laikymo sąlygų. Laikant mėsą aukštesnėje temperatūroje nei nurodyta – pavyzdžiui, smulkinta mėsa turi būti laikoma ne aukštesnėje kaip 2⁰C temperatūroje – esant žemai santykinei oro drėgmei, mėsa apdžiūsta. Tuomet mėsos paviršiuje padidėja dažančių medžiagų, mioglogino ir jo darinių koncentracija, o mėsos paviršius patamsėja. „Tai ypač pastebima senų, mažiau įmitusių gyvulių mėsoje. Mėsos spalva gali ne tik patamsėti, bet pasikeisti ir dėl mikrobų, besivystančių mėsos paviršiuje, veiklos. Tokia mėsa gali įgauti žalsvą, pilką ar kitokį atspalvį“, – teigia V. Septilkienė.

Klaipėdos miesto maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos skyriaus vedėja Dalia Kaveckienė DELFI yra sakiusi, kad jei paviršiaus plėvelė sausa, tai dar nereiškia, kad mėsa yra gendanti: tiesiog ant mėsos neturi būti glitimo.

Paukštiena genda kur kas greičiau

Esminiai skirtingų gyvūnų rūšių mėsos gedimo požymiai yra panašūs. Renkantis mėsą, vartotojui reikia atkreipti dėmesį ne tik į jos juslines savybes (supakuotos mėsos juslines savybes sunku įvertinti), bet ir į mėsos laikymo temperatūrą ir tinkamumo vartoti terminus, kurie priklauso ne tik nuo gyvūno rūšies, bet ir gyvulio paskerdimo, mėsos išpjaustymo higienos sąlygų, atšaldymo ir laikymo temperatūrų, supakavimo būdo ir kitų faktorių darančių įtaką kokybei.

Nerekomenduojama pirkti mėsos su dar galiojančiais, tačiau jau besibaigiančiais tinkamumo vartoti terminais (pvz. tinkamumo vartoti terminas baigiasi pardavimo dieną). Aišku, paukštienos tinkamumo vartoti terminai yra kur kas trumpesni nei kiaulienos ar jautienos, paukštiena genda kur kas greičiau.

Ką svarbiausia žinoti prieš perkant

Privaloma informacija – mėsos pavadinimas, nurodant kokios rūšies gyvulio mėsa ir jos apdorojimas, atšaldyta ar užšaldyta (užšaldytai mėsai turi būti nurodyta ir jos užšaldymo data), grynasis kiekis, tinkamumo vartoti terminas, laikymo sąlygos, gamintojas ar pardavėjas ir jo adresas, mėsos kilmė, gamintojo ar pakuotojo identifikavimo ženklas, vartotojui pateikiama supakuotos mėsos ženklinimo etiketėje ant pakuotės.

Jei parduodama sveriama mėsa, tai pagrindinė informacija yra pavadinimas, tinkamumo vartoti terminas, gamintojas, kilogramo kaina. Ši informacija pateikiama raštu kainų etiketėje. Sveriamos mėsos kilmė nurodoma kainų ar papildomoje etiketėje šalia mėsos. Jei prekiaujama vienos kilmės mėsa, tai ji gali būti nurodoma ant vitrinos ar kitu vartotojui gerai matomu būdu.

„Vartotojas gali užduoti įvairius klausimus apie mėsą. Pavyzdžiui, paprašyti paaiškinti ženklinime nurodytus rekvizitus, perskaityti ar pateikti mėsos pakuotę iš vitrinos, kad galėtų pats perskaityti informaciją“, – sako V. Septilkienė. Taip pat specialistė pabrėžia, kad jei vartotojui informacija būtų neaiški ar neįskaitoma, jis turėtų paklausti pardavėjo apie mėsos kilmę, tinkamumo vartoti terminą ar kokioje temperatūroje reiktų laikyti mėsą.

Kaip apsisaugoti nuo seno gyvulio mėsos

Mėsos kokybę, jos savybes ir vertę apsprendžia gyvulio veislė, lytis, amžius, įmitimas, šėrimo būdas, skerdimo sąlygos. Vertingesnė mėsa yra ta, kuri turi kuo daugiau raumeninio audinio – tokia yra jaunų gyvulių mėsa, skerstų nestresinėje gyvulio būsenoje. Mėsos maistinis vertingumas priklauso nuo to, ar organizmas gauna medžiagas, būtinas medžiagų ir energijos mainų procesams, ar tos medžiagos lengvai įsisavinamos.

V. Septilkienė išskiria keturias svarbias mėsos juslines savybes. Tai spalva (kuri labai priklauso nuo gyvulio rūšies, mėsos laikymo sąlygų), konsistencija (švelnumas, minkštumas, sultingumas, kurie priklauso nuo mėsos sudėties, brandinimo laiko ir sąlygų), skonis ir kvapas (šviežios mėsos skonis – kiek saldokas, prieauglio mėsa – be išreikšto skonio ir kvapo).

Mėsos aromatas priklauso nuo joje esančių lakiųjų medžiagų. Suaugusių gyvulių mėsa yra kvapnesnė negu jaunų. Virta mėsa yra aromatingesnė. Dideli mėsos gabalai išskiria daugiau aromato, nei maži. Verdant, kai pakinta raumenų baltymai ir ekstrahuojamos medžiagos, atsiranda natūralus mėsos skonis. Būdingiausią skonį ir aromatą turi subrendusi, po skerdimo tam tikrą laiką nustatytoje temperatūroje išlaikyta mėsa. Patartina rinktis aukštesnės kokybės, turinčią daugiau raumeninio audinio ir mažiau riebalų, mėsą.