Lietuvos turtingiausius apnuogintų keli skaičiai, bet niekas nesiryžta paskaičiuoti

Koks yra turtinės nelygybės Lietuvoje mastas? Finansų ministerija sako, kad jie tokių dalykų neskaičiuoja ir šių duomenų neturi, pasiūlo kreiptis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Ši išgirdusi klausimą nukreipia į Statistikos departamentą ir Registrų centrą. Deja, abi institucijos taip pat nežino, kokia turtinė nelygybė yra Lietuvoje ir pasiūlo pabandyti laimę Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, tačiau ir čia niekuo padėti man negali.

Praėjusiais metais tarptautinė labdaros organizacija „Oxfam“ atliko turtinės nelygybės studiją ir nustatė, kad 62 žmonės pasaulyje valdo tiek pat turto, kiek ir 3,5 mlrd. skurdžiausių pasaulio gyventojų.

Globali ekonomika auga sparčiai, per 30 metų ji išaugo beveik dvigubai, tačiau ta pati studija rodo, kad didžiausią šio pyrago dalį atsiriekia milijardieriai, tuo tarpu visiems kitiems lieka tik trupiniai.

Komentuodamas „Oxfam“ studiją politologas Jeffris Wintersas teigė, kad tokie turtinės nelygybės mastai pasaulyje dar nėra matyti, nei diktatūros, nei antikinė Roma, nei jokia kita sistema nesukoncentravo tiek daug turto kelių žmonių rankose kaip dabartinė.

Panašūs rezultatai matomi ir žiūrint į kitas turtinės nelygybės klausimu atliktas studijas. Kaip prieš porą metų rašė „The Economist“, mokslininkai nustatė, kad 0,1 proc. turtingiausių amerikiečių valdo tiek pat turto kiek likę 90 proc.

Lietuvoje neskaičiuoja

Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad Lietuvoje turtinės nelygybės mastų niekas nežino, nes jie tiesiog nėra skaičiuojami, nors tą padaryti tikrai būtų įmanoma.

„Manau, kad turto nelygybę paskaičiuoti Lietuvoje būtų labai įdomu. Yra pirminiai šaltiniai, pagrindinis turtas yra nekilnojamasis turtas (NT), jis registruojamas, yra nekilnojamo turto registras, galima identifikuoti, kiek kam priklauso to turto.

Paskui yra akcijos ir obligacijos, finansinis turtas, jis irgi registruojamas, bent stambesni akcininkai registruojami. Yra indėliai banke, dažnai kalbama, kad jie labai dideli, bet jų pasiskirstymo niekas nežiūri. Banke sąskaitos susietos su asmens kodu ir komerciniai bankai turi duomenis, centrinis bankas gali pareikalauti tos informacijos iš bankų“, – aiškina R. Lazutka.

Vis dėlto banko „Nordea“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas priduria, kad problema su turto skaičiavimu kyla dėlto, kad be profesoriaus išvardintų turto šaltinių yra ir kitų dalykų, kuriuos apskaičiuoti sudėtinga arba neįmanoma.

„Gerai, jei tai yra indėliai laikomi banke, akcijos, obligacijos. Bet yra daug kitokio turto: juvelyriniai, meno dirbiniai, automobiliai. Netgi to paties NT kainą įvertinti nėra paprasta. Kokią imti vertę? Ar imti formalią vertę, kiek kainavo pastatyti tą būstą pagal patirtus kaštus, ar žiūrėti pagal rinkos kainą, kurią sunku įvertinti, jei būstas nebuvo pirktas ar parduotas ilgus metus.

Turtingų žmonių turtas dažnai būna kitose jurisdikcijose, kitose valstybėse, todėl sunku viską suskaičiuoti ir dar sunkiau viską įvertinti. Čia yra didelė erdvė tobulėjimui, bandoma tai daryti, bet tai nėra reguliarus kasmetinis turto nelygybės rodiklis, kas faktiškai ir neįmanoma, nes sunku kasmetinius turto pokyčius sekti. Grubiai sakant, turto nelygybės matavimas yra gerokai sudėtingesnis ir dažnai į jį kreipiama mažai dėmesio“, – problemas dėsto Ž. Mauricas.

Tuo tarpu Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas teigia, kad turto nelygybės skaičiavimas išties nėra toks komplikuotas, nes nebūtina skaičiuoti viso lietuvių turto.

„Kai skaičiuojame pajamų nelygybę, ji irgi yra iš simuliuotų duomenų, tai 10-ies tūkst. žmonių apklausa. Ta pajamų nelygybė, kuri skaičiuojama ir trimituojama, ji nėra tikroji, tai nėra 3 mln. gyventojų pajamos sudėtos ir apskaičiuotos. Ten – sava metodika su išimtimis.

Su tokia pačia metodika galima būtų apskaičiuoti ir turtinę nelygybę, ji būtų apytikslė, bet ir pajamų nelygybė yra apytikslė. Greičiausiai niekas jos neskaičiuoja todėl, kad niekas dar neliepė suskaičiuoti“, – svarsto Ž. Šilėnas.

O kam skaičiuoti?

Ekonomistų nuomonė dėl turtinės nelygybės skaičiavimo reikalingumo išsiskyrė, vieni teigia, kad šis rodiklis būtų net svarbesnis negu pajamų nelygybės mastas, tuo tarpu kitų teigimu, duomenys būtų įdomūs, bet ne visai reikšmingi.

„Manau, kad gyventojų turtą verta apskaityti tik dėl dviejų priežasčių – siekiant jį apmokestinti arba išsiaiškinti, kas praturtėjo neteisėtai. Nekilnojamasis turtas jau ir dabar apmokestinamas – čia jokių paslapčių nėra.

Daug sudėtingiau apskaityti neregistruotą turtą, pavyzdžiui, grynuosius pinigus, auksą, papuošalus, meno dirbinius, o šiais laikais ir bitkoinus. Visas šias turto kaupimo priemones neretai renkasi ir neteisėtai praturtėję asmenys“, – aiškina „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Panašiai mąsto ir R. Lazutka, jo teigimu, valstybės politikai reikšmingesnė pajamų nelygybė, nes būtent pajamos, o ne turtas, perskirstomos per biudžetą.

Vis dėlto Ž. Šilėnas teigia, kad apie nelygybę Lietuvoje kalbama labai daug, bet tikslių duomenų apie ją neturime, o tai – labai didelė problema.

„Turto nelygybė žymiai tiksliau atspindėtų realią šalies nelygybę negu pajamų nelygybė. Galime turėti situaciją, kada žmogus turi daug turto, bet santykinai mažas pajamas. Arba atvirkščiai, žmogus turi dideles pajamas vos pradėjęs dirbti kokioje vakarietiškoje įmonėje, bet turto jis dar nėra sukaupęs.

Šioje vietoje, kai žiūrime tik į pajamas, mūsų nelygybės saitas yra išsikreipęs ir nepilnas. Turtinę nelygybę pagal tai, koks kiek pilietis yra sukaupęs turto, tikrai reikėtų skaičiuoti, ypač, jei norime rimtai šnekėti apie nelygybę“, – teigia Ž. Šilėnas.

Ekonomisto teigimu, turėdami tik pajamų nelygybės duomenis matome labai iškreiptą vaizdą, nes daugiau nei 1 tūkst. Eur uždirbantis žmogus Lietuvoje jau priskiriamas prie turtingųjų, nors realiai jis gali būti gerokai skurdesnis už pensininką.

„Mano mėgstamas pavyzdys yra jaunas specialistas pradėjęs dirbti Vilniuje, jis gauna kokius 1,5 tūkst. Eur. Pagal tai, kas yra skaičiuojama, jis atrodytų labai turtingas, nors realiai jis turi paskolą butui ir automobiliui, jo turtas yra minusinis, jokio turto jis nėra sukaupęs.

O pensininkas gauna mažas pajamas, bet turi būstą Vilniaus centre. Pagal dabartinę Lietuvos statistiką atrodytų, kad jis labai neturtingas, bet turto jis turi daugiau nei jaunas specialistas“, – sako Ž. Šilėnas.

Su pašnekovo žodžiais visiškai sutinka ir Ž. Mauricas, kurio teigimu, dabar formuojama mokesčių politika tik pagal gaunamas pajamas yra itin ydinga ir kai kalbama, kad norima labiau apmokestinti žmones gaunančius didesnes nei 1 tūkst. Eur pajamas, einama labai neteisingu keliu.

„Jei per savo darbingą amžių žmonės, uždirbantys virš 1 tūkst. Eur, bus smarkiai apmokestinami, jie nesugebės sukaupti papildomų santaupų, o turto gali ir išvis neįsigyti. Gali būti, kad visą gyvenimą žmogus dirbs, lyg ir pajamos bus neblogos, bet savo darbingo amžiaus karjeros pabaigoje pamatys, kad turto prasme jis bus skurdus ir dažnu atveju skurdesnis už pensininką, kurie kartais turi didelės kvadratūros butus“, – sako Ž. Mauricas.

Nebūtų taip blogai?

Kai dar šio dešimtmečio pradžioje buvo paskelbti duomenys, kad 1 proc. turtingiausių JAV gyventojų valdo didžiąją dalį turto, šalyje kilo didžiuliai neramumai ir protestai, kurie peraugo į masinį judėjimą „Užimk Volstrytą“.

Vis dėlto Ž. Šilėnas spėja, kad paskaičiavus turtinę nelygybę Lietuvoje nebūtų taip pat blogai, atvirkščiai, tai parodytų mažesnę atskirtį nei rodo pajamų nelygybė.

„Savo spėjimą grindžiu vienu paprastu faktu – Lietuvoje beveik visi turi savo būstą. 90 proc. piliečių nuosavybės teise turi būstą ir daugumos jų būstas yra be paskolų. Tai unikali situacija Europos Sąjungoje, nes ten vos kas antras pilietis turi savo būstą.

Todėl spėju, kad dėl šios priežasties, mūsų turtinės nelygybės skaičiai būtų mažesni negu pajamų nelygybės. Nes mūsų pajamų nelygybės skaičius yra iškreiptas to, kad pensininkai gauna mažesnes pensijas ir jie visi praktiškai papuola už tos santykinio skurdo ribos“, – teigia Ž. Šilėnas.