Aukštaitijos grožį reprezentuojančiame take – unikali ir nemokama pramoga Lietuvoje

Žmonės pyksta, kad bebrai užtvankas stato, lyg patys jų nestatytų. Ne bebrai, o žmonės 1957 metais užtvenkė Šventosios upę ir prasidėjo 2 metus trukęs Antalieptės marių formavimosi procesas. Prarijusios 26 ežerus Antalieptės marios tapo antru pagal dydį vandens telkiniu Lietuvoje.

Ant vienos iš marių pakrantėje pūpsančių kalvų galima rasti 26 akmenis su iškaltais pavadinimais. Kiekvienas jų simbolizuoja „paskendusį“ ežerą. Greta įrengta sėdima regykla į marių pusę, o pasisupti galima valties stiliaus sūpynėse – nuo šiol simboliuose paslėpta vandenų tema pasitinka kiekvieną, atvykusį į naujai Gražutės regioniniame parke įrengtą Šventosios aukštupio pažintinę trasą.

Prasideda trasa Dineikių kaime, esančiame netoli kelio A6 (Utena – Zarasai) tarp Daugailių ir Degučių. Atvykti reikėtų per Bubius, nuo kurių žvyruotas kelias greitai nuveda prie Antalieptės marių. Trasos pradžiai parinkta tikriausiai gražiausia apylinkių vieta, kur atsivėręs marių vaizdas įkvepia 10 kilometrų žygiui aplink jas. Tiksliau sakant, aplink tą marių dalį, kurios dugne tūno paskendęs Zazubro ežeras.

Antalieptės marių kranto linija ypatingai vingiuota, o jose suskaičiuojamos net 75 salos, kiekviena turinti savo vardą – Palivarko, Beržų, Kormoranų, Bružų, Skeldų ir kt. Vienose jų peri kormoranai, žuvėdros, kirai ar kiti paukščiai, kitas puošia paminklai ir kryžiai – tai buvusių kaimų kapinės. Sako, užšalus marioms žmonės eina ledu į salas artimųjų kapais pasirūpinti, nes kitu metų laiku be valties salų nepasiekti. Tas žmogaus rankomis sukurtas Antalieptės marių kraštovaizdis atrodo tikrai vaizdingas, tačiau 22-ų po vandeniu atsidūrusių kaimų gyventojų akimis, tikriausiai, viskas atrodo kitaip.