Anot pašnekovės, šiais metais pirmosios voveraitės pasirodė pakankamai anksti – birželio mėnesiui tik įsibėgėjus. Patyrę, tinkamas vietas žinantys grybautojai iš miško išeina nešini grybų sklidinais krepšiais, tačiau taip pasiseka ne kiekvienam.
„Voveraitės mėgsta šilumą ir drėgmę. Žiema mišką palepino gausiu sniego kiekiu, pagirdė jį, bet vasara netikėtai kaitri – lietaus trūksta, todėl voveraičių miškuose šiek tiek mažiau, nei norėtųsi“, – pasakoja Danguolė.
Pašnekovei pritaria ir prekybos tinklui „Iki“ voveraites tiekiančios bendrovės „Baltic Champs“ pardavimų vadybininkas Gediminas Apčelauskas. Anot jo, dėl vasarą užklupusios kaitros voveraičių nėra gausu. Šiemet jų superkama kone tris kartus mažiau, nei praėjusiais metais.
„Per mėnesį tebuvome nusipirkę vieną ar dvi partijas šių grybų, nes jų paprasčiausiai dėl kaitros nebuvo. Žinoma, kai pasitaiko viena ar dvi lietingesnės dienos – jų vis atsiranda. Tačiau voveraičių turime tiek, kiek patys galime išsaugoti tam tikroje temperatūroje, nes spiginant saulei miške jos išdega“, – pasakoja G. Apčelauskas.
Anot prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovės Vaidos Budrienės, pirmosios voveraitės sulaukia nemažai pirkėjų susidomėjimo, tad tinkle, atsižvelgiant į pirmųjų lietuviškų grybų paklausą, siekiama pirkėjams pasiūlyti ir patrauklią kainą. 200 g voveraičių pakuotė kainuoja 3,99 Eur.
Pamačius voveraitę verta apsidairyti aplink
Nepaisant to, kad voveraitės išsiskiria ryškiai geltona spalva, pastebėti šiuos nedidelius grybus, besislepiančius po miško paklote, nėra paprasta. Paklausta, kaip teisingai ieškoti voveraičių miške, patyrusi grybautoja juokiasi – tiesiog žiūrėti po kojomis.
„Dauguma grybauti išsiruošusių žmonių daro vieną klaidą: eidami žvelgia į tolį ir tikisi pamatyti grybus. Voveraitės – ne tik smulkios, bet ir dažniausiai pasislėpusios po samanomis, miško lapais, tad pastebėti jas iš tolo tikrai sunku. Reikėtų eiti ir žiūrėti sau po kojomis, daugiausiai pora metrų į priekį“, – pataria Danguolė.
Atkreipti dėmesį reikėtų ir į tai, kad voveraitės mėgsta draugiją: jei radote vieną, atidžiai dairykitės ir kitų. Tikėtina, kad kelių ar keliolikos metrų plote jų rasite ne vieną dešimtį. Tik nepulkite draskyti samanų paklotės. Kaip pataria grybautoja Danguolė, ieškant voveraičių galima švelniai braukti delnu samanų paviršiumi ir bandyti užčiupti iškilimus – galbūt ten slepiasi grybai.
Besibaiminančius prisirinkti šungrybių Danguolė nuramina: supainioti voveraičių su kitais grybais praktiškai neįmanoma, juk jos išties išskirtinės. Tiesa, miške galima surasti vadinamųjų „netikrų voveraičių“ – jos taip pat geltonos, panašios formos, bet yra kiek tamsesnės ir turi plonesnį kotelį.
Kada ieškoti voveraičių?
Kaip pasakoja pašnekovė, ankstyvosios voveraitės įprastai auga beržynuose, arčiau takelių ir pakelių. Dabar šių miško gražuolių jau galima rasti ir mišriuose miškuose, besislepiančių samanose. Augti voveraitės mėgsta jau patikrintose vietose, tad jei praėjusiais metais voveraičių miške aptikote, toje pačioje vietoje vertėtų apsilankyti ir šiemet. Nenustebkite, jei šiandien prisiskynę voveraičių, ten pat jų rasite ir po kelių dienų: visai mažutės voveraitės išsistiebia vos per kelias paras.
„Nuo seno buvo tikima, kad voveraitės geriausiai auga jaunaties ir priešpilnio metu, o per pilnatį jų nė su žiburiu nerasi. Gal ir yra tame dalis tiesos, juk mėnulio poveikį jaučia visa gamta, – sako pašnekovė ir priduria, kad norint parsinešti pilnus grybų krepšius, vertėtų nepatingėti anksti atsikelti. – Voveraitės geriausiai auga, kai naktys vasariškai šiltos – bent jau 15 laipsnių. Grybaudami vakare galite nerasti nė vienos, o ankstyvą rytą, žiūrėk, jau pilna pridygę. Todėl geriausia grybauti rytais, saulei vos prašvitus.“
Grybautoja Danguolė turi ir dar vieną svarbų patarimą: į mišką keliauti tik su pintine, mat kibirėliuose sumesti grybai, ypač voveraitės, jau po kelių valandų gali sukiužti. Šviežias miško gėrybes suvartoti ar ruošti atsargas žiemai reikia stengtis kaip galima greičiau po surinkimo, kai geriausios jų maistinės savybės ir skonis.
Voveraitės – ir užkandžiams, ir sotiems pietums
Paklausta, kaip skaniai pasigaminti voveraites, grybautoja Danguolė tikina – kuo paprasčiau, tuo skaniau. „Grybai mėgsta sviesto draugiją, tad tereikia pačirškinti voveraites svieste, pagardinti mėgstamais prieskoniais ir, galima sakyti, turite patiekalą. Tradiciškais labai skanu valgyti su šviežiomis bulvytėmis ir grietine, bet keptas voveraites galima dėti ir ant skrudintos duonelės – gausis puikus užkandis“, – sako pašnekovė.
Kepintos voveraitės su šviežiomis bulvėmis
Reikės:
• 200 g voveraičių
• 400 g šviežio derliaus bulvių
• 100 g šoninės
• 50 g sviesto
• 50 g grietinės
• Kelių svogūnų laiškų
• Druskos ir pipirų pagal skonį
Įkaitinkite puodą vandens ir sudėkite virti šviežias bulves. Kol bulvės verda, pasiruoškite voveraites.
Norėdami voveraites švariai nuvalyti, kelis kartus įmerkite jas į šaltą vandenį su druska, tačiau ilgai nelaikykite, iškart ištraukite. Druska padės nuo voveraičių lengviau atlipti įvairiems lapeliams ir spygliams. Jei voveraitės pakankamai didelės, jų nepjaustykite peiliu. Geriau sulaužykite tiesiog pirštais.
Keptuvėje įkaitinkite sviestą ir suberkite grybus. Kai voveraitės ims šiek tiek minkštėti, pagardinkite druska bei juodaisiais pipirais, sumeskite smulkiai pjaustytą šoninę ir pakepinkite 2-3 minutes. Įdėkite grietinės ir viską išmaišykite.
Išvirusias bulves nusunkite, sudėkite į lėkštę. Ant viršaus gausiai užberkite kepintų voveraičių ir paskaninkite smulkintais svogūnų laiškais.