Tačiau verčiant istorijos puslapius atgal galima pastebėti, kad šiais aspektais Kuršių mariomis domėtasi ne visada. Prieš šimtmetį, pamažu augant ir plečiantis Klaipėdos miestui, šalia atsiveriant fabrikams, į šį vandens lopinėlį žiūrėta praktiškai – tai buvo žuvimis turtingas telkinys bei prekybai patogus priėjimas prie vandens.
Tarpukariu Klaipėdos uostas klestėjo
Kaip savo knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” pažymi istorikas Julius Žukas, iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos miestas ir šalia Kuršių marių įsikūręs uostas buvo gana apleistas, turėjo minimalią infrastruktūrą, tačiau viskas pasikeitė tarpukariu.
Straipsnyje „Lietuvos Respublikos prekybinio laivyno raida 1921–1936 metais“ Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius rašo, kad Lietuva, per kelerius metus po Pirmojo pasaulinio karo baigties savo valdžią įtvirtinusi Šventosios ir Klaipėdos uostuose, įsitvirtino ir Pietryčių Baltijos pajūryje. Savotišku atskaitos tašku čia galima laikyti pirmojo Lietuvos jūrinio prekybos laivo „Jūratė“ atplaukimą į Klaipėdą 1921 metų kovo mėn. 3 d.
1938 m. išleistame laikraščio „Lietuvos Aidas“ numeryje, minint 15-os metų uosto priklausomybės Lietuvai sukaktį, apžvelgta, kaip Klaipėdos uostas atrodė 1923 m., ir kaip – 1938 m. Laikraštyje pateiktoje lentelėje matyti, kaip kasmet keitėsi į uostą atplaukiančių laivų skaičius, importuojamų ir eksportuojamų prekių kiekis tonomis.
Spaudoje rašyta: „kasmet vis daugiau ir daugiau jūros laivų lankosi uoste ir vis didesni ir didesni importo ir eksporto prekių kiekiai eina per Klaipėdos uostą. Jau vien skaičiai pakankamai įtikinamai rodo, kiek mums reikalingas ir valstybės ūkyje reikšmingas yra mūsų Klaipėdos uostas.“
Laikotarpį tarp 1924–1939 m. galima pavadinti Klaipėdos uosto klestėjimo laikotarpiu: šiuo metu buvo pastatytos naujos krantinės, uoste kūrėsi įvairios bendrovės, atsirado Lietuvos laivininkystė. Lietuvos valstybė į uostą investavo 42 mln. litų.
Pramonės idilę aptemdė paslaptinga liga
Tačiau 1924 metai reikšmingi ne tik dėl uosto plėtros. Šie metai žymi ir didelę ekologinę katastrofą, tiesa, įvykusią ne Kuršių mariose, o Aistmarėse, kurias nuo marių skiria Sembos pusiasalis. Būtent šiais metais pasirodė pranešimų apie vadinamąją žvejų arba marių ligą.
Pirmą kartą liga užfiksuota Senosios Pasargės kaime. Ji priminė ūmų organizmo apnuodyjimą – ligonius, nors jie atrodydavo sveiki, pildavo šaltas prakaitas, apimdavo silpnumas, galūnių skausmai, sunkumas paširdžiuose. Žvejų liga pasireikšdavo netikėtai. Žvejams išplaukus į marias sveiki vyrai sukniubdavo, grįžusius tekdavo išnešti.
Iki 1925 m. gruodžio 23 dienos žvejų liga sirgo 700 žmonių. Po 1926 m. pranešimų apie paslaptingą ligą sumažėjo, tačiau 1932 m. užfiksuotas dar vienas susirgimo protrūkis. Būta ir mirusiųjų.
Kaip pasakoja geografas, okeanologas dr. Rimas Žaromskis, marių liga padarė stiprų poveikį ir gamtai – krito gyvuliai ir žuvys.
„Galų gale vokiečiai padarė labai plačius hidrocheminius tyrimus ir pasirodė, kad ši liga buvo susijusi su popieriaus gamyba, popieriaus fabrikais, kurie naudojo iš Ispanijos atvežtus akmenis, titnagus, kuriuose buvo arseno. Kadangi valstybė buvo viena, tai tas pats turėjo atsispindėti ir prie Kuršių marių, ir Klaipėdoje, ir Tilžėje. Šiame kontekste noriu pasakyti, kad lygiai tokios pat problemos buvo ir prie Kuršmarių, tik skirtumas tas, kad galbūt jie popieriaus fabrikuose naudojo kitus titnagus. Juk buvo popieriaus fabrikai ir Klaipėdoje, ir prie Nemuno“, – komentuoja R. Žaromskis.
Vis tik, pasak okeanologo, pramonės neskubėta varžyti, į marių taršą žvelgta pro pirštus. „Juk ir sieliai buvo plukdomi mariomis, o sieliai irgi nėra džiaugsmas ekosistemai, nes išskiria į vandenį įvairias rūgštis, tai kitkas nebuvo labai ribojama“, – atkreipia dėmesį R. Žaromskis.
Vis dėlto, mokslininkas pabrėžia, kad nors taršos atvejų ir buvo, marių užterštumas nebuvo toks didelis vien dėl kitokio žmonių gyvenimo būdo. „Nebuvo pramonės Nemuno baseine ir dėl to marių žydėjimas nebuvo toks didelis, nebuvo tokios plačios makrofitų juostos aplink visas marias.
Turim žinoti, kad, galų gale, ir buitinių nuotekų žmonės neišleisdavo tiek, kiek dabar, dėl ko vandenys tapo derlingesni, padaugėjo augalijos, suvešėjo vandens augalai. Žiūrint iš šių pozicijų – pokyčiai labai dideli, bet lyginant su anais laikais, tai dabar kokie nors valymo įrenginiai yra net prie įmonių Kaliningrado srityje, ko anksčiau iš viso nebūdavo“, – pasakoja R. Žaromskis.
Pirmieji Kuršių marių tyrimai
Netikėtai užklupusi marių liga privertė atkreipti dėmesį į nematomą priešą – vandens taršą, kuri gali pakirsti ir žmonių gyvenimus, ir ištisas ekosistemas. Ji paspartino ir tyrimus Kuršių mariose bei Aistmarėse. 1925 m. Karaliaučiuje buvo įsteigtas Rytprūsių žuvininkystės tyrimų institutas, kurį įkūrė Alfredas Willeris. Instituto iniciatyva atlikti gretinamieji Kuršių marių ir Aismarių hidrologiniai, hidrobiologiniai tyrimai, atskleista šių lagūnų reikšmė vandens augalams ir gyvūnams.
Tais pačiais metais Kuršių nerijos gyvenvietėje Rasytėje (dabar – Rybačis) įkurta Rasytės zoologinė stotis, vietoje kurios 1934 m. įsteigtas Karaliaučiaus universiteto kenkėjų ir parazitologijos tyrimų institutas. Instituto direktoriumi tapo prie zoologinės stoties įkūrimo prisidėjęs Karaliaučiaus universiteto mokslininkas Liotaras Šydatas – daugelio Kuršių marių mokslinių tyrimų iniciatorius ir organizatorius. 1925–1933 m. L. Šydatas tyrė Kuršių marių dugną, o 1925 ir 1926 m. buvo sudarytas pirmasis Kuršių marių gyvūnijos rūšių sąrašas.
Atėjęs Antrasis pasaulinis karas buvo negailestingas šio krašto tyrėjams. Karaliaučiaus universiteto zoologinių tyrimų stotys karo metu buvo sunaikintos, o tyrimai nutrūko.
Karas paliko lemtingą rėžį ir Klaipėdai. Vokiečiams užėmus miestą uosto veikla buvo sustabdyta ir atkurta tik po karui pasibaigus, tačiau pasiekti tokiai sėkmei, kokia buvo prieš karo žiaurumus, prireikė laiko – prieškarinė uosto apyvarta pasiekta tik praėjus 15 metų.
Po karo palei marias kuriasi pramonė
Po karo visas dėmesys skirtas pramonės atkūrimui. Supratus, kokią ekonominę gerovę gali suteikti jūra ir marios, prie uosto pradėjo kurtis stambios pramonės įmonės. Kaip akcentuoja istorikas dr. Vasilijus Safronovas, knygos „Klaipėdos urbanistika 1945–1990 m.“ bendraautorius, įkurdinant uosto teritorijoje įmones remtasi ikikariniu palikimu – kai visos vietos prie marių ir upės Klaipėdoje buvo išnaudojamos gamybai ir sandėliavimui dėl to, kad taip buvo pigiausia ir patogiausia komunikacijos aspektu, mat daug krovinių tiek prieš karą, tiek ir po jo gabenta baržomis ar kitomis vandens transporto priemonėmis.
Tarp stambesnių naujų pramonės ir transporto įmonių istorikas išskyrė Baltijos laivų statyklą, Jūrų žvejybos uostą ir krante veikusias žvejybos laivyno bazes, Vakarų laivų remonto įmonę, tarptautinės jūrų perkėlos SSRS-VDR terminalą Klaipėdoje.
Tiesa, V. Safronovas akcentuoja, kad po Antrojo pasaulinio karo dauguma prie marių veikusių įmonių buvo sąjunginio pavaldumo. Jos valdytos iš Maskvos ir projektuotos Maskvoje arba tuometiniame Leningrade. Vietos projektuotojai darė joms mažą įtaką ir dažniausiai vadinamaisiais generaliniais planais teturėjo suvaldyti tokių įmonių atsiradimo Klaipėdoje pasekmes.
Visiškas pramonės nepriklausymas nuo vietos projektuotojų smarkiai prisidėjo prie pokarinio marių vaizdo. „Vietiniai projektuotojai nuo pat pirmojo pokariu Klaipėdos generalinio plano, kuris buvo patvirtintas 1952 m., siekė numatyti vietas, kur būtų visiems atviras priėjimas prie vandens. Bet jie, kaip minėjau, negalėjo kovoti su iš Maskvos valdomomis įmonėmis ir jų interesais. Tų įmonių direktoriai sovietinėje ekonomikos hierarchijoje jautėsi aukščiau už vietinę nomenklatūrą. Pagrindinė problema, kurią sprendė vietos projektuotojai pokariu, ir buvo rasti būdą, kaip išnaudoti marių pakrantę ne vien pramonės ar transporto įmonėms“, – komentuoja V. Safronovas.
Mokslininko teigimu, šioje srityje jiems pavyko nuveikti mažiau, nei norėta. Pavyzdžiui, vadinamame Malkų uosto pusiasalyje pagal paskutinįjį sovietmečiu patvirtintą (1977 m.) Klaipėdos generalinį planą turėjo būti vystoma rekreacinė ir sportinė veikla. Ten buvo planuota įrengti turistinių upių laivų prieplauką, nuo kurios į pietus turėjo būti įrengtas irklavimo kanalas ir irklavimo bazė, tačiau šis planas buvo aukojamas dėl to, kas buvo sprendžiama Maskvoje.
Į marių ekologinę būklę žvelgta pro pirštus
Nenuostabu, kad ekologinė marių būklė taip pat buvo nustumta į šalį.
R. Žaromskio teigimu, iškalbingai apie tai liudija Klaipėdoje prieš beveik dešimtmetį išvalyti dokai, kurie nebuvo valomi beveik pusę amžiaus. „Juk ten į tas duobes krisdavo viskas. Žinote, virš dokų pakeldavo laivus, kad galėtų remontuoti. Dažnai reikėdavo juos perdažyti. Dažai laivams kurį laiką buvo naudojami nuodingi, kad nekibtų moliuskai, augalai ir nemažintų laivo greičio dėl didesnės korpuso trinties. Kada juos valydavo prieš perdažant, tai viską šveisdavo smėliu ir viskas krisdavo į dokų duobes. Niekas į tai per daug nekreipė dėmesio. Visi suprato, kad negerai, bet nieko nedarydavo“, – apie atsainų požiūrį į gamtos apsaugą kalbėjo mokslininkas, pabrėždamas, kad ir aplink marias esantys fabrikai dėl taršos nebuvo baudžiami, tuo metu akcentuotas įmonių gebėjimas vykdyti planus, kurti vertę, o ne rūpintis ekologija.
Sovietmečiu į Kuršių marias žiūrėta praktiškai – tai buvo priėjimas prie vandens, kuris Klaipėdoje išnaudotas taip, iš ko tikėtasi daugiausia naudos – pramonei ir transporto priemonėms.
„Klaipėdoje prie vandens buvo pakraunami ir iškraunami, taip pat statomi ir remontuojami laivai, kaip didžiąja dalimi ir dabar. Taip pat tai buvo <...> „išteklius“ ir į jį nuo pat pokario žiūrėta kaip į vietą, iš kurios galima gauti žuvies“, – komentuoja V. Safronovas.
Sovietams okupavus Lietuvą Kuršių marios buvo itin žuvingas vandens telkinys. R. Žaromskis užsimena, kad tam daugiausia įtakos turėjo karas, kai žvejyba buvo smukusi ir Kuršių marios pasipildė vertingos žuvies ištekliais, todėl atėjusi okupantų valdžia nesismulkino – žuvį traukdavo tralais, gaudyklėmis. Masiškai naikino ne tik vertingųjų žuvų prieaugį, bet ir jų mitybinę bazę.
Kaip knygoje „Kuršių marių baseino žuvys“ pažymi jos autorius dr. Kazys Gaigalas, to meto žvejai ir mokslininkai manė, kad marios yra nepaprastai žuvingos ir neišsemiamos, todėl verslui uždėti apynasrio nėra reikalo. 1951 – 1956 m. žvejyba buvo nukreipta į vertingąsias Kuršių marių žuvis – lydekas, karšius, sterkus, žiobrius, ungurius, vėgėles, sykus, lynus ir kitus.
Tačiau toks laukinės žvejybos periodas išsilaikė neilgai. Padarytos žvejybos reguliavimo klaidos ir žuvų išteklių staigaus atsikūrimo pervertinimas lėmė, kad nuo 1957 m. vertingų laimikių ėmė ženkliai mažėti ir Kuršių mariose vėl įsigalėjo menkavertės, versliniu požiūriu ne tokios naudingos žuvys.
Nors žvejybos apribojimų ir nykstančių žuvų apsaugos sovietų valdžia ėmėsi dar šeštame dešimtmetyje, kaip pažymi K. Gaigalas, jie nebuvo efektyvūs, be to, nebuvo užtikrinta žuvų apsauga neršto metu. Tik tada, kai žuvų banda buvo pakirsta, buvo imtasi priemonių Kuršių marių žuvų ištekiams saugoti.
Vietos žvejai į apribojimus taip pat žiūrėjo pro pirštus. V. Safronovo teigimu, jų argumentai buvo logiški, mat Lietuvos pusėje imta saugoti žuvis, kurias ir toliau sėkmingai žvejojo Kaliningrado žvejai – apribojimai, kuriuos užsimota įgyvendinti Lietuvoje ten negaliojo. Kaip istorija parodys vėliau, priešprieša tarp požiūrio į Kuršių marias Rusijai priklausančioje dalyje ir Lietuvoje išliks ir vėliau tiek kalbant apie žvejybą, tiek – apie ekologinę marių būklę ir šios lagūnos apsaugą.
Ką atskleidė praėjusio amžiaus žuvų pagavimai
Tik 1957 metais, priėjus liepto galą, suorganizuotas pirmasis pokario meto žvejų, valdžios atstovų ir mokslininkų pasitarimas, kurio metu nuspręsta iš pagrindų keisti verslo režimą ir žuvų apsaugos taisykles. 1960 m. išėjo naujos „Žvejybos Baltijos jūros baseine“ taisyklės. Pokyčių būta daug ir netrukus jie davė vaisių – atsikūrė karšių ištekliai ir jų sugavimai per sekančius du dešimtmečius išaugo 2,5 karto.
Tiesa, kaip pažymi mokomosios priemonės „Globali aplinkos kaita“ autoriai, smarkiai išaugę karšių ir kuojų sugavimai tapo ne tik sėkmingos žuvininkystės pranašu, bet ir problemos, kuri lems tolimesnį marių likimą, rodikliu, mat išaugęs hipetrofikuotiems baseinams būdingų žuvų rūšių skaičius rodė, kad marių užterštumas auga.
Marių ekologinės būklės problemos atsispindėjo ir tyrimų suvestinėse, kuriose matyti vidutinės bendro azoto koncentracijos Kuršių mariose šuolis paskutiniuoju sovietų valdymo dešimtmečiu bei išaugę fosforo kiekiai iki 1980 m., taip pat – nedidelis šuolis paskutiniuoju dešimtmečiu iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tos pačios tendencijos pastebėtos ir Baltijos jūroje. Pagal Helsinkio komisijos vertinimą (HELCOM), laikotarpiu tarp 1950 – 1980 m. azoto ir fosforo apkrovos su upių nuotėkiu į Baltijos jūrą didėjo.
Vis dėlto, tikrosios marių ekologinės būklės problemos išryškės vėliau, kintant požiūriui į pačių Kuršių marių vertę ir pamažu išsikvepiant nevaržomo progreso ir pramonės plėtros idėjai. O žvelgiant iš praktinės perspektyvos, tokios, kokia labiausiai vertinta visu šiame straipsnyje aptartu periodu, iš pagrindų pakeistas požiūris į žvejybos verslą sovietmečiu ir įvestos griežtesnės taisyklės padėjo atkurti aukštą Kuršių marių žuvingumą, kurį pavyko išlaikyti iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.
