Aiškiai prisimena visus užvaldžiusį baimės jausmą
Mintimis nusikėlusi į 2022-ųjų vasarį, kada prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą, jaunuolė Gerda (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas) teigė galvoje reginti ryškius atsiminimus, kaip jautėsi ir kokios mintys ją užvaldė tą dieną.
„Manau, kad mano kartos žmonėms karas apskritai visada buvo sunkiai suprantamas dalykas. Apie tai girdėdavome tik istorijos pamokose, galbūt iš tėvų ar senelių pasakojimų, matydavome filmuose, o čia – viskas taip arti. Pamenu, kad tą rytą, pamačiusi pirmuosius pranešimus apie įvykius, pajaučiau didžiulį nerimą. Iškart susisiekiau su tėvais, trumpai aptarėme situaciją. Jie mane ramino, kad stipriai nerimauti – nėra ko, bet aš tikrai jaučiau nerimą ir jų balse“, – dalijosi mergina.
Panašiais prisiminimais apie karo pradžią dalijosi ir Toma (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas).
„Tą dieną aš dirbau ir labai gerai atsimenu, kad visą dieną buvau tiesiog didelėje baimėje. Buvo labai nemalonu net būti darbe, norėjosi būti su šeima, namuose, kad jausčiausi ramesnė ir saugesnė. Dirbau tokioje vietoje, kuri yra labai arti oro uosto, tad kiekvienas lėktuvo garsas keldavo šiurpą“, – prisiminė ji.
Mergina pripažino, kad apie baisiausius scenarijus ir apie tai, kad visi žiaurūs įvykiai gali tiesiogiai paliesti ir Lietuvą, susimąstyti tuo metu tikrai teko.
„Apie tai galvojome tikrai visi. Tėtis iškart pasakė, kad, jeigu taip nutiktų, išsiųstų mus visus pas tetą į Vokietiją. Tiesa, aš savo galvoje mąsčiau kiek kitaip. Mano pagrindinis planas buvo grįžti į gimtąjį miestą pas tėvus ir būti su jais“, – teigė Toma.
Jai antrino ir pašnekovė Smiltė (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas), kurios teigimu, karas Ukrainoje stipriai pakeitė jos požiūrį į gyvenimą.
„Visų pirma, galvodavau, kad grįžčiau į gimtąjį miestą pas tėvus. Su jais buvome apsvarstę ir tai, kad reikia keltis gyventi pas sesę į užsienį. Džiaugiuosi, kad to neprireikė, bet apskritai – visa ši situacija daug ką pakeitė. Buvo net minčių, kad kam čia stengtis kažką daryti, jeigu vieną dieną gali atsitikti taip, kad visus su žeme sulygins“, – atviravo ji.
Ieškojo būdų padėti
Kaip teigė jaunuolė Gerda, nors, prasidėjus karui Ukrainoje, protą dažnai užvaldydavo didelė baimė – širdis nuolat kuždėjo, kad svarbiausia išlikti ramiems ir padėti tiems, kuriuos kankina reali grėsmė ir žiaurių įvykių pasekmės.
„Labiausiai tuo metu buvo gaila nukentėjusių nekaltų žmonių. Daug kalbėdavome su draugais apie tai, kaip galime kiekvienas padėti ir prisidėti, kad jiems išgyventi būtų lengviau“, – pasakojo ji.
Pasak merginos, rasti būdų, kaip tą padaryti, tikrai pavyko.
„Aš pati prisidėjau prie paramos Ukrainai mažais savo darbais. Man tuo metu tai atrodė labai svarbu. Su šeima rinkome ir nenešiojamus drabužius, ir pirkome ilgai negendančius maisto produktus. Mano brolis pats asmeniškai padėjo rasti prieglobstį ukrainiečių šeimai čia, Lietuvoje. Manau, kad visi tada buvome labai susitelkę. Dabar, galbūt, daugelis jau pavargo nuo minčių apie Ukrainoje besitęsiantį karą ir į pagalbą įsitraukia vis rečiau, mažiau“, – svarstė ji.
Jai antrino ir jaunoji pašnekovė Smiltė.
„Buvo emociškai sunku stebėti visus žiaurius įvykius. Baisu vien pagalvoti apie kenčiančius vaikus ar apie tai, kaip žmonės gyveno tose stotyse ar rūsiuose susigrūdę, neturėdami nei maisto, nei drabužių, nei kitų reikalingiausių dalykų. Po to bandžiau prisidėti prie jų gerovės, siųsti drabužius, patalynes ir panašiai“, – teigė ji.
Pasak merginų, žinojimas, kad darai gerą kitiems – padėdavo atitrūkti nuo neigiamų minčių.
„Tiesiog teko aiškiai suvokti, kad ne mes čia esame vargšai ir, kad ne savęs reikia gailėti. Tą supratus, manau, viskas pradėjo dėliotis į vietas. Pradėjau daugiau galvoti apie tai, kuo galiu būti naudinga ir kaip galiu prisidėti prie kiek įmanoma lengvesnio nuo karo nukentėjusių žmonių gyvenimo, o ne apie tai, kas bus, jeigu bus“, – teigė Gerda.
Stipriai paveikė medijose randama informacija
Nors karas vyksta ne mūsų šalyje, vis dėlto, šie įvykiai vienaip ar kitaip paveikia kiekvieno iš mūsų kasdienybę. Kaip teigė jaunuolė Smiltė, karo Ukrainoje pradžia ją privertė susimąstyti net apie tai, kam ir dėl ko ji skiria savo laisvą laiką.
„Prasidėjus karui, pradėjau daugiau laiko skirti ne bereikšmėms veikloms, o domėjimuisi apie tai. Domėjausi ir apie istoriją, kaip ir dėl ko viskas vyko. Gal šiek tiek pasikeitė ir požiūris į gyvenimą, pasikeitė prioritetai, teko juos įvertinti iš naujo“, – teigė ji.
Jai antrino ir Gerda.
„Prasidėjus karui Ukrainoje, pradėjau kaip niekada daug skaityti įvairius naujienų portalus ar naršyti kitose platformose, kur tuo metu buvo galima rasti visą informaciją apie esamą situaciją netgi minučių tikslumu. Apskritai, turbūt pradėjau plačiau domėtis politika. Man viskas kėlė daug klausimų, norėjosi padiskutuoti su draugais, artimaisiais“, – teigė mergina.
Tiesa, toks noras domėtis detalėmis ne visada atneša vien gerus rezultatus.
„Tas nuolatinis naujienų skaitymas, iš tikrųjų, daug gero man nedavė. Na, visgi, tai irgi kelia papildomą nerimą. Nežinau, kiek laiko tai tęsėsi, bet aš skaitydavau tiesiog kiekvieną pranešimą, žiūrėdavau visas nuotraukas, vaizdo įrašus. Vaizdai – kraupūs. Žinios – sukrečiančios. Ilgainiui supratau, kad būtent tai ir trukdo man susikaupti, atlikti būtiniausius darbus“, – dalijosi Gerda.
Tiesa, mergina nemano, kad visiškai atsitraukti nuo to, kas vyksta, būtų teisinga.
„Viskam turi būti kažkokios ribos. Aš jų tuo metu nejaučiau, tačiau, nusprendusi tą pakeisti, ištryniau kelias per daug emocijų man keliančias programėles telefone, ir supratau, kad į situaciją privalau žvelgti „sveikesniu“ kampu“, – teigė ji.
Rodos, karo Ukrainoje pradžia mus daug ko išmokė. Štai pašnekovė Toma teigė, kad prasidėjus neramumams tarp Izraelio ir „Hamas“, ji pajautė atradusi būdą, kaip domėtis ir rinkti informaciją apie įvykius taip, kad tai pernelyg stipriai nepaveiktų jos emocinės būklės.
„Palyginus pirmuosius du karo Ukrainoje mėnesius ir dabar – galima sakyti, kad aš stengiuosi nesidomėti karu. Aš žinau, kas ir kur vyksta, bet nelendu giliau. Paskutinį kartą tą dariau, kai norėjau suprasti visą Izraelio, „Hamas“, Palestinos situaciją. Viskuo pasidomiu, bet tik iki tokio lygio, kol jaučiuosi pakankamai gerai, kol nejaučiu per didelio nerimo“, – teigė ji.
Pradėjusi gerokai rimčiau filtruoti internete randamą informaciją pripažino ir Gerda.
„Dabar neskaitau jokios panašios informacijos socialiniuose tinkluose ar kažkokiuose neaiškiuose kanaluose. Pasitikiu tik ekspertų išsakytomis mintimis. Manau, kad mes, jauni žmonės, ypač stipriai į save sugeriame viską, ką matome internete. Na, tai nėra sveika. Reikia kažkaip išmokti informaciją vertinti kritiškai, daugiau domėtis patiems, o ne pasitikėti viskuo, kas pateikiama taip, kaip kažkas nori, kad mes galvotumėme“, – teigė ji.
Apgalvoja įvairiausius scenarijus
Nors karas Ukrainoje tik dar kartą mums visiems įrodė, kaip žiaurių tragedijų akivaizdoje tauta susitelkia ir tampa vieniu, vis dėlto, lietuvių tarpe, o ypač tarp jaunų žmonių, pasitaiko ir nemažai svarstančių apie tai, kad, karo atveju Lietuvoje, visų pirma, būtų apsvarstoma galimybė išvykti iš šalies, o ne stoti kovoti už jos laisvę ir gerovę.
„Manau, kad aš išvykčiau. Nenoriu eiti kariauti, nebent labai reikėtų ir nepavyktų išvykti iš šalies. Juk aš neturiu jokios patirties karyboje. Aišku, karo atveju, turbūt visi visko greitai išmoktumėme“, – savo mintimis dalijosi jaunas vaikinas Lukas (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas).
Tiesa, taip mąsto tikrai ne visi.
„Pradžioje, norėčiau išvežti šeimą ir juos apsaugoti. Tada eičiau į mokymus, kad nestoti prie ginklo nieko nemokant. Važiuočiau į užsienį, ten eičiau mokymus įvairiai karinei technikai, kaip daro ir ukrainiečiai“, – teigė Vilius (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas).
Jam antrino ir kitas vaikinas.
„Manau, eičiau į frontą, kovočiau už Lietuvą. Jau kai prasidėjo karas Ukrainoje, sakiau, kad jei būtų blogiausias variantas – likčiau Lietuvoje. Juk net nebūtų, kur bėgti“, – teigė Arnoldas (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas).
Galimybe išvykti iš tėvynės suabejojo ir pašnekovė Gerda.
„Nemąstau ir nemąsčiau apie išvykimą iš šalies, nes, manau, kad tai nėra ir jokiu būdu nebūtų išeitis. Manau, kad tokiu atveju tiesiog daryčiau viską, kad apsaugoti save ir, jei tik galėčiau, bandyčiau kažkaip padėti kitiems, ypatingai savo artimiesiems“, – teigė ji.
Tiesa, šioje vietoje mergina pasidalijo ir įdomiu pastebėjimu.
„Savęs su ginklu rankoje tikrai neįsivaizduoju, tačiau man labai patiko neseniai išgirsta vieno politologo mintis. Jis kalbėjo apie tai, kad, karo atveju, kiekvienas iš mūsų galėtų būti kažkuo naudingas, tad, manau, aš ieškočiau būdų, kaip galėčiau prisidėti prie tam tikrų svarbių veiksmų su įgūdžiais, kuriuos turiu, pavyzdžiui, savo profesinėje srityje“, – teigė Gerda.
Jai antrino ir pašnekovė Smiltė.
„Studijuoju medicinos kryptį, tad, manau, galėčiau prisidėti. Jeigu žinočiau, kad mano buvimas čia gali kažkam padėti – likčiau Lietuvoje, bet jei būti tam, kad būti – manau, išvykčiau“, – svarstė ji.
Psichologo patarimai
Tai, kad visai šalia vykstantis karas tiesiogiai veikia kiekvieno iš mūsų emocinę sveikatą – akivaizdu. Tą jau gerokai anksčiau pastebėjo ir Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologas Eimantas Lukoševičius, kuris portalui Delfi teigė, kad tokiose situacijose svarbu mąstyti ne tik apie tai, kaip padėti nuo karo kenčiantiems žmonėms, bet ir sau.
„Potrauminio streso sutrikimas, nerimo sutrikimai, depresija – tai išgyvenimai, kuriuos gali jausti ne tik tiesiogiai dalyvaujantys kare žmonės, bet ir karą stebintys europiečiai, o tarp jų – lietuviai“, – teigė psichologas.
E. Lukoševičius teigė pastebintis, kad naujienos apie įvykius Ukrainoje ir visame pasaulyje lietuviams kelia tikrai daug nerimo ir streso, tad, šioje vietoje, kiekvienam iš mūsų yra labai svarbu suprasti keletą dalykų.
„Yra svarbu pasidalinti savo jausmais ir išgyvenimais su artimaisiais, draugais, neužsidaryti savyje. Galbūt išvysite, kad ir jie patiria panašius jausmus, pasijausite, kad esate ne vieni šioje situacijoje, o galbūt pamatysite ir kitą perspektyvą, kaip būtų galima pažiūrėti į šią situaciją“, – teigė jis.
Psichologas pabrėžė, kad reikėtų pasirūpinti ir savo fizine sveikata: laikytis sveikos mitybos principų, sportuoti, laikytis reguliaraus miego režimo (vidutiniškai rekomenduojama skirti miegui 7-8 valandas). Visa tai papildo organizmo resursus, kurie gali būti naudingi įveikiant stresą, palaikant gerą nuotaiką.
Jeigu pastebite, kad nerimas ir stresas vis tiek kamuoja, E. Lukoševičius skatina išbandyti naujų veiklų ar paieškoti, kokia veikla padeda nusiraminti.
„Vienam žmogui galbūt labiau nusiraminti padės fizinė veikla – pavyzdžiui, krepšinis, rankinis, plaukimas, šiaurietiškas ėjimas, kitam – meninė veikla, tokia kaip piešimas, dainavimas, šokiai. Trečiam galbūt veiksmingiausiai padeda nusiraminti padeda protinė veikla – dėlionės, galvosūkiai ar knyga“, – teigė jis.
Kaip anksčiau buvo rašoma Delfi, padėti nusiraminti gali ir įvairūs kvėpavimo pratimai, meditacija ar relaksacijos pratimai, tačiau, pastebėjus, kad nebepavyksta susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis ar slegiančiomis emocijomis geriausias sprendimas – kreiptis pagalbos į specialistus.