Perdegimas – kaip jis pasireiškia?
Pasak G. Buinickaitės, perdegimas – ne liga, o su darbu labai glaudžiai susijęs fenomenas. Tai yra fizinis, emocinis ar psichologinis išsekimas, siejamas su chronišku distresu ir sumažėjusia motyvacija, prastesniais darbo rezultatais ir neigiamu požiūriu į save ar kitus.
„Labai svarbu pabrėžti, kad išvardintos būsenos yra ilgalaikės – ne dienos ar dviejų, ne savaitės, o mėnesių ar metų. Tai yra būsena, kai esu nuolat fiziškai išsekęs, jaučiuosi nelaimingas, kai kuriais momentais net verksmingas, sunku susikaupti ir atlikti kasdienius dalykus“, – teigė ji.
Psichologės teigimu, žmonės, kurie patiria perdegimą, ilgą laiką jaučia galvos skausmus, negalėjimą susikoncentruoti, jiems gali sutrikti virškinimas. Apskritai, pasak pašnekovės, tokie žmonės dažniau serga, jaučiasi liūdni, beviltiški ir greitai suirzta.
„Dažnai aplanko vienišumo pasaulyje jausmas, atsiribojimo nuo darbo ir asmeninio gyvenimo, motyvacijos nebuvimas, dėl ko galime imtis netinkamų pabėgimo ar pagalbos sau būdų, padidėja depresijos ir širdies ligų rizika“, – pagrindinius ir gana nesunkiai pastebimus perdegimo požymius vardijo G. Buinickaitė.
Apskritai, psichologės teigimu, dažnai yra sakoma, kad žmonės perdega nuo per didelio darbo krūvio, tačiau tai – ne visiškai teisinga. G. Buinickaitės manymu, darbo krūvis yra tik viena iš perdegimo sudedamųjų dalių, tačiau tokiai žmogaus būsenai gali turėti ir kiti veiksniai.
„Perdegti galime ir asmeniniame gyvenime arba dėl to, kad turime suderinti ir darbo, ir asmeninio gyvenimo reikalavimus, ir mums tai padaryti tampa sudėtinga“, – pastebėjo G. Buinickaitė.
Aptarė mokslininkų atliktus tyrimus
Pasak psichologės G. Buinickaitės, mokslininkai perdegimui tyrinėti naudoja puikų modelį, vadinamą darbo reikalavimų ir išteklių modeliu.
„Jis labai gerai parodo, kaip atsiranda perdegimas ir ko reikia, siekiant jo išvengti. Darbo reikalavimus – tai, ko reikia atlikti darbus ir kas yra suteikiama organizacijos – sudaro darbo krūvis (kiek turiu padaryti), darbo tempas (kaip greitai turiu padaryti darbus), kontaktavimas su kitais (kolegomis, klientais ir pan.), fizinė darbo aplinka ir pamaininis darbas. Darbo ištekliai, taip pat ateinantys iš organizacijos, tai – vadovo palaikymas, grįžtamasis ryšys, apdovanojimai ir pripažinimas, darbo kontrolė (kiek autonomijos turi darbuotojas), darbo įrankiai, socialinis kontaktas/parama, darbo saugumas“, – vardijo pašnekovė.
Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad dar viena svarbi šio darbo reikalavimų ir išteklių modelio dalis yra asmeniniai ištekliai. Juos psichologė įvardijo ir aptarė plačiau.
„Saviveiksmingumas (asmeninis efektyvumas – kiek galiu dirbti pats save motyvuodamas, kiek esu efektyvus), profesinis identitetas (savęs suvokimas savoje profesijoje, suprantant su ja susijusias vertybes, elgesį, normas, motyvacijas ir patirtis), optimizmas ir pagrindiniai psichologiniai poreikiai (noras dirbti autonomiškai, jaustis kompetetingais ir susietais su kitais). Taigi, nors dažnai galvojame, kad tuos išteklius, kurių mums reikia darbui atlikti, mums turi suteikti organizacija – tai irgi nėra tiesa. Tam, kad atliktume darbus tinkamai, laiku ir jaustumėmės gerai tai darydami, yra organizacijos suteikiamų išteklių ir mano asmeninių išteklių derinys“, – pabrėžė G. Buinickaitė.
Pasak psichologės, tokie mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad, kai darbo reikalavimai, tokie kaip darbo krūvis, tempas, klientų aptarnavimas ir kiti, yra didesni už darbo išteklius, kai iš darbuotojo yra reikalaujama daugiau, nei jam suteikiama, o jis nebeturi ir pakankamai reikalingų asmeninių išteklių – darbuotojas gali perdegti, ypač, jei tai trunka ilgą laiką.
Pasakė, kas veda link šios sudėtingos būsenos
Kaip pastebėjo psichologė G. Buinickaitė, šiais laikais žmonės jau nuo pat dienos pradžios patiria tam tikrą stresą, o tam, pasak jos, įtakos turi mūsų kasdienės rutinos elementai.
„Tik pabudę paimame telefoną. Nors aš apie tai kalbu nuolatos, žmonės dažnai šypsosi ir tik vienetai pasirenka rytą pradėti kitaip. Pabudus ryte, mūsų smegenys yra labai jautrios, mus pažadina kortizolio padidėjimas kūne, o šis hormonas yra streso hormonas. Tik pabudę ir paėmę telefoną, mes neleidžiame kortizoliui natūraliai nuslūgti ir smegenims ramiai pradėti dieną, ir iš karto duodame streso dozę – pažiūrime, kaip kas gyvena, kas ką papostino ir sunerimstame. „Scrolinant“, mūsų akys nuolatos juda ir mes verčiame smegenis labai intensyviai dirbti. O juk dar rytas. Per didelis informacijos kiekis nuo pat ryto gali paveikti mūsų smegenų kognityvinę funkciją“, – aiškino G. Buinickaitė.
Tiesa, panašūs įpročiai žmones lydi ir dienos pabaigoje.
„Panašiai yra ir vakare, kai telefono ar kitų technologijų nepaleidžiame iš rankų, net eidami miegoti. Nenatūrali šių įrenginių šviesa neleidžia smegenims pereiti į miegojimo režimą, todėl sutrikdo mūsų natūralų miego ciklą. Mokslininkai ištyrė, kad toks dažnas telefonų, kompiuterių ir planšečių naudojimas, jų ėmimas tik pabudus ir padėjimas tik užmiegant, didina depresiją ir nerimą. Prasti miego įpročiai tada nukeliauja su mums į darbą, mes jaučiamės pavargę, paniurę, todėl darbų nebeatliekame tinkamai ir ilgainiui tai gali prisidėti prie perdegimo“, – pastebėjo G. Buinickaitė.
Nuolatinis naudojimasis išmaniosiomis technologijomis – ne vienintelis žmonių įprotis, kuris gali vesti perdegimo link.
„Kitas įprotis – tai blaškymąsis darbo metu. Ar tai būtų užsukęs, ar paskambinęs kolega ir užsiplepu, ar nuėjimas į socialinius tinklus – jei tik mano fokusas nuklysta, aš pametu, ką buvau daręs ir man gali būti sunku sugrįžti ir vėl susikaupti. Kuo daugiau blaškausi, tuo neefektyvesnis esu. Prokrastinacija taip pat prisideda prie tų įpročių, kurie gali prisidėti prie perdegimo. Kuo daugiau atidėlioju, tuo sunkiau tampa to imtis, laiką leidžiu veikdamas kažką kitą, todėl ir jaučiuosi nebeefektyvus“, – aiškino psichologė.
Nuovargis ir perdegimas – kaip juos atskirti?
Kaip pastebi specialistė, kartais, kai žmonės jaučiasi pavargę, jie gali netinkamai manyti, kad juos užklupo perdegimas. Vis dėlto, G. Buinickaitė pabrėžė, kad perdegimas – tai ilgalaikė streso, įtampos, kurią jaučiame nuolatos ir ilgą laiką, pasekmė. Ji pasidalijo ir konkrečiais pavyzdžiais, kaip turėtume atskirti šias dvi būsenas.
„Jei pavargau po darbo šiandien ar šią savaitę – gal tiesiog toks laikas. Čia tampa svarbu suprasti savo darbo specifiką. Tarkime, yra profesijų, kur žmonės mėnesius dirba dienomis, vakarais, kartais ir naktimis, savaitgaliais, ir po mėnesio ar kelių tokio darbo jie tiesiog labai pavargsta. Jie gali sakyti: nebepakyla rankos net telefono paimti, esu išsekęs, nervina visi aplinkui, tačiau tuoj baigsiu projektą ir pailsėsiu. Motyvacija nedingsta, žmogus darbą toliau mėgsta ir nori jį daryti. Jis supranta savo darbo ar profesijos ypatumus. Kitose profesijose gali būti darbo krūvio padidėjimas ketvirčiais, gali būti kas keletą metų. Tada, dažniausiai, mes būsime pavargę, bet ne perdegę“, – aiškino G. Buinickaitė.
Pavyzdžių ji pateikė ir daugiau.
„Kita dalis, kuri taip pat svarbi, bandant suprasti, ar aš pavargau, ar perdegiau, yra supratimas, kad darbas ir asmeninis gyvenimas yra glaudžiai susiję. Jei pas mane namie kažkas vyksta, man sunku – aš tai nešuosi į darbą ir gali būti, kad jausiuosi liūdnas, nemotyvuotas, neefektyvus. Tačiau tai nebus dėl darbo, o dėl šiuo metu patiriamų asmeninių dalykų“, – teigė psichologė.
Apskritai, anot G. Buinickaitės, perdegimas turi net 12 skirtingų etapų, kurie žmogų visiško palūžimo link veda palaipsniui.
„Tai prasideda nuo to, kad pačioje pradžioje mes norime parodyti kokie kompetentingi ir profesionalūs esame, norime įrodyti, kad galime. Todėl pradedame daugiau ir labiau dirbti, nebegalime susivaldyti ir sustoti, nes tikrai reikia ir sau, ir kitiems parodyti, kad sugebėsime, kad mumis galima pasikliauti. Taip dirbdami, imame pamiršti save ir savus poreikius – pradedant miegu ir maistu, baigiant santykiais su kitais. Apleidžiame savo pamėgtas veiklas darbo vardan. Čia svarbu suprasti, kad tai nebūtinai yra iš organizacijos ateinantis reikalavimas. Tokį lūkestį – dirbti gerai ir daug – mes užsidedame sau“, – aiškino G. Buinickaitė.
Kitas perdegimo etapas yra susijęs su tuo, kad žmogus nustoja matyti realybę, atmeta problemas, kitus ima priimti kaip grėsmę ir tampa irzlus bei piktas, dėl ko darbas su juo tampa sudėtingas ir kitiems.
„Viską pamirštame vardan darbo: save, savo šeimą, paminame savas vertybes ir įsitikinimus – keičiame savo vertybes ir įsitikinimus vardan darbo. Ir kadangi visi aplink mus irgi ima mums trukdyti ir tampa problema, mes imame ant jų lietis, pykti, ir galiausiai, atsitraukiame, izoliuojamės, imame bijoti bet kokio socialinio kontakto. Taip elgdamiesi manome, kad pabėgsime nuo streso darbe. Toks pasikeitęs elgesys, ilgalaikė slogi nuotaika, pasitraukimas nuo šeimos, žmonių, nerimas, pasikeitę miego įpročiai (gal nebegaliu užmigti arba noriu nuolatos miegoti), cinizmas, sumažėjęs domėjimasis mėgstama veikla ir bendrai mums nebūdingas elgesys, kurį pastebi aplinkiniai ir bando mums apie jį pasakyti – didelis ženklas apie galimą perdegimą“, – teigė psichlogė.
Pagaliau, pasak pašnekovės, žmogus patiria depersonalizaciją – jausmą, lyg gyventų kitoje realybėje ir lyg viskas, ką jis daro, nebeteko prasmės.
„Apima didelis nerimas ir imame apie save galvoti labai prastai: esu niekam tikęs, niekam nereikalingas. Tai dažnai atsiranda iš giliai slypinčio bejėgiškumo jausmo, gėdos ir kaltės“, – pastebėjo G. Buinickaitė.
Jeigu vidinės tuštumos etapas būna pasiektas – pergedimas tampa labai stiprus.
„Vidinės tuštumos jausmas pasireiškia tuo, kad jaučiamės nebeturintys jausmų, prasmės, lyg tuščia kriauklė. Po šio etapo gali sekti depresija, negalėjimas net atsikelti iš lovos ar atlikti kitus būtinus darbus. Galiausiai, jei jau nebegalime pakilti iš lovos ir vis tiek jaučiame, kad turime dirbti – mes perdegėme ir sudegėme pilnai. Tai pasireiškia visiška vidine emocine tuštuma, fiziniu ir psichologiniu sugriuvimu“, – aiškino G. Buinickaitė.
Taigi, pasak psichologės, perdegimas neabejotinai veikia žmogaus emocinę būseną, todėl labai svarbu yra gebėti padėti sau nuo pat pradžių.
Jaunimas – dažniausia perdegimo „auka“?
Nors galėtų atrodyti, kad perdegimas, su kuriuo yra siejamas darboholizmas ir noras įrodyti savo vertę, dažniau gali grėsti būtent jauniems, į darbo rinką dar tik žengiantiems žmonėms – psichologė G. Buinickaitė mano, kad tai nebūtinai yra vienintelė ir tikroji tiesa.
„Jei sakome, kad šių dienų jauni žmonės perdega labiau – ar tai reiškia, kad jie daugiau dirba? Tada pasižiūrime į žmonių gyvenimą anksčiau: sovietmetis, jauna pora, auginanti vaikus ir norinti geriau gyventi, gal pasistatyti namą, gyvena kaime, turi gyvulių ir dieninius darbus. Tai reiškia, kad jie keliasi 4 ryto ir skuba apsidirbti ūkyje, tada žadina vaikus, suruošia jiems pusryčius, išleidžia į darželius, mokyklas ir skuba į savus darbus: gal mokytojo, gal vadovo, gal vairuotojo, pardavėjo. Po darbų jie skuba namo, kur vakarienės laukia vaikai, tada vėl ūkis ir lieka tik miegas. Ir taip diena iš dienos“, – pavyzdžiais dalijosi ji.
Psichologė pridūrė, kad tokias gyvenimo patirtis jai yra tekę stebėti iš arti.
„Kai kalbu su tokias patirtis turėjusiais žmonėmis, jie man sako: nebuvo laiko galvoti apie tai, kaip jautiesi, nes negalėjai sustoti. Jei sustosi – viskas grius. Niekas nesigilino į psichologines būsenas. Psichologai buvo kažkas negarbinga, o tai, kaip elgėsi su tavimi darbe – neturėjai galimybės kažką sakyti, nes kitaip neteksi darbo. Niekas už tave nestovėjo ir niekas nebūtų padėjęs“, – pastebėjo G. Buinickaitė.
Taigi, pasak specialistės, šiandien mes žinome ir galimybių jau turime gerokai daugiau, o tai veda ir į savotišką galimybę apsisaugoti nuo galimo perdegimo.
„Žmogus turi teises, jis yra gerbiamas, jis gali turėsi savus reikalavimus organizacijoms, ne tik jos jiems. Mes nebenorime gyventi taip, kaip gyveno žmonės anksčiau. Mes nebenorime, kad mumis naudotųsi, o mes negalėtume apsiginti“, – teigė ji.
Beje, pasak G. Buinickaitės, į perdegimą būtent jaunus žmones veda ne tik noras parodyti, kad esu geras, vertingas ir reikalingas darbuotojas. Ji pastebi, kad čia savotišką įtaką daro ir socialiniai tinklai.
Čia specialistė pasidalijo ir dar vienu įdomiu pastebėjimu.
„Perdegimo tikimybę padidina ir nuotolinis darbas, kadangi, kaip minėjau, svarbus darbo ir asmeninis išteklius yra ryšiai su kolegomis. Dirbdami nuotoliu – jų negauname, todėl rizika didėja“, – teigė G. Buinickaitė.
Apskritai, pasak psichologės, į perdegimą, vis dėlto, yra linkę ne jaunuoliai, o vyresnio amžiaus žmonės.
„Mano pačios magistro studijų metais darytas tyrimas ir mano apžvelgti kitų tyrėjų darbai apie perdegimą Lietuvos organizacijose parodė, kad labiausiai perdegti linkę vis tik vyresni darbuotojai. Taip pat, perdegimo rizika yra didesnė tam tikrose profesijose: mediko, socialinio darbuotojo ar mokytojo. Taip pat, pasak tyrimų, perdegimą dažniau patiria moterys, ir ypač moterys vadovaujančiose pozicijose. Perdegimą dažniau patiria moterys, kurios dirba ir augina mažus vaikus“, – pastebėjimais dalijosi G. Buinickaitė.
Tik atostogos išgyti nepadės
Pasak psichologės, perdegimas – tai rimta problema, kurią spręsti ir jos šaknis išsiaiškinti tiesiog būtina. Kaip teigė G. Buinickaitė, perdegus galime susirgti depresija, gali iškilti panikos atakos, be to – žmogus gali būti linkęs į rimtas priklausomybes, tokias kaip alkoholio ar kitų svaigalų vartojimas.
„Deja, yra situacijų, kai perdegę žmonės nusprendė atimti sau gyvybę, todėl pagalbos kreiptis yra būtina. Kai pastebiu, kad mano elgesys pasikeitė ir nesustoja, kai suprantu, kad nebegaliu pats, jaučiuosi vienišas, tuščias, be prasmės, jei tik kyla mintys kad norėčiau nebebūti – pirmas dalykas, kurį turiu padaryti – rasti tas paskutines jėgas ir kreiptis pagalbos“, – teigė G. Buinickaitė.
Ji pasakė, kur tos pagalbos reikėtų ieškoti.
„Pirmiausia, į artimuosius, nes jie sureaguoja greičiausiai. Tada – suplanuoti susitikimą su gydytoju ar psichologu. Tais sunkiausiais momentais tikrai padeda ir skubios pagalbos numeriai – ten žmonės visada linkę išklausyti. Svarbu atsiminti, kad nesame vieniši. O dar geriau – tuos pagalbos žmones, telefono numerius užsirašyti ant lapo popieriaus ir pasikabinti matomoj vietoj“, – patarimais dalijosi pašnekovė.
Svarbu žinoti ir tai, kad perdegimas – tai ne dienos ar savaitės nuovargis, o ilgalaikė būsena, tad vien atostogos ir atsitraukimas nuo darbų čia nepadės. Pasak G. Buinickaitės, pastebėjus problemą – reikia imtis rimtesnių veiksmų.
„Atostogos gali būti ta pradžia, kai žmogus susidėlioja veiksmų planą: imasi spręsti problemą, kuri yra per didelis įsitraukimas į darbą dėl mano paties ar organizacijos indėlio. Jei žiūrėti iš mano minėtos darbo reikalavimų ir išteklių modelio perspektyvos, turime įvertinti, ar tikrai darbo krūvis yra toks didelis, ar tikrai turiu taip greitai dirbti? Ar tai tikrai organizacijos reikalavimas, ar šį reikalavimą išsikėliau sau pats? Ar turiu visus reikalingus išteklius darbui atlikti? Ar vadovas palaiko? O kaip mano santykiai su kolegomis? Ar stengiuosi su jais tą santykį kurti ir palaikyti? Ar pats turiu šiam darbui reikalingus įgūdžius? Ar vis tik jaučiuosi galintis save motyvuoti, dirbti efektyviai ir nesiblaškyti?“, – klausimus, į kuriuos vertėtų atsakyti kiekvienam, vardijo psichologė.
Tiesa, tokių analizių metu galime atrasti nebūtinai sau mielus atsakymus.
„Gali būti, kad atsidūriau tokioje situacijoje dėl savo noro įtikti, ar perfekcionizmo. Gali būti, kad nesugebėjau išsakyti savų prioritetų vadovui. Gali būti, kad tiesiog bijau – bijau netekti darbo, atrodyti nekompetentingas. Kai turime pažvelgti šioms baimėms į akis, būna be galo sunku. Viena yra gebėti pripažinti, antra – kažko imtis, nes tai reikš kad tikrai galiu nepatikti, tikrai galiu netekti darbo“, – pastebėjo G. Buinickaitė.