Vienintelis Lietuvos kariuomenės vadas, sėdėjęs daboklėje ir pirmasis rankose laikęs litą

Kai Dominyko Liatuko šeimoje 1876 m. sausio 29 d. gimė sūnus Pranas, jo kelias, tikėtina, buvo brėžiamas gana paprastai. Tais laikais sūnus tai papildomos darbo rankos ūkyje ir paveldėtojas. Geriausiu atveju, jei šeimai pavyks sukaupti pinigų ir vaikį leisti į mokslą, bus kunigas arba, svajonių viršūnė, daktaras.

Tačiau niekas net nesapnavo, kad Tauragės apskrities Kvėdarnos valsčiaus Padievaičio kaime Dominyko (1844 – 1919 m.) ir Eleonoros Dargevičiūtės šeimoje gims generolas, Lietuvos kariuomenės vadas. Žmogus, kurio žūties vietoje – ant Lukiškių kalėjimo sienos – už žmonių suaukotus pinigus atidengta atminimo lenta.

Pranas turėjo brolius Bronislovą ir Stanislovą, seseris Emiliją, Stanislavą, Juzefą ir Kazimierą. Tėvai valdė 45 hektarus žemės.

Istorikas Vilius Kavaliauskas taip aprašo karininko gyvenimo pradžią. Mokėsi progimnazijoje Palangoje, baigė septynias klases imperatoriaus Nikolajaus gimnazijoje Rygoje. Besimokydamas daly­vavo slaptuose mokslei­vių rateliuose. Kaip tik tuo metu iš Liepojos į Rygos gimnaziją atsikėlė Vladas Nagevičius, Stasys Pundzevičius, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir kiti lietuviai, kurie taip pat įstojo į tą lietuvišką kuopelę.

Mokytis Rygos gimnazijoje nebuvo lengva, nes Pranas visai negavo paramos iš tėvų. Nenuostabu, nes ūkis, nors ir gana didelis tiems laikams, tačiau turėjo maitinti daug burnų. Todėl vertėsi pamokomis, buvo korepetitoriumi ir padėjo mokytis jaunesnių klasių mokiniams.

Dėl karo metė gimnaziją