Kas lėmė kainų augimą?
Lietuva lyginant kovo mėnesį su praėjusių metų tuo pačiu mėnesiu Europos Sąjungoje užėmė pačią žemiausią vietą pagal kainų prieaugį. Tai kovo mėnesį sudarė apie 0,38 proc. Anot A. Bartkaus, maždaug praėjusių metų kovą ir pasibaigė infliacijos augimo tarpsnis, todėl kainos Lietuvoje stabilizavosi bei išlieka pastovios. Tačiau, ekonomisto tikinimu, praėjusių metų kovo mėnesį jos „mušė“ visus euro zonos rekordus.
D. Dundulis paklaustas, ar kainų augimas paveikia žmonių elgseną, sakė, kad iš esmės jie atsižvelgdami į savo situaciją skirtinguose tarpsniuose elgiasi kitaip. Pasak jo, dėl kainų augimo dažniausiai yra kaltinami prekybininkai, tačiau jos augo daugelyje šalių.
„Mes esame dalis globalios rinkos ir galime drąsiai pasakyti, kad nuo mūsų, kaip šalies, nedaug kas priklauso“, – pabrėžė laidos pašnekovas.
A. Bartkus išskyrė 2021 metus, kai Lietuvoje kainos praėjo stipriai augti. Būtent tais metais išryškėjo dideli energinių išteklių kainų prieaugiai dėl postkovidinio atsigavimo ir vartojimo bumo sukeltos milžiniškos prekių paklausos viso pasaulio mastu. Dar vėliau prasidėjo karas Ukrainoje, kuris kainų augimą dar labiau pastiprino.
„Buvo galima numanyti, kad tas procesas bus labai audringas, bet trumpas ir išsisems. Kai 2022 metų rugpjūčio mėnesį TTF biržoje dujų kaina buvo pasiekusi protu nesuvokiamą dydį ir įgyvendinta sandoriu, buvo aišku, kad tuoj ateis prablaivėjimas ir pirkėjas nustos elgtis neracionaliai. Kitaip tariant, nesutiks su bet kokiu energinių išteklių tiekėjo siūlymu“, – kalbėjo jis.
Anot ekonomisto, verslas į išaugusias kainas reaguoja taip, kaip privalo: išbando įvairius variantus, kaip šiek tiek sumažinti kaštus, t. y. energijos kaštų prieaugius bando atsverti kitais. Pavyzdžiui, galima bandyti „prispausti“ darbo kaštus ir pan.
„Aš dabar labai gerai žinau, kaip reikėjo elgtis praeityje. Tačiau tuo metu, kai buvo rekordinė valanda – kilovatvalandė buvo pakilusi iki 4 eurų (red. past. – 2022 metai), o rugpjūčio mėnesio biržinės kainos vidurkis siekė 58 centus plius PVM, tai verslas buvo panikoje. Tada buvo aiškinama, kad fiksuokite kainas po 30 centų už kilovatvalandę, buvo nemažai verslų, kurie tą padarė, ir šiuo metu turi tokias sutartis bei labai gailisi, kad tą padarė. Tačiau tuo metu ekspertai sakė, kad tokia kaina yra fantastiška ir bus dar brangiau“, – kalbėjo D. Dundulis.
Pasak jo, tuo metu elektros kaina buvo priartėjusi prie atlyginimų išlaidų, kurios sudaro didžiausias įmonių išlaidas.
„Per visą šį laikotarpį atlyginimų vidurkis kilo daugiau nei 10 proc. Kiek energetika leidosi, tiek viskas kompensuodavosi per atlyginimų augimus. Tačiau reikia neužmiršti, kad su atlyginimų didėjimu lygiagrečiai turi augti ir kainos“, – pabrėžė laidos pašnekovas.
A. Bartkus taip pat prisiminė tų laikų valdžios atstovų prognozes, kurias pavadino netgi klaida, kad elektros kaina pakils iki keliasdešimt centų. Taigi tai reiškė, kad verslas turi didinti kainas čia ir dabar, o ne laukti. Jiems reikėjo susirinkti pinigus, kad galėtų padengti sąskaitas, kurios bus įmonėms pateiktos rytoj.
„Tas laikmetis buvo ypatingas. 2020 metais mes turėjome kovido suvaržymus, labai stipriai suspaustą paklausą ir gamybą. Buvo aišku, kad ta sprandžina, kuri buvo suspausta šoks aukštyn ir kad 2021 metais labai stipriai augs paklausa. Taigi su infliaciniais šokais mes būtume susidūrę. Tačiau klausimas, kaip į juos reaguojame: racionaliai, suprasdami, kad tai yra laikini procesai, ar puolame į paniką ir kuriame ateities vizijas bei formuojame lūkesčius, kad ateityje energetika bus tik brangi. Žmonės šiandien elgiasi taip, kaip jie numato ir prognozuoja rytdieną“, – kalbėjo ekonomistas.
Vartojimo įpročiai ir perkamosios galios sumažėjimas
Ekonomistas A. Bartkus įvardino praėjusių metų naujausius duomenis, laidoje „Noriu faktų“ detaliau aptartas vienas jų – dėl infliacijos sumažėjusi vartotojų perkamoji galia.
Pavyzdžiui, 2022 metais, nors atgynimai ir augo, tačiau prekių kiekį tuo metu buvo galima įsigyti mažesnį nei 2021 metais. Taigi prieš dvejus metus perkamoji galia smuktelėjo 5,8 proc. Tačiau praėjusiais metais jis pradėjo atsistatyti ir vidurkis per metus siekė 2,2 proc. prieaugį.
„Jeigu tai išdėstytume ketvirčiais, nes tai yra nuolat vykstantis procesas, tai metų pabaigoje jau galėjome sakyti, kad praktiškai atstatytas vartojimo pikas, kuris buvo prieš karą (red. past. – karą Ukrainoje), tai yra 2021 metų gale. Taip pat matome, kad stabilizavęsi kainų procesai, žmonių pajamos auga, tai reiškė, kad greičiausiai esame atstatę visus praradimus, kuriuos patyrėme energinių išteklių krizės ir karo pradžios laikotarpiu“, – kalbėjo A. Bartkus.
Anot D. Dundulio, vertinant per kasdieninės prekybos prizmę, prekyba per šventines dienas šiuo metu turi mažesnį prieaugį nei anksčiau.
„Pokyčiai geriausiai matomi ne per trumpesnį, 3-5 metų laikotarpį, o 10-20 metų. Taigi tuomet gruodžio mėnuo, lyginant su vidutiniu mėnesiu, siekdavo 50 proc. prieaugį, dabar jis yra 15-20 proc. Tačiau vidutinių mėnesių apyvartos yra pasikeitusios ir šiandien žmonės jau gyvena gerai kiekvieną dieną, todėl per Kalėdas ar Velykas nejaučiame didelių skirtumų.
Anksčiau prieš šventes žmonės maisto produktus netgi pradėdavo pirkti prieš dvi tris savaites, o paskutinėmis dienomis įsigydavo trumpiausio galiojimo prekes. Dabar niekas neišgyvena dėl to ir apsiperka prieš 2-3 dienas. Yra ir prasčiau gyvenančių žmonių, tačiau bendroji visuma gyvena neblogai“, – savo mintimis pasidalino laidos pašnekovas.
Jis paklaustas, ar jaučiamas prekybos suaktyvėjimas, koks buvo ikikovodiniu laikotarpiu, sakė, kad kovidinė situacija labiausiai paveikė pietines šalis, kuriose aktyviai teikiamos turizmo paslaugos. O pramoninės šalys, D. Dundulio manymu, netgi išlošė, nes žmonės būdami namuose toliau tęsė vartojimą.
Anot A. Bartkaus, ekonomikoje vertinant paklausą ir su tuo susijusius galimus efektus, atskiriamos prekių kategorijos. Tai yra būtinosios prekės, kurias žmogus pirks nepriklausomai nuo turimo pinigų kiekio, todėl šis segmentas visada yra liekantis.
„Tačiau ekonomikoje yra kur kas sudėtingesnė struktūra. Netgi patys prekybos tinklai, turintys būtinąsias prekes, siūlo ir tokių, kurias žmonės esant geriems laikams perka spontaniškai. Kai žmonių perkamoji galia auga, tai spontaniškų apsipirkimų būna daugiau ir atvirkščiai.
Kai perkamoji galia smunkanti, žmonės gana greitai sumažina ne pirmo būtinumo prekių pirkimus, o kai ji atsistato jie elgiasi kiek kitaip. Neskuba atstatyti pirkimų, o įsitikina, kad perkamoji galia atsistatė tvariai ir jų vartojimo galimybės yra išaugusios, tuomet vėl elgiasi įprastai“, – detalizavo ekonomistas.
Remiantis jo prognozėmis, jeigu Lietuvoje išliks stabilus kainų lygis, vartotojų perkamoji galia vėl turėtų atsistatyti.
Prognozės dėl palūkanų normų mažėjimo
„Tačiau yra svarbus „BET“. Ekonomikoje turime dar vieną specifinę kategoriją prekių, tai yra labai ilgo vartojimo. Pavyzdžiui, būstas, automobiliai ir panašiai, kurie labai dažnai perkami naudojant kreditą. Šiuo atveju paklausa priklauso nuo to, kiek yra brangus kreditas, o tai lemia, kokias palūkanų normas, kurias nustato Europos centrinis bankas, turime“, – kalbėjo A. Bartkus.
Jis palūkanų normų mažėjimo laukiantiems tautiečiams gerų žinių nepateikė. Pasak ekonomisto, palaukti gali tekti bent iki rudens, o gal netgi iki kitų metų ar kiek ir ilgėliau. Šiuo metu vidutinė metinė infliacija euro zonoje yra 4,09 proc., o Lietuvoje – 4,81 proc.
„Jei priimame prielaidą, kad kainų lygis euro zonoje išlieka pakankamai stabilus, tai tikslinį infliacijos lygmenį pasieksime tik rudens pradžioje. Iki tol tikėtis palūkanų normų mažinimo, tai būtų bergždžias reikalas.
Be to, mažins ne iš karto, o kai įsitikins, kad tie procesai tikrai išliks praeityje ir tai darys po nedaug. Tai reiškia, kad tiems segmentams, kurie stipriai priklauso nuo kreditavimo: tai yra prabangos prekės, ilgo laikotarpio vartojimo prekės, su kurių įsigijimu susijusios didelės pinigų sumos, laukimas gerų laikų sugrįžimo kažkiek užsitęs“, – pabrėžė laidos pašnekovas.
D. Dundulis pateikė visiškai kitokį palūkanų normų vertinimą. Jo įsitikinimu, visoje Europos Sąjungoje ir didelėje pasaulio dalyje jos reguliuojamos komanduotinu būdu.
„Man kelia abejonių, ar tai teisingas būdas, nes tai nustato ne rinka, o kažkokie žmonės, tačiau neegzistuoja žmogus, kuris būtų šimtu procentų teisus. Šiandien yra nustatytos didesnės palūkanų normos ir tie, kurie jas moka, jaučiasi blogai, tačiau komerciniams bankams duotas įrankis didžiuliams pelnams“, – savo mintis išdėstė pašnekovas.
Anot A. Bartkaus, palūkanos yra tas lengvas vaistas, kurį vaistininkas gali visada parduoti, tačiau turintis šalutinių efektų.
„Palūkanų didinimo pagalba mes turime infliacijos valdymo procesą, kuris vyksta stabdant paklausą iš vartotojų, apsunkinant brangių arba prabangos prekių gamintojų segmentą ir paraleliai praturtinant komercinius bankus. Ar mes to siekiame? Ne, mes siekiame turėti stabilią valiutą, o dėl visos priemonės yra tinkamos“, – sakė ekonomistas.