Neišnešiotu naujagimiu vadinamas kūdikis yra gimęs nuo 22 iki 37 nėštumo savaitės, o jo svoris gali siekti vos 500 gramų. Anksčiau gimusio naujagimio daugelis organizmo sistemų yra dar nesubrendusios, tad pirmąsias savo gyvenimo dienas, savaites ar net mėnesius ankstukui gali tekti praleisti Naujagimių intensyvios terapijos skyriuje. Ankstuko gimimas gali ištikti bet kurią mamą. Dažnu atveju gydytojai net negali nustatyti, kas lėmė, jog naujagimis gimė anksčiau nustatytojo termino. Kartais priešlaikiniu gimdymu gali virsti ir visiškai normaliai besivystęs nėštumas.
Pamatęs žmoną vyras pasakė: „Važiuojame staigiai pas gydytojus“
Jauna mama Vaiva sako, kad jos nėštumas buvo sklandus. Tiesa, prieš tai ji turėjo sunkumų pastoti dėl netinkamo hormoninio fono, bet vaikutis buvo planuotas, pastojo medaus mėnesio metu. Pas gydytojus moteris sako lankiusis netgi dažniau, nei reikėjo, nors buvo kovido laikotarpis. Kai nėštumui buvo 30 savaičių, pradėjo tinti moters kojos, rankos ir paakiai.
„Nusiunčiau savo nuotraukas šeimos gydytojai ir pasakiau, kad mano kojos nebetelpa į batus. Ji nuramino, kad visos besilaukiančios moterys ištinsta, nes truputį sutrinka kraujotaka. Patikino, kad nėra ko panikuoti, bet dėl visa ko patarė pasidaryti šlapimo tyrimą. Gydytoja sakė, kad tyrimą daryti neskubu, tad į kliniką neskubėjau. Nuo sutinimo nelabai galėjau atmerkti akių, bet stipriai to nesureikšminau ir buvau šventai įsitikinusi, kad, kaip sakė gydytoja, visos besilaukiančios moterys ištinsta, tiesiog aš ištinau stipriau nei kitos“, – pasakojimą pradeda moteris.
Vaivos vyras tuo metu buvo išvykęs į komandiruotę, bet po savaitės grįžo namo ir nustėro pamatęs žmoną.
„Pamenu, sėdžiu visa ištinusi, be jėgų, blogai jaučiuosi, grįžta vyras iš komandiruotės, pamato mane ir sako: „Važiuojame staigiai pas gydytojus“. Nuvykome į polikliniką, palikau šlapimą tyrimui. Sugalvojau dar pakeliui užsukti pas akušerę, kuri prižiūrėjo mano nėštumą ir pasiteirauti, ką ji mano, ar taip ištinti tikrai yra normalu. Ji man pamatavo spaudimą ir liepė tuojau pat važiuoti į Skubiosios pagalbos priėmimo skyrių. Truputį išsigandau, kodėl mane ten siunčia, nes jaučiausi įprastai, kaip ir viso nėštumo metu, man nieko neskaudėjo, jaučiau vaikučio judesius, tik buvau ištinusi. Akušerė pasakė, kad įtaria man preeklampsiją“, – apie tolimesnę įvykių eigą pasakoja moteris.
Po priepuolio – staigiai į operacinę
Diagnozė pasitvirtino ir Vaivą skubiai paguldė į Kauno klinikas. Padarė kovido testą ir, kol laukė atsakymo, slaugė pradėjo leisti jai vaistus stabilizuoti būklei.
„Man ėmė svaigti galva, mirguliuoti akyse, prasidėjo traukuliai, negalėjau kalbėti. Stipriai išsigandau, kad visa drebu, negaliu valdyti savo kūno. Slaugė paspaudė SOS mygtuką ir netrukus mano palata prisipildė kitų slaugių ir gydytojų. Personalas net netilpo į palatą. Visas epizodas truko apie 10 minučių. Pasibaigus priepuoliui man suleido steroidų brandinti vaikučio plaučiams ir pasakė, kad kai tik atsilaisvins operacinė, man bus atliekama ekstra Cezario operacija, nes nėra laiko laukti – kadangi įvyko eklampsijos priepuolis, mano ir vaiko gyvybei gresia pavojus. Viskas vyko labai staigiai. Į priėmimo skyrių atvažiavau apie 5 val. vakaro, o 9 val. jau vyko operacija. Iš pradžių man buvo atlikta dalinė narkozė, bet kadangi vėl įvyko priepuolis, man suleido dar vieną dozę vaistų ir, kai gimė vaikutis, aš tiesiog miegojau.
Vienintelis gydymas – pagimdyti vaiką
Preeklampsija – būklė, kai sutrinka besilaukiančios moters organizmo veikla, kraujotaka, organizme ima kauptis skysčiai, labai stipriai pakyla spaudimas, organizmas pradeda atmetinėti vaisių. Vienintelis gydymas – pagimdyti vaiką.
„Kartais padedant vaistams galima „ištempti“ laiką, kad vaikas spėtų išsivystyti kuo daugiau nepakenkdamas nei savo, nei mamos gyvybei. Mano atveju laiko nebebuvo, nes mane ištiko eklampsijos priepuolis. Pasirodo, tai yra labai retai sutinkamas reiškinys, dėl to į mano palatą ir sugužėjo tiek daug medikų. Preeklampsija yra diagnozuojama maždaug 5 proc. nėščiųjų, o priepuolis ištinka dar rečiau, nes dažniausiai mamos būklė yra sekama, matuojamas spaudimas ir kai jau padėtis yra sunkiai kontroliuojama, atliekamas Cezario pjūvis arba skatinamas gimdymas. Paaiškėjo, kad buvo sutrikusi ne tik mano, bet ir vaiko kraujotaka, ir per savaitę laiko jis nepriaugo jokio svorio, sunkiai vystėsi“, – pasakoja jauna mama.
Kai moterį atvežė į ligoninę ir leido vaistus, tikslas buvo stabilizuoti jos būklę ir „ištempti“ laiko, nes medikų tikslas yra pasiekti, kad nėštumas tęstųsi bent iki 34 savaičių, tada vaikelio organai jau būna pakankamai išsivystę ir gali funkcionuoti savarankiškai. Priepuolis nulėmė, kad laiko laimėti Vaivai nepavyko ir vaikutis gimė 30 savaičių.
Telpa į du delnus
Jauna mama pasakoja, kad prabudusi reanimacijoje po narkozės ji verkė ir šaukė, kur jos vaikas, ji nesusigaudė, kur esanti ir kas vyksta.
„Buvau prijungta prie kvėpavimo aparato, man per kateterį buvo leidžiami vaistai. Tris paras gulėjau reanimacijoje ir man neleido pamatyti vaiko, bet po paros pas mane atėjo gydytoja, kuri mane operavo, pasiskambino į Naujagimių ligų skyrių ir pasakė, kad vaiko būklė yra labai sunki, bet jis gyvas“, – jautriai dalijasi ankstuko mama.
Vaiva pasakoja, kad jos vyras kitą dieną po sūnelio gimimo nuvažiavo į reanimaciją ir padarė keletą vaikučio nuotraukų, kurias vėliau atsiuntė jai. Tai buvo pirmas kartas, kai ji pamatė sūnų. Tiesa, grįžęs namo vyras sužinojo, kad serga kovidu. Tai reiškė, kad jis nebegalės ligoninėje lankyti, nei vaiko, nei žmonos.
„Po trijų parų, kai mane perkėlė iš reanimacijos į palatą, išprašiau slaugių, kad nuvežtų mane su vežimėliu pamatyti vaiko. Vis dar buvau ištinusi, man buvo labai sunku vaikščioti. Prisiliesti prie sūnelio niekas neleido dėl per didelės infekcijos rizikos, be to, man visur buvo įvesta kateterių, nes buvo leidžiami vaistai. Tiesiog galėdavau pastovėti ir pažiūrėti į vaiką per inkubatorių. Neįsivaizdavau, kad ankstukai yra tokie maži, kad telpa į du delnus. Tik tuomet sužinojau, kad mano vaikas svėrė 1 kg 3 g. Jam buvo nustatyta diagnozė – per mažas svoris“, – pasakoja moteris.
Vaiva dalijasi, kad po 6 parų ji jau galėjo pirmą kartą įkišti rankas į inkubatorių ir prisiliesti prie savo vaiko: „Buvo sunku suvokti, kad esu mama ir kad čia yra mano vaikas. Net nemačiau jo veiduko, nes beveik visą jį dengė kvėpavimo aparatas. Sūnelis buvo toks mažas, kad man į galvą netilpo, kaip tokio dydžio vaikai gali būti gyvi.“
Suvokė, kad ne visi ankstukai išgyvena
Gydytojai nerimavo, kad vaikas pats nesituština. Jis buvo maitinamas donoriniu pienu iš pieno banko ir per veną, vadinamuoju perinataliniu būdu. Jo svoris žaibiškai krito ir buvo nuritęs iki 900 g.
„Nusitraukdavau po truputėlį pieno ir ateidavau į reanimaciją kas 3 valandas visą parą. Sykį atėjusi 3 val. nakties pastebėjau, kad vaikelis neramus. Paprastai jis miegodavo, galbūt pajudindavo rankytę, kojytę, bet gulėdavo ramiai. Tąnakt jis buvo neramus, mėgino sukinėtis, judinti galvą. Jaučiau, kad kažkas negerai. Paklausiau slaugės, kas vyksta, bet ji nieko negalėjo pasakyti, bandė vaikui pasiūlyti pienuko, uždėti vilnones kojinaites ir kaip nors jį nuraminti. Nors slaugė ko nors neįprastai grėsmingo neįžvelgė, aš neišėjau iš palatos ir 7 val. ryto sulaukiau gydytojos vizitacijos. Pasakiau jai, kad kažkas negerai ir paprašiau, kad ji detaliai apžiūrėtų sūnelį. Gydytoja iš karto patvirtino, kad jo žarnyne tylu, o tai nėra normalu, ir staigiai pradėjo organizuoti tyrimus, iškvietė vaikų chirurgijos skyriaus vedėją, padarė rentgeną, kad pasižiūrėtų žarnyčių praeinamumą ir buvo patvirtinta diagnozė – nekrozinis enterakolitas – žarnų uždegimas, pasireiškiantis žarnų nepraeinamumu. Tai yra viena iš dažniausių ankstukų mirties priežasčių“, – pasakoja jauna mama.
Vaiva sako, kad tik tada ji suvokė, jog ne visi vaikučiai išgyvena ir kad viskas yra labai rimta. Ji pasakoja, kas vyko toliau: „Sūneliui kas keletą valandų buvo daromas rentgenas. Prieš tai jam buvo daroma dalinė narkozė, imamas likvoras, nes tokiais atvejais labai dažnai yra įtariamas ir meningitas. Bet ši diagnozė, ačiū Dievui, nepasitvirtino. Mes ištraukėme sėkmingą bilietą ir operacija jam nebuvo reikalinga. Maždaug savaitę laiko sūnelis buvo labai sunkios būklės, jam buvo leidžiamas morfijus, įvairūs vaistai ir jis visada buvo neramus. Po šio stipraus epizodo vaiko būklė pradėjo gerėti.“
Anot pašnekovės, vaikutis reanimacijoje praleido daugiau nei mėnesį. Visą šį laiką Vaiva lankydavo jį kas 3 valandas. Ji, kaip prižiūrinti mama, buvo perkelta į kitą palatą, jai gydymas nebebuvo taikomas.
Įkvėpė ankstuko mamos laiškas
Kai vyras pasveiko, Vaiva pasimatydavo su juo slapta ligoninės koridoriuose, nes jai reikėjo palaikymo. Žmonos lankyti jis negalėjo, o vaiką – tik vieną kartą per savaitę 15 min.
„Pas mane buvo užėjęs psichologas, bet aš grubiai atšoviau jam, kad man pagalbos nereikia. Daugiau jis pas mane užėjęs nebuvo. Dabar, kai pagalvoju, jo vietoje būčiau susirūpinusi šitaip kalbančia mama ir ieškojusi būdų padėti jai bei prieiti“, – tikina moteris.
Ji pasakoja, kad gydytojai jai nieko konkretaus nesakė, informacijos apie tai, kas vyksta ir kas laukia, ji ieškojo pati, skaitydavo kitų mamų istorijas.
„Nenorėjau su niekuo kalbėtis ir kai gavau paramą iš Ankstukų asociacijos, radau ten kvietimą parašyti jiems laišką, kad šie suvestų su mama, kuri yra buvusi panašioje situacijoje. Parašiau jiems laišką ir viena mama pasidalijo su manimi savo storija. Ji papasakojo, kas po ko vyks, kada vaiką, tikėtina, išleis iš reanimacijos, kada man galėtų duoti pačiai juo rūpintis. Man tai suteikė daugiau ramybės ir aiškumo, kas mūsų laukia, nes aš neįsivaizdavau, kiek mes būsime toje reanimacijoje, kiek apskritai būsime ligoninėje, ar įmanoma, kad vaikas augtų sveikas. Tas laiškas buvo labai ilgas. Pamenu, skaičiau ir skaičiau jį kiekvieną dieną. Skaičiau ir verkiau, skaičiau ir verkiau. Mane jis stipriai motyvavo ir supratau, kad viskas bus gerai. Turi būti gerai“, – su tvirtumu pasakoja ankstuko mama.
Kai sūnui buvo diagnozuotas nekrozinis enterakolitas, ligoninėje jaunai mamai buvo pasiūlyta pakrikštyti jį, nes dabar viskas yra Dievo rankose.
„Pamenu, kalbėjau su vyru ir sakiau, kad tikrai jo nekrikštysiu, jis turės gražią šventę. Nenorėjau krikštyti jo prijungto prie kvėpavimo aparato ir tada, kai jam buvo leidžiamas morfijus. Tikėjau, kad jis gyvens. Tos mamos žinutė mane labai motyvavo ir aš pradėjau kurti įvairias vizijas, kaip mes grįšime namo, eisime pasivaikščioti, kaip mano vaikas pradės laikyti galvytę, kokius drabužėlius jam pirksiu. Nupirkau jam vonelę ir kitų daiktų – vyras vis priiminėjo į namus kurjerius su dėžėmis“, – pasakoja ji.
Buvo kaip arši laukinė katė
Atėjo diena, kai gydytojai leido Vaivai keliauti į palatą su vaikučiu. Jis dar turėjo gyventi inkubatoriuje, bet mama jau galėjo rūpintis juo pati.
„Man atrodė, kad man nieko nereikia, kad joks psichologas manęs nesupras. Kai skambindavo šeimos nariai, nekeldavau ragelio. Prašydavau, kad vyras perskambintų ir pasakytų, kad jie nelįstų man į akis, tegul palieka mane ramybėje. Klausimai, kaip jaučiuosi, kaip vaikas, mane išmušdavo iš pusiausvyros, kiekvieną sykį pradėdavau verkti. Jie sakydavo, kad viskas bus gerai. Klausdavau, ar tikrai jie gali garantuoti tai? Buvau kaip arši laukinė katė, iš kurios yra atimti kačiukai. Man atrodė, kad kol neturėsiu vaiko pas save, kol negalėsiu jo prisiglausti, geriau niekas tegul nelenda prie manęs, aš vyro padedama susitvarkysiu pati“, – skaudžias akimirkas prisimena moteris.
Pašnekovė sako, kad kitų mamų istorijos ją labai įkvėpdavo ir motyvuodavo, atrodė, kad suprasti ją gali tik kita mama, turinti panašios patirties. Jai atrodė, kad neįmanoma to suvokti nebuvus toje padėtyje.
„Kai mudviem su vaikučiu leido būti drauge, pradėjau ieškoti privačios palatos, kad galėtume būti kartu su vyru ir dviese kaip kumštis praeitume visą šitą kelią. Po dviejų parų palatą gavome. Iš minėtos ankstuko mamos laiško žinojau, kad kai vaikutis išmoks valgyti pats, mes galėsime važiuoti namo – tai yra paskutinis žingsnis ir niekas mūsų nelaikys nei viena diena ilgiau nei yra būtina. Mudu su vyru kaip išprotėję stengėmės vis duoti vaikučiui buteliuką, kad galėtume išimti zondą ir jis pradėtų valgyti pats. Užtrukome nepilnas dvi savaites. Pasirodo, labai sudėtinga ir kvėpuoti, ir čiunkti, ir dar nuryti. Kai tik vaikutis išmoko valgyti, buvome kitą dieną išleisti namo. Tuo metu vaikas svėrė lygiai 2 kg. Slaugės ir gydytojai stebėjosi, kad mums pavyko tai padaryti taip greitai, nes kartais šis procesas užtrunka iki keleto mėnesių“, – pasakoja jauna mama.
Euforija grįžus namo truko neilgai
Grįžę namo mažylio tėvai buvo euforijoje. Vaiva pakavo gautus siuntinius, lankstė drabužėlius. Vaikutis daug miegodavo. Kartu su vyru jiedu jau kitą dieną išėjo su vaikučiu vežimėlyje pasivaikščioti į kiemą.
„Viskas atrodė stebuklinga, bet maždaug po poros savaičių ta euforija baigėsi, pradėjome labai stipriai vargti su nekrozinio enterakolito pasekmėmis. Tam tikra sūnelio žarnyno dalis nefunkcionavo tinkamai, todėl jis kentė skausmą ir siaubingą pilvo pūtimą. Dar iki dabar jo žarnyne yra randelis, kuriame nėra jokių bakterijų – nei gerųjų, nei blogųjų ir jam toje vietoje spazmuoja, jam skauda. Sūnelis verkdavo, nemiegodavo. Dėl beprotiško dydžio bambos išvaržos lankėmės pas chirurgus. Prasidėjo nuolatiniai vizitai pas gydytojus – kiekvieną savaitę turėdavome lankytis pas kokius nors specialistus ir stebėti, kaip vaikučiui sekasi augti“, – kaip įvykiai klostėsi toliau dėsto jauna mama.
Vaiva pasakoja: „Kai dingo euforija, ėmiau nerimauti, man atrodė, kad vaikas nenormalus, ėmiau gailėtis, jog mes apskritai planavome jį turėti. Prasidėjo epizodai, kurie nebuvo visiškai normalūs. Man pradėjo kilti minčių, kad aš dabar kaip nors atkenčiu, truputį stabilizuoju vaiką, jog jis būtų savarankiškesnis, ir viskas, daugiau nieko nebenoriu, man nieko nebereikia, jaučiuosi nuo visko tokia pavargusi, išsekusi, nelaiminga, manęs nesupranta vyras, tėvai, maitinti iš krūtinės man nepavyksta, nes vaikas išmokytas valgyti iš buteliuko, ir apskritai esu bloga mama. O aš svajojau, kad maitinsiu jį krūtimi, būsime prisiglaudę, jis daug miegos. Visa mano iliuzija subliuško, nes jis nuolat verkė, pieno neturėjau, duodavau mišinuką, bet vaikas nesituštindavo, kartais tai trukdavo iki 10 parų“, – apie gyvenimą grįžus namo pasakoja pašnekovė.
Itin sunkių epizodų pasitaikydavo nepaisant gerų sąlygų
Vaiva su skausmu prisimena, kaip čiūčiuodavo ir niūniuodavo vaikutį paromis. Vaikas turėjo problemų su valgymu, tuštinimusi, nuolat buvo vežamas pas gydytojus, ištisai verkdavo, jį reikėdavo daug sūpuoti, jis nemiegodavo padėtas ant lovos, sūpuodavome jį ant gimnastikos kamuolio ir tai trukdavo visą parą.
„Pamenu, sėdėjome su vyru ir pasakiau jam, kad dabar yra lygiai dvi paros, kai esu nemiegojusi nė valandos. Vyras tuo metu pagelbėti man, deja, negalėjo, nes kai laukiausi, mes atsidarėme savo įmonę. Buvo pati verslo pradžia ir, jei būtume nieko nedarę, arba būtume likę be pajamų ir be investuotų pinigų, arba jis turėjo daug dirbti, kad turėtume ką valgyti ir už ką mokėti paskolas. Supratau, kad jis negali būti užtektinai kartu, bet tuo metu labai stipriai jo nekenčiau. Atrodė, tai kam man toks vyras, kad aš turiu viską daryti viena – rūpintis vaiku, prižiūrėti namus, nors mes turėjome namų tvarkytoją, mums į namus atveždavo kasdien po 3–4 patiekalus. Turėjau tikrai geras sąlygas, geresnes nei dauguma mamų, bet vis tiek pasitaikydavo itin sunkių epizodų“, – atvirauja pašnekovė.
Po krizės ėmė mėgautis motinyste
Lūžis įvyko tada, kai vaikui buvo vieneri. Jis pats dar nevaikščiojo, bet jau galėdavo atsistoti. Jaunai mamai ėmė kilti mintys, kad ji jau nebegali tverti. Sykį ji įkėlė vaikutį į lovytę, pamaniusi, kad jam nieko nenutiks, jis saugus ir nuėjusi atsidarė namų vaistinėlę.
„Prieš tai jau buvau sirgusi depresija, tad turėjau vaistų šiai ligai gydyti. Susirinkau stipriausius turimus vaistus – antidepresantus, raminamuosius, migdomuosius. Tada man toptelėjo mintis, kad ir tada man buvo blogai, nuėjau pas gydytoją ir viskas išsisprendė per keletą dienų, pasirodė, kad viskas nėra taip blogai, kaip atrodo. Galvojau, kad jeigu rytoj man pavyksta patekti pas gydytoją, tai rytojaus dar galiu palaukti“, – apie kritinį momentą grįžus namo pranešime spaudai pasakoja moteris.
Privačioje klinikoje Vaiva susirado psichiatrę, kuri galėjo priimti ją kitą dieną. Vyrui nesakė, kur tiksliai važiuoja, nes buvo gėda, tik užsiminė, kad važiuoja pas gydytoją pasidaryti tyrimų. Psichiatrei papasakojo, kokių jai kyla minčių, kaip viskas prasidėjo, kad yra be proto pavargusi, nieko nebenori ir nemato prasmės daugiau stengtis. Jai paskyrė gydymą ir išrašė lygiai tokių pačių vaistų, kokius vartojo prieš kelis metu pasireiškusios depresijos metu.
„Po savaitės suvokiau, kad nenutiko nieko tokio, dėl ko taip jaučiausi. Man padėjo gydytojos išsakyta mintis, kad jeigu jaučiuosi taip lyg norėčiau nuo visko pabėgti, skambinčiau 112. Ji patikino, kad mane nuveš į ligoninę, pagulėsiu, pailsėsiu, pabūsiu ligoninėje ir viskas bus gerai. Mintis, kad turiu galimybę pabėgti bent vienai dienai, labai atpalaidavo. Iki tol bijojau kreiptis pagalbos, nes maniau, kad tapsime socialinių darbuotojų taikiniu atimti vaiką dėl mano nestabilios būsenos. Tačiau ir vėl psichiatrė mane nuramino, kad taip tikrai nenutiks. Vartojant vaistus mano psichologinė būsena ėmė stipriai gerėti ir aš pradėjau mėgautis motinyste, džiaugiausi, kad mano vaiko raida stipriai neatsilieka, kad apskritai jį turiu. Pradėjau žiūrėti į situaciją visai kitu kampu“, – apie savo patirtį pasakoja ankstuko mama.
Vaiva sako, kad po 3 mėnesių ji pradėjo mažinti antidepresantų dozę ir ta depresyvi būsena kol kas negrįžta: „Laimingai gyvenu ir džiaugiuosi, kad mano vaikas yra sąlyginai sveikas ir kai kuriais aspektais netgi lenkia savo bendraamžius“.
Moteris prisipažįsta, kad jai labai stipriai pradėjo lengvėti, kai sulaukusį 1,5 metų vaiką išleido į darželį. Ji sako, kad vaikas daug sirgo, dažnai tekdavo gulėti su juo ligoninėje dėl infekcinių susirgimų ar jų komplikacijų, bet vis tiek jiedu su vyru jaučiasi lyg būtų išlošę patį didžiausią laimėjimą. Ji tikina, kad sūnelio charakteris labai stiprus, net ir stipriai sirgdamas jis būna itin aktyvus ir nuolat šypsosi.
Mamos ne visada būna stiprios
„Man dažnai aplinkiniai sako, kad esu stipri, bet ar mes, ankstukų mamos turime pasirinkimą? Mano situacija parodė, kad nesame tokios jau stiprios. Aš manau, kad kiekviena mama, augindama ankstuką, tokių sunkumų daugiau ar mažiau tikrai patiria“, – įsitikinusi moteris.
Vaiva sako, kad kitų mamų istorijos labai įkvepia, nes atrodo, kad tik tokios mamos gali suprasti viena kitą.
„Dabar, kai gyvenu įprastą gyvenimą, einu į darbą, paimu vaiką iš darželio, važiuojame pramogauti, savo istoriją prisimenu kaip per miglą, atrodo, lyg man ją būtų kas nors papasakojęs, ji stipriai nebejaudina, nebesukrečia. Buvo mažiau negu 50 proc. šansų, kad sūneliui nebus žarnynas išvestas per pilvuką, o šansų išgyventi su šita diagnoze jis apskritai turėjo ne tiek ir daug. Mano sunki būklė gal ir kilo dėl to, kad nebuvo patenkinti mano lūkesčiai, aš kitaip buvau susiplanavusi savo gyvenimą. Viskas nebuvo net panašu į tai, kaip svajojau. Žmonėms, kurie turi polinkį į depresiją, kai nepateisinami jų lūkesčiai, atrodo, kad pasaulis sugriuvo, nes turi būti arba gerai, arba niekaip. Džiaugiuosi, kad visi patirti sunkumai – jau praeitis“, – sako ankstuko mama Vaiva.
Psichologės komentaras: kaip ankstyvas ar rizikingas nėštumas gali paveikti moters emocinę būklę ir padidinti depresijos riziką
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė tikina, kad jeigu kyla sunkumų nėštumo metu, reikia atkreipti didesnį dėmesį į juos, nenustumti jų, nes automatiškai juos patiriančios moterys patenka į rizikos grupę. Aplinkiniams, kurie mato, kad nėštumas, gimdymas ar po gimdymo kyla komplikacijų, sunkumų, svarbu atkreipti dėmesį į moters savijautą. Specialistė teigia turėjusi pavyzdžių, kai būtent sudėtingas žindymas privedė mamą prie depresijos. Anot jos, visi papildomi stresiniai įvykiai yra rizikos faktoriai, kad mamai bus depresija. Dėl to reikėtų atidžiau pasižiūrėti, kaip ji jaučiuosi, pasirūpinti resursiniu krepšeliu – užtikrinti, kad ji būtų pavalgiusi, išsimiegojusi, turėtų laiko tik sau, erdvę, kurioje galėtų pasikalbėti.
„Kai moteris žino, kad nėštumas yra rizikingas, sunkus mediciniškai, jis veikia moters emocinę būklę. Tada yra apsunkinta oksitocino gamyba, moteris nesidžiaugia, labai pavargsta nuo nerimo ir, kai gimsta vaikas, nuovargio būna dar daugiau. Kitas dalykas, ankstyvas vaikelio gimimas labai sustiprina jausmą, kad gyvenimas yra nenuspėjamas ir tos moterys gyvena su nežinomybės jausmu. Moterims sunku su juo gyventi, jos dažniausiai greičiau išsigąsta. Tarkime, jei vaikui atsiranda sloga, kosulys, joms atrodo, kad bus plaučių uždegimas, atsiranda daugiau nerimastingumo, įtampos. Visos stresinės situacijos pakelia streso lygį. Dėl to moterims svarbu turėti būdų, kaip jį nuleisti, nuraminti tiek, kad neišsivystytų liga arba sutrikimas“, – tikina psichologė-psichoterapeutė.
S. Valevičienė teigia, kad jeigu moteris yra jautresnė nerimui kaip asmenybė, tada tikrai nepaprasta būna išbūti.
„Dažniausiai, kai dirbu su moterimis, kurios yra patyrusios sunkesnius nėštumus, matau, kad jos jaučia didžiulį vidinį nuovargį dėl nežinios. Mūsų psichikai yra labai sunku nežinoti, kaip bus, ypač kai yra grėsmės faktorius. Tai gerokai išjudina gyvenimo nekontroliuojamumo jausmą, su kuriuo reikia išmokti būti. Šios moterys būna ypatingai sužeistos. Tą patį galima pasakyti apie moteris, kurioms buvo sunku pastoti, reikėjo pagalbinio apvaisinimo arba jos patyrė persileidimą, Šios moterys jau būna susidūrusios su tuo, kad gyvenimas nepaklūsta kontrolei. Jei moteriai sunku išbūti su tokia patirtimi, jai kyla nerimas“, – pranešime spaudai sako specialistė.
Anot jos, kartais ankstukų mamos gyvena nežinioje mėnesius. „Vaikas būna inkubatoriuje, griūva įsivaizdavimas, kad pagimdžius parsiveš vaiką namo. Jos nuolat bijo, ar jis išgyvens, ar ne, kurį laiką negali jo liesti, tik vėliau joms leidžiama kengūruoti savo vaiką, joms sunku kurti santykį su vaiku. Ankstukų mamos dažnai patiria gedėjimo jausmą, kad pradžia nebuvo tokia, apie kokią svajojo“, – dalijasi psichologė-psichoterapeutė S. Valevičienė ir tikina, kad šioms mamoms ypatingai reikia psichologinės pagalbos ir aplinkos palaikymo, tiek emocinio, tiek realios fizinės pagalbos. Ir visą laiką kyla klausimas, ar mes padarome pakankamai kaip visuomenė, kad jos tos pagalbos gautų ir neliktų vienos šiame labai sudėtingame patyrime.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.